Į pasaulį – lėtu žvilgsniu

Fotografė Monika Pietarytė-Klaesson gyvena Panevėžyje, tačiau jos gyvenimo maršrutai driekiasi gerokai plačiau nei vieno miesto ribos. Italijos meditacijos centro tyla, Kalifornijos kanapių ūkio laisvė, Indijos chaosas, Lietuvos pajūrio čeburekų pardavėjai – visa tai sugulė į vieną patirties žemėlapį, kuriame svarbiausia – žmonės ir jų istorijos.

Panevėžietės fotografės Monikos Pietarytės-Klaesson patirčių žemėlapis driekiasi nuo Italijos kalvų ir vynuogynų iki Indijos chaoso, nuo Kalifornijos laisvės iki tylos meditacijos centre. Ir visur, kur tik buvo, ji rinko tai, kas atrodė svarbiausia – žmonių istorijas.

Monikos darbuose telpa ir legalių kanapių ūkių kasdienybė Kalifornijoje, ir pajūrio čeburekų pardavėjų fenomenas, ir lėtos analoginės fotografijos magija. Visur ją domina tas pats klausimas – kaip gyvena žmogus.

Raudoname kambarėlyje

Fotografija M. Pietarytei-Klaesson – ne tik profesija ar kūrybos forma, bet ir būdas būti pasaulyje.

„Jaučiu, kad mane visada į priekį veda du dalykai, kurie vienas kitą nuolat keičia. Vienas jų – fotografija. Tai mano aistra, kuri niekur nedingsta, vis grįžta ir vis iš naujo įtraukia. Kitas – žmogus. Man labai įdomu, kaip žmonės gyvena, kaip jie mato pasaulį, kaip viskas tarpusavyje susiję“, – sako pašnekovė.

Monikos ėjimas link fotografijos buvo tarsi natūralus. Dar vaikystėje ji mėgo žiūrinėti nuotraukas – ne paviršutiniškai, o įdėmiai, smalsiai, tarsi kiekvienas kadras slėptų kažką daugiau.

„Žinot, grįžti iš atostogų ar kelionės ir kas nors sako: Jėzau, šimtas tūkstančių nuotraukų, niekas jų nežiūrės! Aš esu tas, kuris nori peržiūrėti kiekvieną kadrą ir man visada įdomu“, – šypsosi Monika.

Vaikystėje šis smalsumas turėjo kur skleistis.

Jos tėtis ir senelis fotografavo. Namuose buvo įrengta anuomet labai populiari fotolaboratorija – tėtis raudoname kambarėlyje ryškindavo nuotraukas, o Monika, nepaisydama draudimų, vis praverdavo duris, kad pamatytų, kaip gimsta vaizdas.

Šviesa, chemija, lėtai ryškėjantys kontūrai – visa tai paliko gilų įspaudą.

Vėliau sekė fotografijos būrelis, studijos Vilniuje. Tačiau net ir tuomet fotografija nebuvo tik technika – tai buvo būdas matyti pasaulį.

Sugrįžo kitaip

Panevėžys M. Pietarytei-Klaesson – ne tik dabartinė gyvenamoji vieta, bet ir savotiškas laiko eksperimentas.

Iš jo išvyko dar vaikystėje su tėvais, būdama 12-os, o grįžo po labai ilgos pertraukos – daugiau nei dvidešimties metų.

„Vaikystė yra metas, kai pradedi pažinti pasaulį, o vėliau jau bręsti. Aš tą brendimo laiką praleidau ne Panevėžyje. Tad grįžusi pirmuosius mėnesius jaučiausi tarsi laiko mašinoje. Gatvės pažįstamos, bet pažįstamos vaiko akimis. Ir tik po kurio laiko atsirado naujas, jau suaugusio žmogaus matymas“, – pasakoja Monika.

Šis sugrįžimas jai nebuvo paprastas. Tai ne tęstinė istorija, o veikiau nutrūkęs ryšys, kurį reikėjo kurti iš naujo. Tačiau būtent tai suteikė galimybę miestą pamatyti kitaip – ne kaip savaime suprantamą, o kaip unikalią, savitą erdvę.

„Mano seneliai čia negyveno, pati čia neatvažiuodavau. Nebuvo taip, kaip būna žmonėms, kurie užauga, išvyksta studijuoti ir vėliau sugrįžta. Mano ryšys buvo nutrūkęs, su labai aiškia laiko pauze“, – sako M. Pietarytė-Klaesson.

Miestas su identitetu

Vienas ryškiausių įspūdžių grįžus į gimtinę – Panevėžys Monikai neatrodė radikaliai pasikeitęs.

Ir galbūt būtent dėl to M. Pietarytė-Klaesson šiandien kalba apie jį kaip apie vietą, turinčią identitetą – tokį, kuris dar nėra ištirpęs didmiesčių vienodume.

„Jaučiu, kad didmiesčiai keičiasi sparčiau – ten daugiau skubėjimo, kaitos, viskas juda greičiau. O čia to mažiau. Bet tame matau ir privalumą. Didmiesčiai turi tendenciją supanašėti vieni į kitus, o mažesnės erdvės, kurios keičiasi lėčiau, išsaugo daugiau savo unikalumo“, – pastebi Monika.

Panevėžys, atkreipia dėmesį pašnekovė, daugelio sąmonėje ilgą laiką gyveno kaip teatro miestas.

Dar nuo legendinių Juozo Miltinio laikų jis buvo siejamas su scena ir stipria kultūrine dvasia. Teatras čia visada turėjo ypatingą vietą, o miestiečiai šią meno šaką mylėjo nuoširdžiai ir ištikimai.

Tačiau šiandien Panevėžys Monikai atsiskleidžia ir kitu kampu – kaip miestas, kuriame gyvas susidomėjimas fotografija. Čia veikia daug įvairių bendruomenių, kur žmonės buriasi, fotografuoja, aptarinėja darbus, rengia parodas.

Šiuo metu M. Pietarytė-Klaesson koordinuoja ir organizuoja tarptautinį plenerą.

Sako, jog vystant šio projekto idėją jai labai svarbi mintis buvo apie vietos fotografiją, apie įvietintą kūrybą. Tai reiškia kurti iš to, kas yra čia, būtent šioje vietoje, nes vietos formuoja mus ir mūsų požiūrį.

„Norisi tą vietos įtaką pasiimti ir sukurti kažką, kas būtų būdinga būtent šiam miestui. Kad atspindėtų, koks yra Panevėžys. Nes miestą ir jo veidą kuria žmonės – tie, kurie čia gyvena, kurie čia formuoja istoriją“, – kalba Monika.

Kelionės keičia matymą

M. Pietarytės-Klaesson gyvenime milžinišką dalį užima kelionės.

Tai jai nėra tik vietų keitimas. Tai – būdas patirti, išmokti, kartais net sugriauti savo įsitikinimus.

„Kelionės labai plečia suvokimą. Jos padeda pamatyti, kad mums įprasti dalykai nėra vieninteliai galimi“, – sako Monika.

Pašnekovė save vadina keliautoja iš prigimties. Jai teko ragauti gyvenimo Kaune, Vilniuje, Graikijoje, Londone, Italijoje.

Tiesa, kad ir kiek daug keliavo, savo gyvenimo vyrą rado Lietuvoje. Jis, beje, yra švedas. Jiedu susipažino per bendrus pažįstamus Vilniuje ir tiesiog sulipo, o bemaž prieš dvejus metus sumainė aukso žiedus.

Viena ryškiausių bendrų poros kelionių – į tūkstančio veidų šalį Indiją.

Anot M. Pietarytės-Klaesson, skirtingos šalys dovanoja ne tik įspūdžius, bet ir labai aiškų susitikimą su savimi.

Vienos vietos ramina, kitos lepina, trečios išbando. Būtent tokia jai pasirodė Indija.

Milijardus žmonių talpinančią Indiją ji vadina ypatinga vieta. Tačiau kartu pabrėžia, kad tai nėra kryptis, kurią rekomenduotų kiekvienam taip lengvai, kaip, pavyzdžiui, Italiją.

„Jeigu kalbėtume apie Italiją, sakyčiau visiems – važiuokite. Tikrai rasite tai, kas jums tinka. Vieniems patiks šiaurė, kur daugiau tvarkos, struktūros, ritmingumo. Kitiems – pietūs, kur daugiau atsipalaidavimo, saulės, lėtesnio gyvenimo. Italijoje beveik kiekvienas atras sau artimą vietą“, – sako M. Pietarytė-Klaesson.

Kalbant apie Indiją viskas kitaip. Ten reikia važiuoti tada, kai ji pati pašaukia.

„Vieni važiuoja ieškoti gyvenimo prasmės, kiti patenkinti smalsumo. Treti važiuoja, nes nori pataisyti sveikatą gerame ajurvedos centre. Man atrodo, kad į Indiją reikia vykti turint tikslą. Be jo gali būti labai sunku“, – svarsto Monika.

Į Indiją be plano

Paklausta, su kokiu tikslu pati keliavo į Indiją, panevėžietė nusijuokia: kaip tik jo ir neturėjo. Važiavo be plano – kas bus, tas bus.

Tačiau grįžusi suprato, kad kitą kartą rinktųsi kitaip.

Jei dar kartą ten vyktų, turėtų bent mažą tikslą. Gal parsivežti ypatingų smilkalų ar prieskonių, ko nors išmokti, užlipti į kokį kalną.

„Prieskonių, beje, parsivežėme nuostabių“, – šypsosi Monika.

Jos vyrui Indijoje viskas buvo aiškiau. Jis – patyręs keliautojas, daug pasaulio matęs žmogus, iki tol toje šalyje nesilankęs. Jam tai buvo smalsumo kelionė – noras pažinti dar vieną kultūrą.

„Esu beveik tikra, kad jo kelionė buvo lengvesnė nei mano, nors mes visą laiką praleidome kartu“, – juokiasi M. Pietarytė-Klaesson.

Įprastos taisyklės neteko prasmės

Indija Moniką pribloškė savo intensyvumu. Visų pirma – triukšmu.

„Tai beprotiškai triukšminga vieta. Tokio triukšmo iki tol nebuvau patyrusi. Visur, kur tik nueini, triukšmas, triukšmas, triukšmas. Tylos beveik nėra“, – sako pašnekovė.

Nei filmai, nei nuotraukos, jos teigimu, neperteikia tikrosios spalvų ir kontrastų žemės atmosferos.

„Kai fotografuoji, nėra garso, nėra kvapų, nėra to nuolatinio judesio pojūčio. Todėl nuotraukose viskas atrodo labai gražu – spalvinga, estetiška, egzotiška. O realybėje tave veikia visa aplinka vienu metu“, – pabrėžia fotografė.

Triukšmas, chaosas, kitoks socialinis suvokimas – visa tai privertė iš naujo įvertinti, kas atrodė savaime suprantama. Net tokie dalykai kaip asmeninė erdvė ar elgesio normos Indijoje neteko prasmės.

„Supranti, kad daugelis mūsų taisyklių yra tiesiog susitarimai, bet ne vienas teisingas būdas būti. Nes milijardas žmonių kitoj Žemės pusėj daro kitaip. Ir jiems tai tinka“, – priduria M. Pietarytė-Klaesson.

Ši patirtis jai tapo savotiška proto mankšta: tai nereiškia, kad mūsų taisyklės blogos. Jos tiesiog mūsų. O kiti žmonės turi savas.

„Iš kitos pusės Indija yra labai vizuali. Labai spalvota. Ten labai graži šviesa“, – pabrėžia fotografė.

Ši kelionė palietė ir jos, kaip fotografės, matymą. Indijoje ji susidūrė su visiškai kitokiu požiūriu į fotografavimą.

„Ten galima fotografuoti daug laisviau. Žmonės dažnai patys nori būti fotografuojami, lenda į kadrą, džiaugiasi dėmesiu“, – pasakoja Monika.

Ji prisipažįsta, kad Europoje yra praleidusi stiprių kadrų, nes pernelyg save varžydavo – ar galima, ar tinkama, ar neperžengs ribų.

Iš paraščių į laukus

Prieš bemaž aštuonerius metus M. Pietarytė-Klaesson keliavo po JAV ir fotografavo legalius kanapių ūkius.

Tokius Kalifornijoje ji fotografuoti pradėjo ieškodama tikro, žiniasklaidos bei teisėsaugos taip stipriai demonizuojamo augalo vaizdo.

Ji išvyko į Nevados dykumoje kasmet vykstantį festivalį „Burning Man“. Tai vieta, kur susirenka labai įvairūs žmonės – nuo menininkų iki finansų sektoriaus profesionalų.

Tuo metu Lietuvoje buvo daug diskusijų apie kanapes – priimti griežtesni įstatymai dėl disponavimo jomis, viešojoje erdvėje netrūko įtampos ir vertinimų.

Ir tada Monika atsidūrė Kalifornijoje, kur viskas buvo visiškai kitaip – daug laisviau, atviriau, kanapės jau kuris laikas buvo legalizuotos ir dūmeliu mėgautis galėjo visi be jokios sąžinės graužaties.

Tas kontrastas tarp Lietuvos ir JAV panevėžietę tiesiog sukrėtė.

„Nusileidusi Kalifornijoje pamačiau, kad visi ant kiekvieno kampo rūko. Man netgi pasidarė baisu. Suprantu, kad aš pati nepasikeičiau, pasikeitė tik aplinka, bet mano reakcija buvo labai stipri“, – prisimena M. Pietarytė-Klaesson.

Kalifornijoje kanapės buvo neseniai legalizuotos, todėl visa ši sritis iš paraščių perėjo į oficialią ekonomiką.

Ūkininkai staiga turėjo spręsti labai žemiškus klausimus – mokesčių, verslo modelio, konkurencijos. Monikai tai pasirodė labai įdomu. Iš to gimė jos fotografijų ciklas, kuris vėliau eksponuotas Kirtimų kultūros centre.

Ne apie dūmą, o apie santykį

Kokia iš tiesų yra tokių mistifikuojamų kanapių ūkių kasdienybė?

„Tiesą sakant, labiausiai nustebino paprastumas. Ten nėra nieko egzotiško ar ypatingo. Žmonės gyvena namuose, dirba šiltnamiuose ar laukuose, planuoja derlių, sprendžia įprastas problemas.

Yra labai daug nerimo – kaip ir visiems ūkininkams. Ar pavyks derlius, ar jo nesugadins prastas oras, ar neatsiras kenkėjų“, – vardija Monika.

Ir kartu ji pamatė labai daug vienatvės. Didelę laiko dalį žmogus praleidžia vienas, dirbdamas žemę. Bet yra ir stipri palaikanti bendruomenė – žmonės dalijasi patirtimi, susitinka, kuria ryšius.

Šiuo atveju M. Pietarytei-Klaesson didžiausias atradimas buvo santykis tarp žmogaus, gamtos ir visuomenės požiūrio.

Kaip vienas ir tas pats dalykas gali būti laikomas nusikaltimu vienoje šalyje ir visiškai normaliu verslu kitoje.

Italijos tyla ir malonumai

Kiekviena šalis, anot M. Pietarytės-Klaesson duoda kažką savito.

Amerika jai buvo susidūrimas su laisve plačiąja prasme: mažiau socialinio spaudimo, daugiau galimybių būti savimi. O štai Italijoje laukė kitokia patirtis, Monika dvejus metus gyveno meditacijos centre.

„Italija apskritai yra labai hedonistinė šalis. Ten žmonės važiuoja dėl skanaus maisto, saulės, šilumos, jūros. Tai vieta, kur daug malonumo, meno, architektūros, tapybos. Tikrai yra kur akis paganyti“, – pasakoja pašnekovė.

Tuo metu Monikai buvo kiek daugiau nei dvidešimt. Tai amžius, kai norėjosi patyrinėti, ką meditacija gali atnešti į jos gyvenimą. Tiesiog pradėjo tuo domėtis, pabandė ir patiko.

Dvejus metus Monika gyveno bendraminčių bendruomenėje, tuo pačiu metu fotografavo, daugiausia – su atostogomis susijusį nekilnojamąjį turtą: vilas, mažus viešbutėlius, kasdienį gyvenimą.

„Dirbau su viena kompanija. Su jais bendradarbiaudama važinėdavau po įvairias vietas: nuo vynuogynų iki įvairių istorinių erdvių. Pamenu vieną vynuogyną. Jame buvo kambarys, kuriame kažkada, labai seniai – gal net XVII amžiuje – buvo apsistojęs pats popiežius. Tas kambarys išlaikytas beveik autentiškai: raudonai tapetuotos sienos, erdvė palikta tokia, kokia buvo“, – pasakoja pašnekovė.

Anot M. Pietarytės-Klaesson, tuometė jos patirtis buvo tarsi dviejų pasaulių junginys: viena dalis – meditacija ir gyvenimas bendruomenėje, kita – labai paprasta itališka kasdienybė su skonio receptorius kutenančiu maistu, aperityvais, ledais ir visais mažais malonumais.

Žmonės – neišsenkanti tema

M. Pietarytės-Klaesson santykis su fotografija per bemaž dvidešimt metų stipriai pasikeitė.

Iš pradžių tai buvo spontaniškas noras fiksuoti, dabar jis tapo daug sąmoningesnis ir gilesnis.

„Pastaraisiais metais ypač jaučiu, kad man įdomus fotografijos ir filosofijos santykis. Ką mes matome? Kaip mes matome? Kodėl vieni dalykai įdomūs, o kiti ne“, – sako Monika.

Kadaise fotografija jai buvo tiesiog žiūrėjimas į pasaulį.

„Tik vėliau atradau, kad mes visi jį regime skirtingai. Tada pradėjau ieškoti, kaip matau aš. Koks yra mano žiūrėjimo kampas, matymo būdas, kokios temos mane domina. Jaučiu, kad laikui bėgant vis daugiau dėmesio krypsta būtent ten – į sąmoningą žiūrėjimą. Kaip stebėti, kas iš tiesų man įdomu intuityviai, o kas galbūt primesta iš išorės – tarsi turėtų būti įdomu. Tas skirtumas man dabar labai svarbus“, – pabrėžia pašnekovė.

Priešprieša skubėjimui

Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame vaizdai keičiasi kas sekundę, Monika renkasi priešingą kryptį – kaip pati vadina, lėtąją fotografiją.

Tai – jos priešnuodis skubėjimui.

Anksčiau buvo tam tikri rėmai: nuotraukas matydavome tik albumuose, laikraščiuose, vaizdai keisdavosi televizijoje. Šiandien vaizdų srautas milžiniškas.

„Kai turėjau fotostudiją Vilniuje, man visada buvo svarbu į tai reaguoti – norėjosi, kad procesas vyktų lėčiau. Lėtoji fotografija man labai susijusi su analogine fotografija, juosta – technologija, kuri savaime įveda lėtumą. Vien dėl techninių priežasčių. Pirmiausia – tai brangu“, – pabrėžia fotografė.

Juosta kainuoja ne tik pinigus, bet ir laiką, dėmesį, apsisprendimą.

„Negali fotografuoti bet ko. Tai įpareigoja sąmoningiau ir atsakingiau žiūrėti, ką fiksuoji“, – aiškina M. Pietarytė-Klaesson.

Tačiau svarbiausia net ne technika. Svarbiausia – pats santykis su vaizdu. Lėtumas leidžia ne tik daugiau pamatyti, bet ir giliau suprasti.

„Pats procesas turi tam tikros magijos: užfiksuoji šviesą, kuri tuo metu aplink. Ji tarsi įsirėžia į juostelę. Man tai netgi šiek tiek atrodo kaip burtai – tarsi bandymas sustabdyti laiką. Šviesa nuolat keičiasi, ir tu pagauni vieną jos momentą. Tai arčiausia, kiek man yra pavykę priartėti prie laiko sustabdymo patirties“, – šypsosi fotografė.

Anot pašnekovės, kai viskas susideda – ir technika, ir procesas, ir tas lėtumas – net pats fotografavimo veiksmas pakinta.

Monika juokiasi turinti polinkį romantizuoti šį procesą, bet tame lėtume ji mato daug vertės.

„Nėra taip, kad viskas įvyksta iš karto. Net jei pats gali ryškinti juostą, tam reikia laiko – bent pusvalandžio. Supilti chemiją, susukti į ritę, atiduoti juostą laboratorijai, tada laukti, kol ją išryškins, ir tik tuomet gauti rezultatą. Tas laukimas, nežinia ir yra dalis fotografijos žavesio“, – teigia M. Pietarytė-Klaesson.

Šiandien, kai vaizdai dažnai koreguojami, filtruojami ir tobulinami, Monika renkasi tikrumą.

„Aš neretušuoju net savo raukšlių. Man jos yra gyvenimo dalis“, – sako pašnekovė.

Fotografija, jos supratimu, gali būti labai nuoširdi – arba visiškai dirbtinė. Ir pasirinkimas čia visada priklauso nuo kūrėjo.

Šlovė pajūrio čeburekų pardavėjams

Nors Monika fotografuoja daug, žmonių tema išlieka svarbiausia.

Jos fotografijose žmogus retai būna tik objektas. Dažniau – istorijos nešėjas.

„Man įdomūs žmogiški patyrimai. Nors iš pirmo žvilgsnio žmonių patirtys atrodo labai skirtingos, iš esmės jie visi ieško to paties – ryšio, partnerysčių, artumo, intymumo, supratimo“, – vardija pašnekovė.

Šis dėmesys žmogui atsispindi ir jos fotografijos projektuose. Vienas jų – kartu su broliu skulptoriumi Augustinu Pietariu įgyvendinta idėja apie legendinius Lietuvos pajūrio čeburekų pardavėjus.

Tai ne tik dokumentika, bet ir bandymas užfiksuoti nykstančią kultūrinę realybę.

„Man atrodo, kad čeburekų pardavėjai Lietuvos pajūryje yra labai atpažįstamas fenomenas, net archetipas. Mes visi su tuo užaugome. Nesvarbu, ar valgėme tuos čeburekus, ar ne – visi esame girdėję tuos balsus, matę tuos žmones, jautę pajūrio atmosferą“, – sako Monika.

Visos istorijos, kurias M. Pietarytė-Klaesson pateikia per fotografiją, ateina iš aplinkos. Šis atvejis – ne išimtis.

„Kažkas kažkada pažinojo čeburekų pardavėją, kažkas papasakojo istoriją, tada daug prisimeni ir pats. Taip ir gimė idėja. Laikmetis keičiasi, kinta gyvenimo būdas, reiškiniai, kurie kadaise buvo labai įprasti, po truputį nyksta. O tos istorijos yra labai įdomios. Ir kažkaip pasirodė, kad verta pabandyti jas užfiksuoti, turėti liudijimą, kas kadaise buvo“, – pasakoja fotografė.

„O tu atsimeni?..“

Anot Monikos, mes apskritai žinome apie praeitį tik todėl, kad kažkas ją užfiksavo.

Dažniausiai dokumentuojami dideli įvykiai – karai, valstybės kūrimasis, revoliucijos, katastrofos, bet yra ir kasdienybė – dalykai, kurių mes net nepastebime, nes jie tiesiog yra.

Čeburekų pardavėjai – būtent toks reiškinys.

„Visi jį žino, bet niekas apie jį rimtai negalvoja. Tik vėliau, kai to nebelieka, atsiranda ilgesys: „O tu atsimeni?..“ Ir tada supranti, kad gal verta tai užfiksuoti anksčiau, kol dar yra šalia“, – sako fotografė.

Jos cikle apie pajūrio čeburekų pardavėjus fotografija susitinka su skulptūra.

„Čeburekų pardavėjų veikla visada buvo šiek tiek pakraščiuose. Ne visai aišku, kiek ji legali, kiek ne, ypač 1990-aisiais, kai viskas dar tik formavosi. Man norėjosi išlaikyti tą ribą – ne viską ištraukti į šviesą, ne viską parodyti tiesiogiai. Taip atsirado idėja paslėpti veidą“, – pasakoja fotografė.

Tada brolis Augustinas ir pasiūlė sprendimą – sukurti skulptūrines čebureko formos kaukes. Tokias, kurios paslepia tapatybę, bet kartu leidžia išlaikyti žmogaus buvimą.

„Žmogų mes pirmiausia atpažįstame iš veido. Kūno kalba svarbi, bet veidas yra pagrindinis identitetas. Tai leido tiems žmonėms likti tam tikrame pakraštyje, ne visiškai atsiverti, bet vis tiek papasakoti istoriją“, – sako Monika.

Kol kas viešai šis bendras sesers ir brolio projektas dar nebuvo pristatytas. Jiedu laukia tinkamo laiko ir tinkamos vietos, kad ši istorija būtų papasakota taip, kaip nusipelno.