Kai 2022 metų vasarį Ukrainoje prasidėjo karas, milijonams žmonių teko skubiai rinktis – likti ar gelbėtis. Tarp jų buvo ir Viktorija Šyško.
Iš netoli Kyjivo esančio Vyšgorodo į Panevėžį atvykusi moteris čia rado ne tik saugų prieglobstį, bet ir žmones, padėjusius iš naujo atsistoti ant kojų.
Viena jų – Yana Rutkauskienė, jau beveik dešimtmetį šiame mieste gyvenanti ukrainietė, padedanti karo pabėgėliams integruotis ir tapti bendruomenės dalimi.
Pasisekė išvykti
2022 metų vasarį prasidėjęs karas Ukrainoje daugybę ukrainiečių paliko be namų, privertė ieškoti saugesnio prieglobsčio svetur.
Bėgantiems nuo karo baisumų saugia užuovėja tapo ir Panevėžys.
Viktorija Šyško į šį miestą su tėvais atvyko 2022-ųjų kovą. Čia turėjo draugų, padėjusių susirasti ir būstą.
„Panevėžyje jautėme didelį palaikymą. Net nereikėjo patiems rūpintis būsto paieška – mus priėmė, padėjo“, – sako ji.
Moteris kilusi iš Vyšgorodo – miesto, nutolusio nuo Kyjivo maždaug 18-iolika kilometrų.
„Kai rusai užpuolė, pas mus susprogdino tiltus, kad okupantai nepraeitų. Gyventojai buvo atskirti nuo Kyjivo“, – pasakoja ji.
Išvykti pavyko tik maždaug po dešimties dienų, kai atsirado galimybė keliauti aplinkiniais keliais. Iki tol teko glaustis slėptuvėse, saugantis bombų.
Artimuosius išlydėjo į Ukrainą
Viktorijos brolio šeima buvo įsigijusi butą netoli Bučos – liūdnai pagarsėjusio miesto, kuriame vyko masinės civilių žudynės.
V. Šyško dėkoja Dievui ir likimui, kad artimieji spėjo išvykti į Kyjivą ir nepatyrė sužvėrėjusių okupantų žiaurumo.
Kai tų metų pavasarį buvo išvaduota Kyjivo sritis, moters tėvai nusprendė palikti Panevėžį ir grįžti į Ukrainą.
V. Šyško brolis išėjo ginti tėvynės.
Ne kartą Viktorija kvietė jo šeimą atvykti gyventi į Panevėžį, tačiau brolio žmona nepanoro palikti tėvynės ir artimųjų.
Kai tik Ukrainoje taps saugu, ir pati Viktorija planuoja grįžti į gimtinę. Jos tėvų namai kol kas nenukentėjo.
„Yra kur sugrįžti, ir tai nuteikia optimistiškai. Daug žmonių jau nebeturi namų – jie liko be pasirinkimo, o aš kol kas jį turiu“, – sako ukrainietė.
Anot jos, Vyšgorodas, kuriame gyvena jos tėvai, ir dabar dažnai atakuojamas. Šiame mieste veikia Kyjivo hidroakumuliacinė jėgainė, todėl neretai tampa okupantų taikiniu – mūšiai vyksta kaip tik netoli Viktorijos tėvų namų.
Iš vykdomosios direktorės – į pedagoges
Tėvams apsisprendus grįžti Ukrainą, V. Šyško liko Panevėžyje, nes sulaukė darbo pasiūlymo. Atvykusi į Lietuvą, ji lankė Panevėžio švietimo centro organizuojamus kursus, mokėsi lietuvių kalbos.
Vieną dieną Švietimo centras pasiūlė padirbėti su vaikais robotikos centre „RoboLabas“.
Iš pradžių Viktorija dirbo tik su ukrainiečių vaikais, o paskui tapo mokytojo padėjėja-laborante.
Dabar ji darbuojasi Tarptautinėje Ukrainos mokykloje Panevėžyje – yra neformaliojo ugdymo organizatorė.
Pedagoginis darbas jai – visiškai nauja sritis. Prieš karą Kyjive ji buvo itališkomis miegui skirtomis prekėmis prekiavusios įmonės vykdomąja direktore.
Lietuviškai jau puikiai kalbanti Viktorija sako gyvendama Panevėžyje niekada nesusidūrusi su kokiais nors apribojimais vien todėl, kad nemoka kalbos.
Lietuviškai mokytis pradėjo po keturių gyvenimo šiame mieste mėnesių.
„Lietuvių kalba sunki. Egzaminą išlaikiau todėl, kad iš karto norėjau parodyti, jog kursai veltui nenuėjo. Dabar toliau mokausi aukštesniu lygiu“, – pasakoja V. Šyško.
„Kai kurie tikisi grįžti, bet nežino, kas bus rytoj. Realiai neturi gyvenimo plano ir tai – sudėtingiausia. Gyveni, turi šeimą, butą ir vienu metu prarandi viską, nebežinai, ką daryti. Tai labai sudėtinga“
Y. Rutkauskienė
Jaukus gerų žmonių miestas
Laikinais namais tapusiame Panevėžyje Viktorija iki karo nebuvo viešėjusi.
Po gyvenimo milijoniniame Kyjive atvykus į mūsų miestą, ją pasitiko didžiulis kontrastas.
„Buvo šioks toks šokas, kad Panevėžys toks mažas, bet netrukus įvertinau šio jaukaus miesto privalumus“, – šypsosi ji.
V. Šyško pamena automobilių kamščius Kyjivo gatvėse ir kiek daug laiko užimdavo kelionė į darbą. O Panevėžyje, turint noro, anot jos, viską pasiekti galima ir pėsčiomis. Be to, jai įspūdį daro vietos žmonių atvirumas.
„Man pasisekė sutikti tik gerus žmones“, – džiaugiasi ukrainietė.
Pasak jos, dar prieš karą Ukraina gyveno įtampoje ir laukime. Tad draugai lietuviai ją jau anuomet kvietė atvykti į Lietuvą.
„Kalbėjo, kad rusija vis tiek kada nors puls, bet, žinoma, norėjome tuo netikėti. Kai visgi prasidėjo karas, greitai priėmėme sprendimą išvykti“, – pasakoja Viktorija.
Šeima jau turėjo pasiruošusi lagaminėlį su dokumentais, pinigais, daiktais, skirtais gyvenimo pradžiai svetur.
„Nebuvo ten kokių nors drabužių ar maisto, bet buvo vaistai, dokumentai, nešiojamasis kompiuteris. Su tuo lagaminu mes visą laiką bombardavimų metu leisdavomės į slėptuves, pasiėmėme ir į Lietuvą“, – vardija V. Šyško.
Lietuvoje karo pabėgėliai gavo ir maisto, drabužių, piniginę paramą.
„Mus atvykusius apsupo nuoširdžiu rūpesčiu, tad problemos nebeatrodė tokios didelės. Negalvojome, ką ir kur surasti, todėl, kad visi labai norėjo padėti. Buvome labai maloniai nustebinti“, – teigia Viktorija.
Svajoja grįžti namo
Karui Ukrainoje tęsiantis jau penktus metus, V. Šyško teigimu, karo pabėgėlių nuotaikos pasikeitusios.
Anot jos, dabar ukrainiečiai jau pasikalba, kur norėtų nuvykti, kokius Lietuvos miestus aplankyti, kokiuose įdomiuose renginiuose dalyvauti.
„Karo pradžioje visiškai niekas nebuvo įdomu, nesinorėjo niekur nei nuvažiuoti, nei judėti. Visi buvome tarsi sustingę, žiūrėjome tik žinias ir niekas daugiau nedomino“, – sako ji.
Tuomet dar tikėta, jog karas greitai baigsis: po mėnesio ar dviejų, ilgiausiai – pusmečio.
Nenuostabu, kad dalis atvykėlių nepuolė mokytis lietuvių kalbos – tikėjo greitai išvažiuosiantys namo.
„Praėjo pusė metų, o niekas nesibaigė. Tada visi ėmė lankyti kursus, kad būtų daugiau galimybių susirasti darbą. Tapo aišku, kad reikia integruotis į sociumą, nes karas taip greitai nesibaigs“, – pasakoja Viktorija.
Tačiau ir įleidę šaknis Panevėžyje ukrainiečiai gaudo kiekvieną žinią iš tėvynės su viltimi, kad nutiks kažkas tokio, kas užbaigs karą.
„Darbe visas kolektyvas tik ir laukia momento, kada grįš namo. Daugelis mūsų yra iš okupuotų teritorijų“, – sako V. Šyško.
Tiltas tarp tautų
Yana Rutkauskienė, Panevėžio švietimo centro projekto „Paslaugos užsieniečiams Panevėžyje: nuo informacijos iki įsitraukimo“ koordinatorė, metodininkė, neretai vadinama tiltu tarp ukrainiečių ir lietuvių.
Lietuvoje beveik dešimtmetį gyvenanti meilės emigrantė iš Ukrainos dirba su užsieniečiais: Panevėžio kolegijos studentais iš Maroko, Bangladešo, taip pat karo pabėgėliais iš Janos gimtosios Ukrainos.
Jiems Švietimo centre siūloma daug veiklų, užsiėmimų, taip pat ir lietuvių kalbos kursai. Organizuojami vadinamieji teigiamo požiūrio užsiėmimai. Vienas tokių, taikomojo teatro, mokantis drąsiau kalbėti.
„Yra problema, kad gerai nemokantiems labai nedrąsu kalbėti lietuviškai. Džiaugiuosi, kad praėjusį savaitgalį dalis mūsų mokinių jau kalbėjo lietuviškai ir man nereikėjo vertėjauti“, – sako ji.
Rengiami ir įvairūs bendri su lietuviais renginiai vaikams.
Ukrainiečių bendruomenė pernai dalyvavo ir Panevėžio gimtadienio šventėje. Tą patį planuoja šįmet.
„Tai labai graži galimybė padėkoti panevėžiečiams ir prisijungti prie miesto bendruomenės“, – sako Yana.
Pasak J. Rutkauskienės, jos tikslas parodyti, kad negalima gyventi tik savo burbule. Tad įvairios veiklos tam ir skirtos, kad tautos daugiau bendrautų tarpusavyje, dalyvautų įvairiuose renginiuose ir pan.
„Sakyčiau, sunkiausia integruotis vaikams, ypač paaugliams. Jie draugauja su savais, per internetą, o man norisi juos išjudinti“, – šypsosi Y. Rutkauskienė.
Kitos priežastys, kitos galimybės
Pati Yana į Panevėžį atvyko prieš devynerius metus. Su savo vyru panevėžiečiu susipažino Estijoje.
Įgijusi ekonomikos magistro laipsnį, Jana dirbo banke Kyjive. Jo savininkas ėjo ir Ukrainos triatlono federacijos viceprezidento pareigas, o Yana buvo jo dešinioji ranka ir sportinėje veikloje. Artėjant Kyjive triatlono čempionatui, reikėjo teisėjų, turinčių pažymėjimus bei kalbančių angliškai. Yana sulaukė viršininko prašymo skristi į teisėjų mokymus Estijoje.
Čia ir sutiko į tuos pačius mokymus atvykusį panevėžietį trenerį. Pažintis peraugo į rimtus santykius.
Yana atvyko gyventi į Panevėžį, sukūrė šeimą, išmoko lietuvių kalbą, integravosi į bendruomenę.
Atvažiavusi į Lietuvą ir nemokėdama lietuviškai, Y. Rutkauskienė, net ir turėdama puikų išsilavinimą, laisvai kalbanti angliškai bei rusiškai, negalėjo nė galvoti apie darbą banke.
Užimtumo tarnyboje jai siūlyti tik nekvalifikuoti darbai arba imtis individualios veiklos.
Y. Rutkauskienė gali palyginti savo ir karo pabėgėlių integracijos patirtis.
„Jiems dabar tikrai lengviau, kadangi turi daug galimybių mokytis nemokamai. Aš tokių galimybių neturėjau. Ėjau mokytis papildomai pas korepetitorę“, – pasakoja Yana.
Ji pripažįsta, kad lietuvių kalba – labai sunki, mokytis nebuvo lengva, tačiau išmokusi pati, vėliau galėjo kalbos mokyti ir tautiečius.
„Dabar Panevėžyje ukrainiečiai turi daug galimybių, labai džiaugiuosi dėl to. Svarbu, kad jie tai vertintų ir aktyviai visur dalyvautų“, – sako Y. Rutkauskienė.
Baisiausia – gyvenimas be plano
Pasak Y. Rutkauskienės, jos motyvacija mokytis lietuviškai buvo šeima – žinojo, kad gimus vaikams reikės bendrauti darželyje, mokykloje.
Tuo labiau kad į Lietuvą atvyko savo pačios sprendimu.
Karo pabėgėliai apsisprendimo galimybės neturėjo – jie buvo priversti palikti gimtą šalį. Jų sprendimui mokytis kalbėti lietuviškai įtakos turi ir ateities planai – daugelis nežino, ar gyvens Lietuvoje, kiek dar laiko čia bus.
Y. Rutkauskienės teigimu, dalis ukrainiečių karo pabėgėlių jau įsikūrę Panevėžyje, čia dirba, išlaikę lietuvių kalbos egzaminą ir savo ateitį sieja su šiuo miestu.
Yra tokių, kurių namų Ukrainoje nebelikę, pavyzdžiui, Charkive, Mariupolyje.
Kiti norėtų grįžti, tačiau nežino, kada tai galės padaryti.
„Kai kurie tikisi grįžti, bet nežino, kas bus rytoj. Realiai neturi gyvenimo plano ir tai – sudėtingiausia. Gyveni, turi šeimą, butą ir vienu metu prarandi viską, nebežinai, ką daryti. Tai labai sudėtinga“, – sako Yana.
Ukraina širdyje
Y. Rutkauskienės tėtis Ukrainos ginti stojo nuo pirmųjų karo dienų. Buvo sužeistas mūšyje ir dabar turi negalią. Yana laiminga, kad tėtis liko gyvas.
Karo pradžioje jos mama su dviem krikšto dukromis buvo atvykusios į Lietuvą, tačiau ištvėrė vos kelis mėnesius ir grįžo namo, į Kyjivo sritį. Nors kone kasnakt skrenda priešo raketos, tebegyvena ten.
„Niekaip negalėjau pakeisti jų nuomonės, įkalbėti pasilikti Panevėžyje. Bet visiškai suprantu. Kai prasidėjo karas, pati galvojau, jog jei neturėčiau vaikų, greičiausiai važiuočiau į Ukrainą savanoriauti. Jeigu myli savo žemę, ją turi širdyje ir mintyse. Mano atveju nulėmė tai, kad tuo metu jau turėjau dukrą. Supratau, kad kaip mama esu atsakinga už savo vaiką“, – sako Yana.
Jos mama Panevėžyje apsilanko gana dažnai, o tėtis viešėjo vieną kartą – į svečius buvo atvykęs gimus anūkui.
