Kai pristatomas spektaklis, atsispiriantis nuo Arvydo Šliogerio filosofijos, variantai gali būti keli.
Jei pokalbį su režisieriumi moderuos teatro žmogus, turbūt jis labiau pakryptų apie kūrybos procesus ir aspektus. Jei filosofas – apie filosofiją.
Taip ir nutiko Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, kur vyko susitikimas-diskusija „Šliogerinėjimai apie bulviaregystę“.
Pristatyta teatro „Menas“ premjera – spektaklis „Bulvės metafizika“ A. Šliogerio filosofijos motyvais. Pokalbį su jo režisieriumi Orestu Razumu moderavo A. Šliogerio mokinys – filosofas, žurnalistas, politologas Paulius Gritėnas.
Kasdieniuose dalykuose
P. Gritėno teigimu, „Bulvės metafizika“ – išskirtinė Arvydo Šliogerio knyga, parašyta aforizmų stiliumi.
„Kas apskritai yra metafizika? Jei trumpai, mes labiau susipažinę su fizika kaip kūnų judėjimu. Mokykloje mokomės, kaip sąveikauja kūnai, sklinda garsas, šviesa ir kt. O metafizika susijusi ne su fizikiniais procesais, o su tokiais dalykais kaip siela, būtis, Dievas, laisva valia ir pan. Garsiausias A. Šliogerio mokinys Naglis Kardelis pateikia du paaiškinimus, kodėl „Bulvės metafizika“. Pirma, Arvydo mąstymas aukštomis materijomis buvo susijęs ne su abstrakcijomis, metafiziniais narpliojimais, o su konkrečiu daiktu. Tokiu kaip žemėje glūdinti bulvė. Būtent čia, susitikime su konkrečiu dalyku, yra metafizikos prigimtis. Supranti, kad ši bulvė kitokia nei visos, tačiau kartu ji turi visuotinumo savybių. Antra, bulvė turi akutes, gali į mus pažiūrėti. O A. Šliogerio filosofijoje matymas svarbiau negu mąstymas. Tai nebūtinai reiškia konkrečiai regėti – tiesiog suvokti daikto unikalumą, o tik tada apipinti sąvokomis, paaiškinimais ir t. t. Mano paties nuomone, „Bulvės metafizika“ yra gražus, ironiškas, švelnus Arvydo priminimas, kad didieji dalykai, didžiosios filosofinės tiesos egzistuoja labai arti mūsų, tokiuose kasdieniuose dalykuose kaip bulvė, kurią skusdamas gali ne pabėgti nuo kokio nors Georgo Hėgelio, Imanuelio Kanto ar visų kitų keliamų idėjų, o netgi atvirkščiai – dažnai kasdieniškose situacijose būname paliesti filosofijos“, – svarsto P. Gritėnas.
Nekuria iliuzijos
O. Razumas pasakoja „Bulvės metafizikos“ Panevėžio teatre „Menas“ ėmęsis kone rinkodaros tikslais.
„Kasmet „Menas“ organizuoja konkursą jauniems režisieriams – suteikiama proga pastatyti spektaklį, tačiau jis turi būti susijęs su Panevėžiu. Su kolege Marta, abu kauniečiai ir filosofijos studentai, nutarėme teikti paraišką ir galvojome: ką mes galime pasakyti apie Panevėžį? Kokie įvykiai, žmonės čia gyvena? A. Šliogeris jokia prasme mums nebuvo naujiena, tik nežinojome, kad jis yra panevėžietis, miesto garbės pilietis, žmogus, ne sykį rašęs apie Panevėžį. Taip ir ėmėmės idėjos pastatyti spektaklį apie Šliogerį. Tokia tema sėkmingai apgavome „Meno“ vadovybę. Jie mums suteikė galimybę“, – šypsosi režisierius.
„Noriu kalbėti apie filosofiją teatre ir toliau. Ar remsiuosi A. Šliogerio kūrybos motyvais? Bent artimiausiu metu tikriausiai ne, kol po kokių 30–40 metų gal išties suprasiu, apie ką jis rašo.“
O. Razumas
Tačiau laimėti konkursą buvo tik vienas etapas. Antras – surasti, kaip A. Šliogeris atsispindėtų spektaklyje.
„Iš pradžių ketinome statyti panašios formos kaip knyga „Bulvės metafizika“ kūrinį – iš aforistinių minčių, etiudų, visa tai lipdyti į bendrą paveikslą, kuriuo neva perteiksime tai, ką išties norėjo pasakyti Šliogeris. Visgi greit supratome – būtų gana neįdomu. Kita vertus, jei žmogus išties nori susipažinti su Šliogerio filosofija, – tiesiog skaitys, o ne ieškos prieigos per tarpininką. Atmetėme ir biografinio spektaklio idėją. Galiausiai nusprendėme kalbėti apie tai, kaip mes tam tikra prasme gyvename didžiųjų filosofijos šešėlyje, kaip juos suprantame arba tam tikros jų temos atsiskleidžia kiekvieno iš mūsų gyvenime. Taip yra ir su Šliogeriu. Nekuriame iliuzijos, kad esame kompetentingi jį tinkamai pristatyti, bet naudojame kai kuriuos fragmentus kaip kontrapunktą pasakojamai istorijai“, – teigia O. Razumas.
Trečia kategorija
Naujasis spektaklis pasakos istoriją, kurioje atsiskleidžia filosofinės temos.
„Miršta vienos Panevėžio šeimos tėvas, artimieji nebeturi kur jo laidoti dėl biurokratinių nesklandumų. Ką jie daro? Svarsto, kaip pasikeičia gyvenimas, kai ištinka tokia nelaimė. Iškyla mirties, prasmės temos, kas išties yra tikra, kaip reikėtų gyventi. Ne viskas, ką sako aktoriai, reprezentuoja Šliogerio pozicijos, bet tokio tikslo ir neturėjome. Man gana įdomu interpretuoti ir naratyvus, kurie iš pirmo žvilgsnio nėra jo. O pats spektaklis galėtų atstovauti filosofiniam teatrui. Jis ir anonsuojamas kaip filosofinė tragikomedija apie mirtį ir mirtį“, – sako O. Razumas.
Jo įsitikinimu, filosofinis teatras galėtų būti skirstomas į tris kategorijas.
Pirmas – pasakoti apie tam tikrus filosofijos istorijoje pasirodančius naratyvus (tarkim, supažindinti su Sokratu – kaip gyveno, buvo įkalintas, nusprendė nusižudyti).
Antras – teatrinėmis priemonėmis perteikti filosofinius tekstus.
Trečias – pasakoti tam tikrą, galbūt ir kituose spektakliuose sutinkamą istoriją, tačiau naudoti filosofo tekstų, interviu nuotrupas.
Spektaklis „Bulvės metafizika“ priklauso būtent pastarajai kategorijai.
Iki galo
Paties O. Razumo ryšys su filosofija gimė dar mokykloje.
„Kodėl žmonės pasuka į filosofiją? Įprastai juos kažkas ištinka, jiems kažko nepakanka, jie nori sužinoti kažką daugiau. Sunku įvardyti, kokios naudos ar vertės turi filosofija (ir netgi neciniška prasme – kad turint filosofijos išsilavinimą nežinia ką daryti su gyvenimu). Taip, mes perskaitėme nemažai tekstų, o šie padeda geriau suvokti tam tikrus pasaulio reiškinius“, – teigia režisierius.
Panašiai nutiko ir P. Gritėnui.
„Mano santykis su filosofija buvo gana atsitiktinis. Žinojau, kad tokia egzistuoja, bet buvau devintokas, kai į rankas paėmiau G. Hėgelio „Istorijos filosofiją“. Savaime suprantama, nieko nesupratau. Arba maniau, kad suprantu, tačiau paaiškėjo – klaidingai, man trūksta išmanymo, kitų mąstytojų konteksto. Bet kodėl užsikabinau? Ir taip daug skaičiau, bet man filosofija buvo papildomas stalčiukas, kuriame viskas dar giliau. Kas ne tik konstatuoja, jog žmogaus gyvenimas turi prasmę arba jos neturi, gėris arba blogis egzistuoja, o mes vienaip ar kitaip turime apsispręsti įvairiose situacijose. Man tai buvo patyrimas, kad kažkas išties paklausė to papildomo klausimo. Taip staiga suradau savo vietą, įrankį, kuriuo galiu kalbėti apie dalykus, kurie ir man buvo tokie asmeniški. Suvoki, kad tavo nežinojimas kažkokiu lygmeniu paliečiamas ir bandoma į tai atsakyti. Man atrodo, filosofijos esmė – mes išdrįstam ištraukti stalčiuką iki galo ir užduoti klausimų, kurie yra nepatogūs“, – svarsto P. Gritėnas.
Išlaikyti santykį
Ambicijos ištraukti stalčiuką bus ir spektaklyje „Bulvės metafizika“.
„Filosofija suteikia tam tikrą konceptualų atspirties tašką, kuris leidžia kitaip kalbėti apie tas pačias mus visus ištinkančias situacijas, problemas, reiškinius, fenomenus. Taip, didžioji dalis spektaklių, pjesių iš esmės rutulioja tas pačias temas: mirtį, gyvenimą, prasmę, kaip reikėtų elgtis. Filosofija leidžia prie viso to prisiliesti ne iš gyvenimiškos patirties, o iš tolimesnio taško, kur kalbama jau ne tiek apie pačius daiktus, kiek apie viršuje esančius, žmonijoje atsikartojančius konceptus“, – teigia O. Razumas.
Jeigu bus galimybių, režisierius sieks kurti tokio pobūdžio spektaklius, išlaikyti filosofijos santykį.
„Noriu kalbėti apie filosofiją teatre ir toliau. Ar remsiuosi A. Šliogerio kūrybos motyvais? Bent artimiausiu metu tikriausiai ne, kol po kokių 30–40 metų gal išties suprasiu, apie ką jis rašo. Tada galėsime pastatyti antrą dalį. Bet artimiausiu metu tikrai turiu ne vieną idėją spektakliams ir pasirodymams, inspiruotiems įvairių filosofų“, – šypsosi režisierius.
„Bulvės metafizika“ teatre „Menas“ prasideda gegužės 2–3 dienomis.
