Nevykęs susitarimas dėl skolos „lubų“, stiprėjantis nerimas dėl nuosmukio ir ilgesnės stagnacijos pavojus. Amerikos perspektyva niūri.
Ta savaitė JAV ekonomikai turėjo būti gera. Šalies vadovai pagaliau baigė absurdišką susirėmimą balansuojant ant fiskalinės bedugnės krašto. Jie susitarė kilstelėti federalinės skolos viršutinę ribą ir pašalinti pasaulinio finansinio Armagedono grėsmę. Tačiau investuotojai ne atsiduso su palengvėjimu, o išliko nervingi.
Akcijų rinkos visame pasaulyje krito. Rugpjūčio 2–ąją, kai susitarimas dėl skolos buvo pasirašytas, S&P 500 indekso vienos dienos smukimas buvo didžiausias per visus metus. Investuotojams ieškant finansinės užuovėjos, dešimties metų trukmės iždo obligacijų pelningumas smuko iki 2,6 procento – žemiausio lygio per devynis mėnesius.
Tai nėra susiję vien su Amerika: euro zona atsidūrusi sumaištyje, ir panašu, kad apdirbamosios pramonės apsukos lėtėja visur. Tačiau Amerikos perspektyvos staiga aptemo. Peržiūrėta statistika ir kai kurie nauji niūrus duomenys atskleidė, kad ekonomika atsigauna silpniau nei manyta ir galbūt netgi stoja.
Netekusi greičio ekonomika gali lengvai nusvirti atgal į recesiją. Ypač jeigu smogs naujas sukrėtimas, kuris netrukus pasijus dėl stambios taupymo dozės, atsiradusios susitarus dėl skolos „lubų“. Tikimybė, kad ekonomika ateinančiais metais gali dar kartą smukti, yra didžiulė, galbūt net siekia 50 procentų.
Amerikos atsigavimas iš vadinamosios balansų recesijos (nuosmukio, sukelto namų ūkiams ir bankams nustojus išlaidauti ir skolinti, kai sprogus kainų burbului įkeistas turtas tapo vertas mažiau už įsipareigojimus) visada buvo vangus ir trapus. Nuosmukis pasauliui nebuvo toks sunkus tik dėl kylančių rinkų atsparumo.
Tačiau neapgalvotas susitarimas dėl skolos kelia didesnį nerimą – ypač dėl to, kad jame ignoruojamos Amerikos fiskalinių problemų tikrosios priežastys, pavyzdžiui, išlaidos pašalpoms.
Ar galima tikėti politikais, kurie yra taip akivaizdžiai susiskaldę ir taip trokšta lošti iš ekonomikos, kad jie nepavers neišvengiamo sunkaus išmėginimų laikotarpio į ilgalaikę stagnaciją?
Išnyrantis laivo kilis
Pradėkime nuo atsigavimo būklės. Liepos 29 dieną Amerikos vyriausybės statistikai paskelbė peržiūrėtą keleto pastarųjų metų bendrojo vidaus produkto (BVP) statistiką. Ji parodė, kad 2008 metų nuosmukis buvo gilesnis, nei manyta iš pradžių, o vėlesnis atsigavimas buvo lėtesnis.
Ekonomika dar nepasiekė iki nuosmukio buvusios viršūnės, o menkas atsigavimas baigia išsekti. Per praėjusius metus ekonomika teaugo 1,6 procento, gerokai žemiau ribos, kurią daugelis ekonomistų laiko pamatiniu augimo tempu. Ir toks greitis kaip šis paprastai baigdavosi recesija.
Per pastaruosius šešis mėnesius JAV vargiai teišspaudė 0,8 proc. augimą. Net ir tie apžvalgininkai, kurie, kaip mes, manė, kad Amerikos ekonomika kurį laiką šokinės netoli dugno, nesitikėjo, kad ji augs taip lėtai.
Dalį poveikio padarė laikini veiksniai. Sparčiai augančios naftos kainos sumažino vartotojų išlaidas. Japonijos žemės drebėjimas sutrikdė tiekimo grandis.
Kai kuriose pramonės srityse, ypač automobilių gamyboje, atsigavimas yra neabejotinai pakeliui. Tačiau visa ekonomika dabar yra tokia silpna, kad augimui pakelti iki prideramo reikėtų daug pastangų. Ir yra ženklų, rodančių, kad laikini sukrėtimai galėjo palikti daug ilgiau neužgysiančius randus įmonių ir pirkėjų galvose.
Štai kodėl naujausi duomenys kelia tiek daug nerimo. Vartotojų išlaidos smuko birželį, vartotojų pasitikėjimas liepą, kaip ir pramonės užsakymai, krito. Be abejo, tai yra ankstyvi ir neišsamūs pirminiai duomenys. Tačiau tikimybė dėl antrojo nuosmukio ateinančiais metais, dar prieš mėnesį atrodžiusi labai nežymi, dabar gąsdinančiai išaugo.
Jeigu tai nutiks, didelė kaltės dalis atiteks Amerikos politikams. Jų receptas silpnai ekonomikai yra didžiulis gurkšnis taupymo priemonių. Dėl to, kad gruodį nustos galioti atlyginimų apmokestinimo išimtys ir vadinamoji pratęsta bedarbio pašalpa, JAV kitąmet laukia maždaug 2 proc. BVP fiskalinis susitraukimas. Jis – didžiausias iš visų stambių ekonomikų ir pakankamas nuvilkti silpną ekonomiką atgal į nuosmukį.
Nereikia dėl to kaltinti susitarimo dėl skolos „lubų“, kuriame numatyta nedaug naujų išlaidų karpymų trumpuoju laikotarpiu. Tačiau Kongresas galėjo ir turėjo sustabdyti šią potencialiai pražūtingą trajektoriją.
Reikėjo atlikti kai kuriuos veiksmus: išlaikyti išlaidas trumpuoju laikotarpiu, skiriant daug dėmesio taip labai reikalingoms investicijoms į infrastruktūrą, prailginti laikiną mokesčių sumažinimo laikotarpį mainais į stambų vidutinės trukmės deficito mažinimą, sukoncentruotą į pašalpas ir mokesčių reformą.
Kongresas pasielgė visiškai priešingai, nesugebėjęs paramstyti ekonomikos dabar ir rasti pakankamai priemonių išlaidoms mažinti ateinantį dešimtmetį, kad stabilizuotų Amerikos skolą.
Visi sunkūs sprendimai buvo palikti komisijai – tai išsisukinėjimas, pasmerkiantis darbuotojus ir įmones dar sunkiau pakeliamai nežiniai dėl to, kaip bus tvarkoma šalies fiskalinė maišatis. Ar šiandien statytumėte gamyklą, jeigu žinotumėte, kad mokesčiai galiausiai augs, bet neturėtumėte supratimo, kurie.
Dar blogiau: nuodinga pastarųjų savaičių politika sukūrė naują netikrumo rūšį. Dabar, kai Arbatėlės partijos judėjimas sėkmingai panaudojo nemokumą kaip politinį ginklą, jis neabejotinai bus panaudotas dar kartą. Atsisakymas eiti į kompromisą, greitai tapęs abiejų partijų garbės klausimu, daro žalą ir kitose srityse, iš dalies nutraukiant Federalinės aviacijos administracijos darbą ir atidedant laisvos prekybos susitarimus.
Geriausiu atveju politikai sulėtino ir taip springstančią plėtra, blogiausiu jie sunaikino atsigavimą ir nulėmė ilgalaikę žalą įspūdingiausioms pasaulyje gerovės staklėms.
Aklųjų žemėje karaliauja vienaakis Federalinis rezervų bankas
Ar turėtų būti būtent taip? Nebūtinai. Prezidentas Barackas Obama ar vienas iš jo respublikonų varžovų per prezidento rinkimus kitąmet dar gali sukaupti drąsos pasakyti tiesą apie Amerikos ekonomiką.
Bet žinant dabartinį politikų beprasmiškumą, vienintelė institucija, galinti išvengti pavojų, yra Federalinis rezervų bankas.
Palūkanų normoms esant tokiame žemame lygyje tai reiškia kiekybinį skatinimą. Pinigų spausdinimas esant dabartinėms aplinkybėms yra pateisinamas, bet visgi šis įrankis suteikia vis mažėjančią grąžą. Mokestinė pagalba būtų buvusi daug geriau.
Jeigu Amerika sugebės išvengti recesijos ir pradės lipti iš šios klampynės, tai bus jos pamatinės stiprybės įrodymas. Ji vis dar turi daug pranašumų palyginti su kitomis šalimis: jaunesni, mažiau apmokestinti gyventojai, naujoviškesnė ekonomika ir – bent jau šiuo metu – JAV doleris yra pasaulio rezervinė valiuta. Jeigu tik šalis turėtų deramus politikos lyderius, jos galimybės išvengti recesijos būtų gerokai didesnės nei 50 procentų.
