Šį sekmadienį minėsime vieną gražiausių pavasario švenčių – Motinos dieną. Tai laikas, kai sustojame padėkoti už besąlygišką meilę ir rūpinimąsi, kurį jos dovanoja kasdien.
Tačiau šiandien Mamos diena daugeliui reiškia kur kas daugiau nei gėlių puokštę ar sveikinimo atviruką – tai proga įvertinti nueitą kelią ir pažvelgti, kaip šios dienos prasmė keitėsi bėgant metams.
Vieniems tai jaukios šeimos tradicijos, pusryčiai lovoje ir vaikų piešti atvirukai, kitiems – ramus laikas kartu, pokalbis. Ar tiesiog uždegta žvakutė.
Šios savaitės pašnekovių klausiame: gal tobula Mamos diena visai ne apie dovanas?
Liucija KARALIENĖ
Fotomenininkė, trijų dukrų mama
Mamos dieną švenčiu kasmet. Dukrytės visuomet pasveikina ar paruošia mielą staigmeną.
Jau tapo gražia tradicija tądien susirinkti visiems prie bendro stalo – susėdame net keturios kartos: mano močiutė, mama, aš ir mano dukrytės. Šią dieną svarbiausia ne dovanos, o kartu praleistas laikas. Didžiausia vertybė – būti visiems drauge.
Jau keturiolika metų esu mama ir galiu drąsiai pasakyti, kad motinystė mane labai pakeitė.
Galiu palyginti, kokia buvau gimus pirmai dukrai ir kokia esu dabar. Tuomet labai stengiausi viską planuoti, numatyti bent vieną žingsnį į priekį. Bandžiau įsprausti tiek save, tiek savo vaiką į tam tikrus rėmus, ką privalu mokėti ar daryti. Tačiau gimus trečiai dukrai supratau, kad ne mes mokome vaikus, o jie moko mus. Ir kaip svarbu būti pakantiems, padėti vaikams lengviau prisitaikyti prie pasaulio.
Tų griežtų rėmų nebeliko.
Net ir mama pastebi, kad mano kantrybė tapo auksinė – išmokau įsiklausyti į vaiką, jį pastebėti ir padėti.
Kol neturėjau vaikų, man buvo svarbūs visai kiti dalykai. Labai vertinau laiką sau, draugų kompanijas, rūpėjo, ką pasakys kiti. Atsiradus vaikams, daugelis tų dalykų neteko prasmės. Dabar svarbiausia – laikas su jais ir jų pasitikėjimas manimi.
Pasikeitė vertybės, atsirado kitoks požiūris į gyvenimą.
„Net ir mama pastebi, kad mano kantrybė tapo auksinė – išmokau įsiklausyti į vaiką, jį pastebėti ir padėti.“
Esu smarki, greitai užsideganti, man visada reikėdavo visko čia ir dabar. Buvo nelengva išmokti palaukti, susitaikyti, kad ne viską gaunu iškart. Tačiau su laiku atėjo ramybė. Visuomet buvau labai savikritiška, daug iš savęs reikalavau, o dabar tapau gerokai ramesnė.
Šiandien man svarbiausia ne didžiuliai tikslai, bet paprasti dalykai – laikas su brangiausiais žmonėmis.
Jovita BAROLIENĖ
Tiltagalių kultūros centro Geležių padalinio meno vadovė, mokytoja
Motinos diena kasmet vis prasmingesnė. Atsimenu save mažą, kaip skindavau žibuokles, nešdavau mamai pirmuosius pavasario žiedus, gamindavau atvirukus. Dabar pati turiu suaugusių vaikų, labai jaudina susitikimai su jais. Esu ir močiutė – anūkei dar tik metai.
Ta motinystė išaugo keliais aukštais – labai gera ją apkabinti. Jausmai stiprėja ir grįžta prisiminimai, kaip savo vaikus mažučius sūpavau ir glaudžiau.
Mokykloje su vaikais taip pat piešiame atvirukus, gaminame mamai dovanėles, dainuojame daineles, mokomės eilėraščių – tokia profesija, kad Mamos diena toli nepalieka. Labai svarbu formuoti vaikus ir pasakoti apie gyvybę suteikusį žmogų. Kaip reikia mylėti, gerbti ir dėkoti mamai už rūpestį, už kasdienį darbą, kuris kitą kartą būna ir nematomas: pažadina vaiką, ruošia pusryčius, prausia, padeda ruošti pamokas.
Mums, suaugusiesiems, mama išlieka patarėja visais klausimais. Kai man kas nors neaišku, sunku, kai liūdna, norisi pasiguosti ar pasitarti, važiuoju pas mamą. Labai džiaugiuosi, kad ją turiu. Mama – angelas žemėje, kuris mus globoja, pataria, saugo.
Gera sugrįžti ir į gimtus namus, kur prabėgo vaikystė. Kiekvienas kampelis, kiekvienas baldas, atrodo, viską primena, šildo. Ramybės uostas.
„Kai man kas nors neaišku, sunku, kai liūdna, norisi pasiguosti ar pasitarti, važiuoju pas mamą. Labai džiaugiuosi, kad ją turiu.“
Mūsų tradicija švęsti Mamos dieną paprasta, kaip, manau, ir dažno namuose: kartu papietauti, susirinkti šeimos namuose.
Dieną daliname per pusę – pas mane atvažiuoja vaikai, tuomet lekiame į kitus namučius sveikinti. Gyvename kelių kilometrų spinduliu, tad spėjame visur.
Turiu tris vaikus. Turbūt visos mamos pasakys, kad kiekvienas vaikas – atskiras universitetas. Kiekvienas kitoks – kitokios ir patirtys. Gimus pirmajam, patirties mažai, o vėliau vis daugiau ir lengviau.
Buvimas mama subrandina kaip žmogų, kaip moterį, atneša pilnatvės. Žinai, kad kažkas eina tavo pėdomis, kad palikai kokių nors įspaudų, ženklų.
Mano visi trys vaikai turi savo šeimas ir poras. Kai suvažiuoja, labai daug kalbamės apie praeitį. Matau, kad jau perima tam tikras mano patirtis, daro panašiai ir dar geriau. Gera žinoti, kad gal nesuklydau, kad gal teisingai viskas buvo.
Man labai svarbu, kad mano vaikai labai geri, dori ir jautrūs žmonės.
Vaikai yra tam tikras mūsų įprasminimas, svarbiausias tikslas gyvenime. Tad turime labai sąžiningai, labai stropiai ir atsakingai padaryti tą darbą – auginti vaikus.
Raimonda ŽVIRBLĖ
Aštuonių vaikų mama
Motinystė mano gyvenimą pakeitė iš esmės – ji suteikė jam daug daugiau prasmės, jautrumo ir atsakomybės.
Tapusi mama išmokau labiau vertinti paprastus dalykus, džiaugtis akimirkomis ir būti kantri. Bet svarbiausia, kad galiu augti kaip žmogus ir nuolat iš vaikų ko nors pasimokyti.
Mamos diena man labai ypatinga. Ji priverčia sustoti, įvertinti motinystės kelią, prisiminti gražiausias akimirkas su vaikais.
Šią dieną dažniausiai leidžiame kartu su šeima – jaukiai, be skubėjimo. Kartais tai būna bendri pietūs, kartais tiesiog laikas namuose ar gamtoje.
„Mamos diena man labai ypatinga. Ji priverčia sustoti, įvertinti motinystės kelią, prisiminti gražiausias akimirkas su vaikais.“
Turime paprastą, bet labai brangią tradiciją: vaikai visada nustebina savo mažomis staigmenomis, kurios man yra pačios prasmingiausios.
Man Mamos diena – tai meilės, dėkingumo ir artumo diena.
Rasa REMEIKIENĖ
Žmonių su negalia globos įstaigos „Vilties sodas“ vadovė
Motinos diena man labai svarbi šventė, kaip svarbi ir pati motinystė.
Esu dviejų puikių dukrų mama, o ir pati turiu mylimą mamą.
Viena mano dukrelė turi negalią, tad motinystė, kai teko kovoti dėl šios dukros gerovės, jos sveikatos, mane išmokė daugybės gerų dalykų.
Iki susilaukiau šios dukros, buvau nedrąsi, laikiausi nuošalėje, klusniai vykdydavau nurodymus. O štai gimus dukrai su negalia, pasikeičiau. Aš tikrai daug kovojau už ją, daug įrodinėjau, daug ir reikalavau.
Pastangos padėti savo vaikui mane išmokė ir drąsos, ir kovingumo, įgavau ryžto. Dabar žinodama, kad esu teisi, taip lengvai, kaip kitados, nebenusileidžiu.
„Pačios geriausios dovanos, kurias iš dukrų gaunu šios dienos proga – tai bendrystė, bičiulystė, buvimas drauge su jomis.“
Išmokusi padėti dukrai, galiu padėti ir kitiems. Kaip anksčiau kovodavau už dukrą, taip dabar kovoju už tuos, už kuriuos esu atsakinga. O atsakau už negalią turinčius žmones, kuriuos globojame mes, dienos socialinės globos centro neįgaliesiems „Vilties sodas“ darbuotojai.
Na, o atėjus Motinos dienai, būtinai aplankau savo pačios mamytę. Mus skiria keturiasdešimties kilometrų atstumas. Turime tradiciją, kad nuvažiavus pas mamą, Motinos dieną lankome jos tėvų, mano senelių, kapus. Kai grįžtu namo, Motinos dieną švenčiame jau su savo abiem dukromis.
Pačios geriausios dovanos, kurias iš dukrų gaunu šios dienos proga – tai bendrystė, bičiulystė, buvimas drauge su jomis.
Ačiū dukroms už man skirtą laiką.
