Panevėžietės pradinių klasių mokytojos Meilutės Greičiuvienės ryšys su vaikyste nesibaigia užvėrus klasės duris.
Namų palėpėje ji įkūrė savotišką lėlių muziejų, kuriame gyvena ne tik šimtai lėlių, bet ir ištisos istorijos.
Pačiai Meilutei Greičiuvienei ši erdvė – gerokai daugiau nei pomėgis.
Po pamokų ji čia sugrįžta tarsi į kitą pasaulį, kur kiekviena lėlė turi savo vardą, kilmę ar net likimą.
O pas mokytoją užsukę mokiniai, iš pradžių nedrąsiai pravėrę duris, greitai pratrūksta susižavėjimo šūksniais – pasirodo, net ir šiandienos vaikus dar galima nustebinti.
Viso gyvenimo aistra
Pravėrus Panevėžyje gyvenančios „Šaltinio“ progimnazijos pedagogės M. Greičiuvienės namų palėpės duris pasitinka šimtai žvilgsnių: nuo švelniai besišypsančių porcelianinių damų iki smalsių barbių ar net šiurpuliuką keliančių kino personažų.
Šiandien čia įsikūręs savotiškas muziejus, kurį pati šeimininkė švelniai vadina „Meilutės lėlėmis“. Mokytoja neslepia – ši vieta jai kur kas daugiau nei tiesiog pomėgis kolekcionuoti lėles.
„Po darbo man čia kaip terapija. Turbūt nėra dienos, kad nebūčiau užlipusi į palėpę pasisveikinti su savo lėlėmis“, – šypsosi ji.
Meilutės ryšys su lėlėmis užsimezgė dar vaikystėje. Kaip pasakoja pedagogė, ji augusi didelėje šeimoje – su šešiomis seserimis ir broliu.
Vyresnieji dažniausiai tėvams padėdavo prie ūkio darbų, o ji, vidurinioji, prižiūrėdavo jaunesniuosius, kartu su jais žaisdavo ir lėlėmis.
„Tais laikais turėti bent vieną lėlytę buvo didžiulis džiaugsmas“, – prisimena pašnekovė.
Galbūt tada ir gimė ne tik meilė žaislams, bet ir pašaukimas mokyti vaikus.
Baigusi mokyklą Meilutė neabejojo – taps pradinių klasių mokytoja.
Nors gimusi ir augusi Veliuonoje, nuostabaus grožio miestelyje Jurbarko rajone, po mokslų pasirinko Panevėžį, kuriame jau gyveno iš Vabalninko kilusio tėčio gausi giminė.
„Su vaikais nėra lengva, bet šis darbas suteikia labai daug prasmės“, – sako M. Greičiuvienė.
Netilpo kambaryje
Ilgą laiką lėles mokytoja kaupė viename kambaryje, kol galiausiai jis tapo per ankštas.
Taip maždaug prieš metus gimė mintis namo palėpėje įrengti atskirą erdvę.
Prie sumanymo įgyvendinimo prisidėjo ir vyras Algimantas – padėjo sutvarkyti patalpą, pagminti lentynas, pasirūpinti, kad kiekviena lėlė turėtų savo vietą.
„Jei šeima nepalaikytų, turbūt nebūčiau taip pasiėrusi į šią veiklą“, – pripažįsta kolekcininkė.
O šio savotiško muziejaus pradžia tapo kaimynės mergvakaris.
„Vaikystėje labai mėgdavau žaisti su lėlėmis. Paskui su dukros gimimu tų lėlių namuose vis daugėjo. Neišmesdavau nė vienos ir viską kaupiau palėpėje. Pirmą kartą parodžiau kaimynės mergaitei per jos mergvakarį. Sunešiau lėles, visi net aiktelėjo iš nuostabos, kiek jų turiu. Taip viskas ir prasidėjo“, – prisimena mokytoja.
Nuo tada kolekcija nuolat augo.
Šiandien joje – daugiau nei keli šimtai lėlių, atkeliavusių iš įvairiausių pasaulio kampelių: Brazilijos, Japonijos, Pietų Korėjos, Amerikos, Meksikos, Gvatemalos, Karibų ir kitų šalių.
Iš pradžių M. Greičiuvienė jas dar skaičiavo, tačiau dabar jau pametusi skaičių.
Dalis lėlių – pačios pirktos, kitos – artimųjų ar draugų dovanos.
Dukra, gyvenanti Karibuose ir labai mėgstanti keliauti po pasaulį, iš kiekvienos kelionės mamai parveža po lėlę.
„Jau visi artimieji ir draugai žino mano aistrą ir tai, kad geriausia dovana man – lėlė. Jeigu pamatau kokią nematytą lėlytę, negaliu praeiti jos nenusipirkusi. Dabar, kai visas galimybes suteikia internetas, neįstengiu susilaikyti neįsigijusi dar vienos lėlės. Paskutinis pirkinys – medinės seniai pagamintos vokiškos lėlės, bet visiškai naujos, net su etiketėmis“, – šypsosi pašnekovė.
Turi savo istoriją
Ekskursiją po savo lėlių muziejų Meilutė dažniausiai pradeda nuo mylimiausios, gautos iš mamos aštuonioliktojo gimtadienio proga.
Ši lėlė išskirtinė ne tik ūgiu. Ji dargi moka vaikščioti.
„Tuo metu tai buvo visų mergaičių svajonė“, – sako Meilutė.
Kitos lėlės stebina netikėtomis savybėmis. Iš Kalėdų parodos parvežtos lėlytės plaukai iki šiol kvepia vanile, nors praėjo daugybė metų, dar kitoms atauga plaukai. Dalis lėlyčių verkia kaip kūdikiai ar dainuoja populiarias dainas.
Vaikus stebina ir žaislai, kurie gali transformuotis į kelias lėles ar ledų porciją arba – keksiuką. Meilutės kolekcijoje yra ir lėlė, kurios Kanadoje buvo laikomos tik tualete. Tokios lėlės paskirtis – paslėpti tualetinio popieriaus ritinėlį.
„Ne visos lėlytės žavi savo grožiu – yra ir iš siaubo filmų. Viena garsiausių – Anabelė. Pamenu, į svečius užsuko sesė su vaikais. Jos sūnus, tuomet šeštokas, iš karto pareiškė, kad šiame kambaryje nemiegos, nes jį stebi Anabelė“, – šypsosi lėlių šeimininkė.
Lėlių karalystėje
Meilutės palėpėje lėlės gyvena savo gyvenimus – daugelis jų net profesijas turi.
Čia galima sutikti medicinos seseles, statybininkus, kaminkrėčius, kariškius ar net ledo ritulio žaidėjus.
Greta rikiuojasi porcelianinės, rankomis megztos, medinės lėlės, o tarp jų – ir ypatingi eksponatai: popierinės lėlytės, kuriomis kadaise žaidė M. Greičiuvienės kolegė ir išsaugojo iki šių dienų.
Šioje kolekcijoje telpa ir skirtingų kartų vaikystė.
Lentynose – personažai, su kuriais augo ne viena karta – nuo Karlsono, kuris gyveno ant stogo, iki šiuolaikiniams vaikams puikiai pažįstamų Elzos, Anos ar Kakės Makės.
Tarp jų – ir netikėti akcentai – lėlės garsenybės, net pats Maiklas Džeksonas.
„Turėjau mokinį, kuris net trečioje klasėje vos atėjęs į mokyklą pabučiuodavo Pirmokę visiškai nesigėdydamas. Jis neturėjo mamos, tad tikriausiai mūsų Pirmokė jam buvo kažkas daugiau nei tik lėlė.“
M. Greičiuvienė
O kur dar senosios linguolytės ar įvairių laikotarpių žaislai, menantys skirtingas epochas.
Kitoje lentynoje įkurdinta ištisa šeima – net trys kartos: seneliai, tėvai ir vaikai.
Greta jų – daugybė kūdikių, suguldytų į vežimėlius ar specialiai pagamintas loveles.
Nemažai vietos užima ir emocinės lėlės, kurios padeda mokytojai kalbėtis su vaikais apie jausmus ir patirtis.
Solidžią kolekcijos dalį sudaro tautiniais drabužiais pasipuošusios lėlės – ne tik lietuviškos, bet ir atkeliavusios iš įvairių pasaulio šalių. Tačiau ypatingiausios – tos, kurios turi jautrią istoriją.
Vienos jų – mokykloje per mugę nuo karo pabėgusių ukrainiečių vaikų pardavinėtos lėlytės, buvusio auklėtinio per vieną ekskursiją į Trakus mugėje už paskutinius pinigus nupirkta ir mokytojai padovanota lėlė ar gimtadienio proga draugių įteikta gražuolė lietuvaitė Elena, gaminta pagal specialų užsakymą.
Keliavo net į mokyklą
Palėpėje yra ir atskira lentyna, skirta M. Greičiuvienės anūkės barbėms.
Kaune gyvenanti mergaitė vos atvykusi pas močiutę pirmiausia skuba į pasakišką palėpę.
Beveik kiekvieną kartą mergaitė atsiveža ir naują lėlę, taip tyliai prisidėdama prie kolekcijos augimo. O kartu – ir prie jos tęstinumo: mažoji jau pažadėjusi, kad kai močiutės nebebus, pasirūpins visa šia įspūdinga lėlių karalyste.
Prie nedidelio staliuko palėpėje sėdi ir ypatinga lėlė – Pirmokė.
Ne vienus metus ji kartu su Meilute keliaudavo į mokyklą ir kasmet rugsėjo 1-ąją pasitikdavo į klasę sugrįžtančius vaikus.
„Turėjau berniuką, kuris net trečioje klasėje vos atėjęs į mokyklą pabučiuodavo Pirmokę visiškai nesigėdydamas. Jis neturėjo mamos, tad tikriausiai mūsų Pirmokė jam buvo kažkas daugiau nei tik lėlė“, – prisimena mokytoja.
Vis dėlto vieną dieną Pirmokei, po nemalonaus įvykio mokykloje, teko sugrįžti į namus.
„Prieš penkerius metus vienas auklėtinis per pertrauką ėmė ją mušti, todėl parvežiau atgal į palėpę“, – pasakoja M. Greičiuvienė.
Kiekviena nauja lėlė Meilutės kolekcijoje atsineša savo istoriją.
Viena naujausių – mokinės Samantos dovanota lėlytė Jūra. Kartu su ja mergaitė įteikė ir raštelį:
„Ačiū, kad prižiūrėsite Jūrą. Ji yra iš Klaipėdos, jos vardas Jūra. Ji nori šeimininko ir pasirinko jus. Jūra nori turėti lėlių draugių ir būti jūsų muziejuje.“
Tokios dovanos Meilutei – ypač brangios. Ji džiaugiasi, kad po kiekvienos ekskursijos ar parodos jos lėlių fondas vis papilnėja.
Iš palėpės – į parodą
Ne viena lėlė atėjo ir iš Meilutės kelionių. Štai Moravija – iš Čekijos parsivežtas eksponatas, turintis net savo „dokumentus“.
„Likus gal penkioms minutėms iki išvažiavimo pamačiau ją informacijos centre. Kai atbėgau vėluodama į autobusą, prasidėjo tikros krikštynos“, – su šypsena pasakoja M. Greičiuvienė.
Lėlės dėžutėje – įrašyta jos istorija, vardas ir net krikšto mama, kuria tapo vieno darželio auklėtoja. Moravija krikštynų proga gavo netgi pinigų. Už juos įsigyta dar viena lėlė.
Tarp įspūdingiausių kolekcijos eksponatų – iš Amerikos atkeliavusi Molė, primenanti gyvą mergaitę. Ji turi savo knygą, rankinuką ir jautrią istoriją apie tėvą, išvykusį į karą.
„Simboliška, kad dukra šią lėlę man padovanojo gruodžio 21-ąją – tą pačią dieną, kai Molė parašė laišką savo tėčiui“, – pasakoja Meilutė.
Palėpės lentynose atsiranda vietos ir jautrioms, be galo svarbioms temoms.
Čia galima rasti lėlyčių su negalia – viena jų su protezu, kurį Meilutė pati sumeistravo, kai lėlei buvo nulaužta koja. Taip pat yra lėlyčių, turinčių Dauno sindromą.
„Meilutės lėlės“ – ne tik kolekcija, tai pasaulis, kuriame telpa gyvenimas su visomis jo spalvomis – nuo džiaugsmo iki jautrių, kartais sudėtingų patirčių.
Nors technologijų amžiuje augančius vaikus jau sunku nustebinti, tačiau apsilankiusieji Meilutės muziejuje bent akimirkai sustoja – jų akyse sužimba nuoširdus smalsumas ir nuostaba.
„Šiuolaikinį vaiką sunku sudominti, bet ir man buvo staigmena, kad net ir dabartiniai vaikai, čia apsilankę, nuoširdžiai nustemba“, – sako M. Greičiuvienė.
Nuo šios savaitės dalį jos sukauptų lobių galima išvysti vaikų bibliotekoje „Žalioji pelėda“, įsikūrusioje Kniaudiškių gatvėje.
Tiesa, į parodą iškeliavo tik dalis kolekcijos – visa ji vargu ar tilptų vienoje erdvėje.
