Amerikos teatro tėvu laikomo Judžino O’Nilo gyvenimas priminė vieną iš jo paties dramų – kupinas skausmo, talento, meilės ilgesio, priklausomybių, šeimos konfliktų ir nenugalimo troškimo suprasti kitą žmogų.
Judžinas O’Nilas yra vienas svarbiausių XX amžiaus dramaturgų, visiems laikams pakeitusių Amerikos teatrą. Tačiau ta didybė ir šlovė slėpė sudėtingą ir neramų žmogų.
Užkulisių vaikas
Judžinas O’Nilas gimė 1888 metų spalio 16 dieną Niujorko viešbutyje „Barrett House“.
Jo gimimas nebuvo įprastas – berniukas atėjo į pasaulį tada, kai jo tėvai keliavo su teatro trupe. Tėvas Džeimsas O’Nilas buvo garsus scenos aktorius, o motina Ela nuolatos lydėjo vyrą gastrolėse.
Taigi mažasis Judžinas augo ne tradiciniuose namuose, o viešbučiuose, traukiniuose, teatro užkulisiuose.
Jis anksti pamatė dvi pasaulio puses – scenoje spindinčią iliuziją ir už jos pilką kasdienybę.
Tėvas buvo garsus, tačiau šeimoje vyravo įtampa. Motina po sunkaus gimdymo įniko į morfijų, o neįstengdama atsikratyti šios ydos kaltino Judžiną.
Mokyklinius metus berniukas praleido internatuose. Nuolatinių namų nebuvimas, tironiškas tėvo elgesys, nesibaigiantys motinos priekaištai, kaltės jausmas formavo liūdną, net tragišką jo požiūrį į gyvenimą
Vėliau Judžinas prisipažino, kad vaikystėje jam labai trūko tikrų namų jausmo. Šis nesaugumas, vienatvė ir šeimos žaizdos taps nuolatine jo kūrybos tema.
Maištas prieš sistemą
Jaunojo J. O’Nilo gyvenimas nė iš tolo nepriminė ramaus ir tvarkingo būsimo literatūros klasiko kelio.
Dar vaikystėje nuolat keliaudamas su tėvų teatro trupe jis priprato prie laikinumo – viešbučių kambarių, stočių, traukinių, persikraustymų ir nestabilumo. Galbūt todėl drausmė, taisyklės ir pastovumas jam nuo mažens atrodė svetimi dalykai.
Berniukas buvo siunčiamas į įvairias katalikiškas mokyklas, kuriose vyravo griežta tvarka, religinė drausmė ir paklusnumas. Judžinas jautėsi tarsi uždarytas narve.
Jis buvo jautrus, greitai užsiplieskiantis, linkęs ginčytis su autoritetais, nemėgstantis aklo paklusimo. Mokytojams vaikas atrodė gabus, bet nevaldomas. Judžinas lengvai perprasdavo dėstomą medžiagą, tačiau sunkiai taikstėsi su rutina.
Tėvas svajojo, kad sūnus pasirinks solidų kelią – studijas, gerbiamą profesiją, stabilų gyvenimą. Todėl Judžinas buvo išsiųstas į Prinstono universitetą.
Tačiau prestižinė akademinė aplinka jaunuolio nesuvaldė.
Judžinas labiau domėjosi vakarėliais, naktiniu gyvenimu, išgertuvėmis ir studentiškais nuotykiais. Jis jautėsi svetimas tvarkingame pasaulyje, kuriame viskas buvo suplanuota.
Galiausiai iš universiteto buvo pašalintas.
Jūra ir klajonės
Palikęs akademinį pasaulį, jaunasis Judžinas ėmė blaškytis.
Jis kurį laiką griebdavosi atsitiktinių darbų – buvo laikraščio reporteris, sandėlio darbininkas, biuro tarnautojas, su aukso ieškotojais keliavo į Hondūrą, dirbo aktorių trupėje. Tačiau nė viena profesija jo netraukė.
Jaunuoliui trūko kantrybės monotoniškam darbui, o viduje ruseno nenugalimas noras bėgti tolyn.
Labiausiai jį traukė jūra.
Jūra reiškė laisvę, pavojų, judėjimą ir galimybę pabėgti nuo savęs. Judžinas įsidarbino jūreiviu prekybiniuose laivuose ir išplaukė į keliones, kurios vėliau taps legendine jo biografijos dalimi.
Laivais jis aplankė Argentiną, Kubą, Pietų Ameriką ir kitus tolimus kraštus.
Uostamiesčiuose matė kitą pasaulio pusę – barus, viešnamius, pigius viešbučius, nusivylusius vyrus, pabėgėlius, avantiūristus, lošėjus ir vienišius, kurie gyveno nuo algos iki algos.
Tai buvo pasaulis, kuriame retas klausė apie kilmę ar teiravosi pavardės. Ten buvo nesvarbu, kad Judžino tėvas garsus aktorius. Ten reikėjo ištverti audras, nuovargį ir vienatvę.
Būtent tarp paprastų jūrininkų, girtuoklių ir klajūnų J. O’Nilas pirmą kartą iš arti pažino žmogaus trapumą.
Kelionės jūra anaiptol nebuvo romantiškos. Tai reiškė sunkų fizinį darbą, ankštas kajutes, šaltį, ligas ir pavojus.
Audros Atlante, rūkas, nežinomybė – visa tai įsirėžė Judžinui į atmintį. Vėliau jo pjesėse jūra taps ne tik vieta, bet ir metafora: likimo, vienatvės, klaidžiojimo ir žmogaus kovos su savimi simboliu.
Neatsitiktinai J. O’Nilo kūriniuose tiek daug laivų, rūko, uostų aludžių ir vyrų, kurie nebeturi kur grįžti. Tai buvo jo ne iš knygų pažintas pasaulis.
Klajonės turėjo ir dar tamsesnę pusę. Judžinas vis dažniau gėrė. Alkoholis tapo kasdienybe – priemonė sušilti, pamiršti, pralinksmėti ar tiesiog prastumti laiką.
Jaunam, neramiam vyrui jis buvo pavojingas prieglobstis. Gėrimas ilgainiui peraugo į priklausomybę, kuri jį lydės visą gyvenimą.
Kartu stiprėjo ir tuštumos jausmas. Nors turėjo laisvę, nežinojo, ką su ja daryti. Šis egzistencinis nerimas vėliau taps viena svarbiausių J. O’Nilo kūrybos temų.
Kai kuriuose biografiniuose pasakojimuose minima, kad tuo metu Judžinas išgyveno ir gilius depresijos epizodus, buvo praradęs norą gyventi.
Vis dėlto būtent šie metai tapo J. O’Nilo dvasinės medžiagos aruodu. Jis rinko žmonių istorijas, analizavo kalbėjimo manieras, skausmą ir svajones – nors pats to dar nesuprato.
Vėliau visa tai virs pjesėmis, kurios sukrės Amerikos teatrą.
Liga išgelbėjo
Prieš tapdamas žinomu dramaturgu J. O’Nilas pirmiausia turėjo nusiristi į dugną.
Tik tada atrado balsą, kuriuo prabilo į pasaulį.
1912-aisiais jam diagnozuota tuberkuliozė – tuo metu viena pavojingiausių ir dažnai mirtimi pasibaigiančių ligų.
Ši žinia anuomet skambėjo beveik kaip nuosprendis. Jaunas vyras, jau ir taip išsekintas audringo gyvenimo, staiga buvo priverstas pažvelgti mirčiai į akis.
Jis išsiųstas gydytis į „Gaylord Farm“ sanatoriją, kurioje pacientai mėnesius ar net metus gyvendavo atskirti nuo pasaulio.
Judžinui liko tik tyla, ilgos, lėtos dienos ir savo paties mintys.
Žmogui, kuris visą gyvenimą bėgo, tai buvo sunkiausia bausmė. Bet – ir didžiausia dovana.
Sanatorijoje J. O’Nilas pradėjo skaityti. Į jo rankas pateko Henriko Ibseno, Augusto Strindbergo, Fiodoro Dostojevskio ir kitų autorių, kurie nebijodavo kalbėti apie tamsiąsias žmogaus sielos gelmes, kūriniai.
Šie kūrėjai jam atvėrė visai kitokią teatro sampratą. Nors tėvas Džeimsas O’Nilas buvo garsus tradicinio teatro aktorius, vaidinęs populiariuose, komerciškai sėkminguose spektakliuose, Judžinas jautė, kad menas gali būti daug gilesnis.
Sanatorijos lovoje ši nuojauta virto aiškiu pašaukimu.
Jis suprato: buvusios patirtys – skurdas, jūra, alkoholis, vienatvė, skausmas – nėra vien nesėkmės. Tai medžiaga didžiajai kūrybai.
J. O’Nilas nusprendė rašyti ne paviršutiniškas pjeses, kurios pralinksmintų publiką kelioms valandoms, o dramas, kurios verstų žiūrovą pažvelgti į save. Jį domino žmogaus skausmas, kaltė, troškimas būti mylimam, šeimos žaizdos, priklausomybės, Dievo paieškos ir likimo našta.
Dramos iš tikro skausmo
Kai sveikata pagerėjo ir teko palikti sanatoriją, J. O’Nilas jau buvo kitas žmogus.
Vietoj uostų ir nudrengtų barų jis pasirinko knygas, rašymą ir teatrą.
Sugrįžęs į Niujorką, pradėjo kurti pjeses ir netrukus prisijungė prie „Provincetown Players“ – drąsaus, naujoviško teatro judėjimo, kuris metė iššūkį komercinei scenai.
Ši trupė statė eksperimentinius kūrinius, gilinosi į temas, kurių didieji teatrai vengė.
Būtent čia pirmą kartą atsiskleidė Judžino talentas.
J. O’Nilo pjesės išsiskyrė. Jo personažai buvo jūrininkai, nusivylę vienišiai, palūžę svajotojai. Tai buvo kadaise jo pažinoti žmonės.
1920 m. J. O’Nilo pjesė „Už horizonto“ laimėjo Pulicerio premiją – pirmąją iš trijų per gyvenimą. Tai buvo sensacija. Amerikos teatras, ilgai laikytas lengvos pramogos erdve, staiga gavo dramaturgą, kuris kalbėjo giliai, filosofiškai ir drąsiai.
Sėkmės paskatintas išspausdino kitus kūrinius. „Ana Kristi“ pasakojo apie laisvo elgesio moters praeitį, kaltę ir galimybę pradėti iš naujo. „Imperatorius Džounsas“ – apie valdžią, baimę ir žmogaus psichiką. „Meilė po guobomis“ tyrinėjo geismą, šeimos konfliktus ir nuodėmę. „Elektrai skirta gedėti“ perkėlė antikos tragedijos motyvus į Ameriką.
Judžinas laužė taisykles. Pasitelkė monologus, psichologinį realizmą, simbolizmą, antikinės tragedijos struktūras, kalbėjo apie seksualumą, religiją, kaltę, priklausomybę ir likimą.
Tuo metu tai buvo drąsu, net skandalinga. Tačiau būtent todėl jis ir vadinamas naujos eros kūrėju.
1936-aisiais J. O’Nilui skirta Nobelio literatūros premija.
Tai tapo istoriniu momentu – amerikiečių dramaturgas, ilgai laikytas pernelyg niūriu ir nepatogiu, buvo pripažintas visame pasaulyje kaip literatūros milžinas.
Jis – pirmasis tokio masto JAV teatro autorius, kurio kūryba buvo vertinama greta didžiųjų Europos meistrų.
Didžiausia J. O’Nilo kūrybos jėga buvo ta, kad jis rašė iš savo patirties, o ne pasitelkė vaizduotę.
Jo garsiausias vėlyvasis kūrinys „Ilgos dienos kelionė į naktį“ – beveik nuoga jo šeimos istorija. Tėvas šykštus ir ambicingas aktorius, motina priklausoma nuo morfijaus, sūnūs sutrikę ir kenčiantys. Tai ne tik pjesė – tai J. O’Nilo išpažintis.
Tėvo vaidmens neatliko
Tačiau genijus scenoje nereiškė ramybės namuose.
Trečiajame dešimtmetyje išgarsėjęs ir vertinamas dramaturgas galėjo džiaugtis pripažinimu, bet asmeninis gyvenimas buvo nelaimingas, net tragiškas – labiausiai stigo meilės ir supratimo.
Judžinas buvo sudėtingo charakterio – jautrus iki kraštutinumo, niūrus, uždaras, šaltas, dažnai kankinamas vidinių demonų, emociškai nepasiekiamas net tiems, kuriuos mylėjo.
Šios įtampos ypač ryškiai atsispindėjo jo santykiuose su moterimis.
Dvejos vedybos neatnešė laimės, savo vyriausią sūnų Judžiną jaunesnįjį pirmą kartą pamatė tik vienuolikmetį, vienas paskui kitą mirė artimiausi žmonės: tėvas, motina, brolis.
Nelaiminga lemtis teko ir rašytojo vaikams: vyriausias sūnus nusižudė, antras sūnus tapo narkomanu ir galiausiai gyvenimą taip pat baigė savižudybe, aštuoniolikmetė duktė prieš tėvo valią ištekėjo už garsaus aktoriaus Čarlio Čaplino – tokio paties amžiaus kaip J. O’Nilas – ir šis jos išsižadėjo.
Pirmoji J. O’Nilo žmona Ketlin Dženkins – jo jaunystės laikų simpatija – susijusi su chaotišku gyvenimo periodu. Ši santuoka buvo trumpa ir labiau impulsyvus sprendimas nei brandus pasirinkimas.
Tada Judžinas dar nebuvo atradęs nei savo pašaukimo, nei vidinės pusiausvyros, gyveno klajonių, alkoholio ir sumaišties pasaulyje.
Santykiai greitai ėmė byrėti.
Nors santuoka su K. Dženkins jau nuo pat pradžių buvo pasmerkta žlugti, 1910 metais jiems gimė sūnus Judžinas jaunesnysis.
Šis, beje, tėvo beveik nepažino. Santykiai su juo niekada netapo artimi.
1950 m. rugsėjį Judžinas jaunesnysis nusižudė. Jo raštelyje rašyta: „Niekada neleiskite, kad apie O’Nilą būtų sakoma, jog jis neišgėrė butelio.“
Tėvas vyriausiojo vaiko laidotuvėse nedalyvavo.
Moterys šalia genijaus
Antroji J. O’Nilo žmona Agnes Bolton buvo rašytoja, jautri, inteligentiška moteris. Su ja Judžinas pagaliau atrado stabilesnį gyvenimą.
Jiedu susituokė 1918 metais ir kartu praleido daugiau nei dešimtmetį.
Ši santuoka buvo svarbi ir kūrybai. Agnes suteikė vyrui emocinį stabilumą, rūpinosi buitimi, padėjo jam išgyventi kūrybinius pakilimus ir nuosmukius.
Santuokoje gimė du vaikai – tragiško likimo sūnus Šeinas ir dukra Una, kuri vėliau taps viena garsiausių O’Nilų šeimos figūrų.
Tačiau laikui bėgant santykiai su Agnes ėmė braškėti.
Judžinas vis labiau paniro į kūrybą, emociškai atitolo. Jo vidiniai demonai – depresija, priklausomybės – pradėjo griauti šeimą. A. Bolton jautėsi vieniša, santykiai tapo įtempti.
Galiausiai ir ši santuoka subyrėjo.
Trečioji žmona Karlota Monterėj, garsėjusi aktoriniu talentu, stulbinamu grožiu ir meilės nuotykiais, buvo visiška priešingybė ankstesnėms Judžino gyvenimo moterims.
Ji buvo stipri, valdinga, praktiška, gebėjo kontroliuoti bet kokią situaciją.
Ji tapo ne tik žmona, bet ir globėja, visiškai atsidavė vyrui, išmokė jį rūpintis savo išvaizda, kartu vaikščiojo į parodas, koncertus, pjesių repeticijas ir premjeras.
Karlota rūpinosi J. O’Nilu ir tada, kai jo sveikata silpo, kai jį kamavo nerviniai sutrikimai. Žmona saugojo Judžiną nuo išorinio pasaulio, ribojo bendravimą su kitais.
Ši izoliacija turėjo dvi puses. Viena vertus, ji leido Judžinui kurti. Kita vertus, dar labiau atitolino jį nuo vaikų.
Išsižadėjo dukros
Nors J. O’Nilas savotiškai mylėjo atžalas, vienas didžiausių žmogaus santykių ir šeimos dramų tyrinėtojų kūryboje nesugebėjo būti tėvu.
Kai dukra Una dar buvo maža, tėvai išsiskyrė. Nors tėvams buvo paskirta bendra globa, mergaitė retai matydavo tėvą ir dažniausiai su juo bendraudavo laiškais, į kuriuos paprastai atsakydavo trečioji jo žmona K. Monterėj.
Paauglystėje Una išsiskyrė grožiu, elegancija ir žavesiu. Ji buvo pastebima Niujorko aukštuomenėje, apie ją rašė spauda, ją kvietė į vakarėlius, ji priklausė vadinamųjų debiutančių ratui – jaunų merginų, pristatomų visuomenei.
Una domėjosi literatūra, teatru, menu. Ji turėjo visas galimybes siekti aktorės karjeros, tačiau gyvenimas buvo paruošęs kitą scenarijų.
Dar nesulaukusi nė dvidešimties ji susipažino su 54-erių Čarliu Čaplinu. Tuo metu jis jau buvo pasaulinė nebyliojo kino legenda, o ji – vos aštuoniolikos.
Jų amžiaus skirtumas sukėlė visuomenės nuostabą ir kritikos bangą.
Tarp jų stojo trisdešimt šešeri metai gyvenimo patirties, skirtingos kartos, skirtingi pasauliai ir, regis, visa tai, kas paprastai žmones išskiria.
Tačiau 1943-iaisiais Una ištekėjo už Č. Čaplino.
Šis sprendimas kainavo daug. Dėl amžiaus skirtumo – jaunikis buvo vos šešiais mėnesiais jaunesnis už nuotakos tėvą – ir jausmo, kad praranda dukrą, įsiutęs J. O’Nilas nutraukė su ja santykius.
Ironiška, bet būtent Una sukūrė vieną stipriausių ir ilgiausiai trukusių Holivudo santuokų su Č. Čaplinu.
Kartu jie susilaukė aštuonių vaikų, o motinystė tapo svarbiausia ledi Čaplin gyvenimo dalimi.
Pabaiga, pažymėta vienatve
Paskutiniais gyvenimo metais J. O’Nilas gyveno uždarai, kentėjo nuo depresijos, nervinių sutrikimų, o vėliau – nuo progresuojančių sveikatos problemų, kurios trukdė rašyti.
Jo santykiai su pasauliu buvo minimalūs, o kūryba – vienintelė likusi erdvė, kurioje dar galėjo būti savimi.
1940-ųjų pradžioje J. O’Nilui pradėjo reikštis progresuojančio tremoro simptomai. Rankų drebėjimas tapo toks stiprus, kad trukdė rašyti.
Tai jam buvo ypač skaudus smūgis, nes dramaturgas tuo metu dar turėjo daugybę kūrybinių planų. J. O’Nilas buvo sumanęs vadinamąjį didįjį pjesių ciklą – kelių susijusių kūrinių seriją apie Amerikos šeimos istoriją, paremtą jo paties giminės patirtimis.
Kelerius paskutinius metus J. O’Nilas nugyveno žmonos, slaugių ir gydytojų prižiūrimas, daugiausia Bostono viešbučiuose.
„Gimiau viešbučio kambary ir Dievo prakeiktas mirštu viešbučio kambary“, – taip lakoniškai apibendrino savo gyvenimą šiame pasaulyje.
Amerikos teatro tėvas mirė 1953 metų lapkričio 27 dieną Bostono viešbučio kambaryje. Oficiali mirties priežastis – plaučių uždegimas, tačiau dramaturgas ilgą laiką sirgo ir kitomis ligomis.
Jo palaikai kremuoti, o pelenai palaidoti istoriniame „Forest Hill“ kapinių parke, kuriame ilsisi nemažai žymių Amerikos kultūros ir visuomenės veikėjų.
