Metų pradžioje pakvietusi iš sukarpytų marškinių siūti bendrystės staltiesę, Panevėžio rajono bendruomenių sąjungos pirmininkė Odeta Baltramiejūnienė sumanė ir kaip panaudoti tų marškinių sagas.
Jos taps dar vienu rajono gyventojų bendrystės akcentu – įvairiaspalvėmis mandalomis.
Kurs mandalas iš sagų
Panevėžio rajono bendruomenės nuo šiųmečio sausio iš nebedėvimų marškinių siuva staltiesę.
Ja bus užklotas gegužės viduryje Raguvoje vyksiančio rajono bendruomenių sąskrydžio šventinis stalas.
O sukarpius marškinius likusios sagos taps spalvingais kūriniais – mandalomis.
Panevėžio rajono bendruomenių sąjungos pirmininkė O. Baltramiejūnienė, iškėlusi bendrystės staltiesės idėją, kviečia bendruomenes sagas sunešti į Upytę, kurioje esančiame Amatų centre ir bus kuriamos mandalos.
Drobės kurti mandaloms jau supirktos, klijai sagoms klijuoti – taip pat.
Sunešus sagas bus kviečiama pasinerti į meditaciją – iš jų lipdyti mandalas.
Dalyvauti šiame kūrybiniame procese, kuris prasidės artimiausiu metu, kviečiami visi norintys.
Ateityje bus surengta keliaujanti mandalų paroda.
„Panaudoję ne tik nebereikalingų tapusių marškinių audinius, bet ir sagas, iš esmės prisidėsime prie tvarumo“, – sako O. Baltramiejūnienė.
Pajuto siuvimo džiaugsmą
Kurti staltiesę iš marškinių pakvietusi O. Baltramiejūnienė prisipažįsta planavusi, kad ji bus daugiausia šimto metrų ilgio.
Tačiau žmonių entuziazmas siuvant leidžia manyti, kad staltiesės ilgis tikrai sieks pusę kilometro, o gal ir dar daugiau.
„Dažna bendruomenė pasiuva bent po penkiasdešimt metrų staltiesės. Tokias ilgas atkarpas iš suneštų marškinių susiuvo Vaivadų, Vadoklių, Pažagienių, Smilgių bendruomenės. Smilgiečiai ant marškinių, susiūtų į staltiesę, dargi išsiuvinėjo savo logotipą – bitutę“, – pasakoja idėjos autorė.
Trys entuziastės – rajono bendruomenių sąjungos narės – sukarpytų marškinių gabalus susiuvo į 161 metrą staltiesės.
Tikėtina, kad visus siuvinius sujungus į vieną, Panevėžio rajonas turės Lietuvos rekordo vertą staltiesę.
Viešnagės su pyragais
Panevėžio rajono bendruomenės ne tik palinkusios prie siuvamos staltiesės, bet ir kepa pyragus.
Juos krauna į draugystės lėkštę ir veža viena kitai.
Šiuo metu, pasak O. Baltramiejūnienės, kepti pyragus ruošiasi raguviai. Jais vaišins Trakiškio bendruomenę. Pastaroji savuosius pyragus veš į Pragarėlę, šios bendruomenės žmonės vyks pas miežiškėnus, ir taip toliau.
Iki metų galo paviešėti vieni pas kitus turi jau visų rajono bendruomenių žmonės.
Rinko sagų banką
Sagas yra rinkę ir panevėžiečiai.
Dar 2024-aisiais Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos Smėlynės filialo vedėja Lolita Pranienė paskelbė, kad renkamas sagų bankas.
„Negaliu net pasakyti, kaip gimė sagų banko idėja. Gal todėl, kad sagas mėgau nuo pat vaikystės. Išeidama į parduotuvę ir neturėdama kam palikti manęs prižiūrėti, mama paberdavo ant stalo sagų ir paliepdavo jas surūšiuoti. Grįžusi su pirkiniais, rasdavo mane sagas teberūšiuojančią pagal spalvas ir dydį“, – vaikystę prisiminė Smėlynės bibliotekos vedėja.
Ji svarsto, kad galbūt tie prisiminimai ir paskatino ją pakviesti panevėžiečius atnešti į biblioteką sagų. Kam konkrečiai jos bus naudojamos, L. Pranienė sako tuomet dar nebuvo nutarusi.
„Neslėpsiu, kad paskelbusi Sagų banko akciją nesitikėjau, kad tiek jų suneš. Iš pradžių pripylėme pilną vieną, paskui ir antrą vazą. Galiausiai pririnkome tiek, kad užpildėme ir nemažą bibliotekai padovanotą akvariumą. Žuvyčių jame nebuvo, akvariumas tapo sagų banku“, – sako vedėja.
Pasak jos, sagas nešė ne vien panevėžiečiai, jos iš kitų miestų keliavo ir siuntiniais. Beje, buvo ir tokių, kurie paprašė ateiti pas juos pasiimti.
L. Pranienė skaičiuoja, kad į bibliotekos organizuotas akcijas, per kurias buvo gaminami suvenyrai panaudojant sagas, įsitraukė šimtai žmonių.
„Visų sagų dar nepanaudojome, juoba kad sagų mums vis dar dovanoja“, – sako vedėja.
Ji atkreipė dėmesį, kad smagu matyti, kai į biblioteką atėjusios senjorės pasakoja atnešusios sagų, kurias kaupė jų močiutės, vėliau mamos, o galiausiai rinko ir pačios.
