Kiekvienas turi įpročių, kurie erzina pačius ar aplinkinius. Vieniems pavyksta jų atsisakyti gana lengvai, kitiems tai tampa ilgu ir sudėtingu keliu, reikalaujančiu ryžto bei pagalbos.
Panevėžiečių klausėme, o kokių jie turi nepatinkančių įpročių? Ar pavyko su jais atsisveikinti?
Pašnekovų patirtys – nuo ilgus metus trukusios kovos su priklausomybėmis iki numestų kilogramų ar bandymų įveikti kur kas paprastesnius kasdienius įpročius.
Tadas SMETONIS-DEE
Renginių vedėjas, miesto Tarybos narys
Ne kartą viešai esu kalbėjęs apie savo buvusią priklausomybę nuo alkoholio. Šiandien galiu pasakyti drąsiai: jau keturiolika metų gyvenu visiškai blaiviai. Kiekvienų metų spalio 11-ąją pažymiu kaip svarbiausią asmeninę datą – savo blaivybės sukaktį. Tai geriausia dovana, kurią savo ir kitų žmonių dėka pasidovanojau.
Lūžis atėjo tuomet, kai mane patį pradėjo gąsdinti mano mintys. Supratau, kad vienas nebesusitvarkysiu, todėl kreipiausi pagalbos. Perėjau Minesotos programą – ją iki šiol rekomenduoju visiems, kovojantiems su priklausomybėmis.
Atsisakius priklausomybės, gyvenimas tarsi nušvito. Puikiai žinau, kokia tamsi gali būti ta būsena, todėl dedu visas pastangas, kad jos niekada nebepatirčiau.
Vėliau, prieš pat sūnaus gimimą, atsisveikinau ir su nikotinu. Nors mesti rūkyti norėjau anksčiau, psichologė patarė neskubėti – staigus visų priklausomybių atsisakymas gali būti per didelis iššūkis organizmui.
„Jau keturiolika metų gyvenu visiškai blaiviai. Kiekvienų metų spalio 11-ąją pažymiu kaip svarbiausią asmeninę datą – savo blaivybės sukaktį.“
Sūnaus gimimas buvo numatytas pirmadienį, sekmadienį surūkiau paskutinę cigaretę. Jo atėjimas į pasaulį tapo stipriausia motyvacija keistis.
Mano gyvenime būta ir kitų pokyčių – esu atsisakęs gliuteno, saldumynų, saldžių gazuotų gėrimų. Tačiau svarbiausia, kad atradau aktyvų gyvenimo būdą: baseiną, judėjimą, kuris tapo nauju įpročiu.
Esu įsitikinęs paprasta tiesa: kai žmogus nori, jis ieško galimybių, o kai nenori – priežasčių. Pirmiausia reikia sąžiningai pripažinti sau, kad turi ydų, kurios trukdo gyventi visavertį gyvenimą.
Savo praeities nepakeisiu – ji yra dalis to, kas esu šiandien. Tačiau būtent ji man suteikė svarbiausias pamokas.
Valdemaras MISEVIČIUS
Socialinių iniciatyvų centro „Atvirasis ratas“ direktorius,
priklausomybių konsultantas
Nebegeriu 31-erius metus, kaip tik antradienį suėjo 370 mėnesių, kai nebevartoju alkoholio.
Kai žmonės nusprendžia laikytis dietos, neberūkyti, daryti mankštą ar gerti mažiau kavos, visada yra tą nulėmusių priežasčių.
Mano priežastis – nesaikingai vartojant alkoholį, santykių su savimi ir aplinka griūtis.
„Nustoti vartoti yra viena. Teisingesnis klausimas, kaip gyventi blaiviai ir ką reiškia blaiviai gyventi?“
Ar sudėtingas kelias mesti? Nustoti vartoti yra viena. Teisingesnis klausimas, kaip gyventi blaiviai ir ką reiškia blaiviai gyventi? Mokymasis blaiviai gyventi nėra vien rožėmis klotas. Atsiranda naujų sąvokų, naujų vertybių, naujų jausmų. Kartais priklausomybė būna kaip ramentas šlubuojančiam – kai kas alkoholį vartoja, kad galėtų stimuliuoti džiaugsmą ar slopinti skausmą. Netekus šio ramento, gyvenimas ne taip staigiai pagerėja. Blaivaus gyvenimo privalumai būna dar toli, dar tik kažkur horizonte, o remtis jau nebėra kuo. Čia yra tas sudėtingesnis momentas.
Apskritai, įvairiais skaičiavimais, priklausomybių esama labai daug. Vieni jų suskaičiuoja 80, kiti – 100.
Kokio įpročio dar norėčiau atsikratyti?
Būna, kad į susitikimą vėluoju. Toks mano įprotis – vėlavimas – man jau pradėjo nebepatikti. Norėčiau jo atsikratyti.
Genė PUČINSKIENĖ
Verslininkė
Labai norėčiau, kad mano dabartinės epizodinės rytinės mankštos taptų nuolatiniu įpročiu. Būna per metus porą ilgesnių mankštinimosi etapų, bet kol kas, deja, niekaip netampa kasdiene rutina.
Rytais mankštintis verta dėl bendro tonuso. Tai atgaivina, pažadina kaip ryte išgertas kavos puodelis. Todėl kai mankštinuosi, kavos nebegeriu. Ir be jos žvaliai jaučiuosi.
Mano mankšta – gerą pusvalandį trunkantis visas rytinis sveikatinimosi ritualas. Nuo pratimų iki vandens procedūrų – kontrastinio dušo ar nėrimo į eketę.
Bet tinginystė trukdo kas rytą pasportuoti. Taigi jei ko nors gali nedaryti, ir nedarysi. (Juokiasi.)
„Rytais mankštintis verta. Tai atgaivina, pažadina kaip ryte išgertas kavos puodelis. Todėl kai mankštinuosi, kavos nebegeriu.“
Sportuoti nustoju vasarą, kai yra veiklos sodyboje, o rudenį, artėjant žiemai, vėl prisimenu, kad reikia mankštintis.
Nežinau, ar galima pavadinti nauju įpročiu įveiktą baimę keliauti vienai. Kai to nebebijai, kelionėse nieko nelieka baisaus, tad žinai: kad ir kas nutiktų, vis tiek rasi išeitį. Viena keliavau per tris Indonezijos salas.
Labai norėjau jas aplankyti, bet niekas tuo metu neturėjo tam laiko, tad liko vienai išdrįsti.
Marija ČIČIRKIENĖ
Fotomenininkė
Džiaugiuosi prieš gerą pusmetį atsisakiusi silpnybės – užkandžiauti vakarais. O rezultatas akivaizdus – per tą laiką nukrito net 15 kilogramų!
Keisti įprotį vakare pasisaldinti gyvenimą kuo nors skaniu privertė kiek suprastėjusi sveikata. Negana to, jau buvau pradėjusi dalinti savo drabužius, nes nebeįlindau į juos.
Ir štai praėjusį rudenį griežtai sau pasakiau: aštuonias valandas per parą galiu valgyti, 16 valandų – ne!
„Džiaugiuosi prieš gerą pusmetį atsisakiusi silpnybės – užkandžiauti vakarais. O rezultatas akivaizdus – per tą laiką nukrito net 15 kilogramų!“
Tad nuo šeštos vakaro iki dešimtos ryto nieko neimu į burną. Jei labai norisi vakarais ko užkąsti, gurkšteliu šilto vandens. Ryte nubudusi taip pat geriu šiltą vandenį.
Pradėjusi laikytis tokio valgymo režimo, sakyčiau, gana greitai pajutau, kad atsirado daugiau gyvenimo džiaugsmo. Nustojo skaudėti nugarą, atėjo noras kuo toliau nueiti, ilgiau pasivaikščioti. O kaip smagu įlįsti į tuos drabužius, kurie buvo skirti atiduoti!
Kada pradėjo tirpti svoris, negaliu pasakyti. Kažkaip nesinorėjo stotis ant svarstyklių. Bet sykį ant jų atsistojusi pajutau, kad nebėra trijų kilogramų, dar po kiek laiko nebeliko šešių. Po to palengvėjau 12 kilogramų, galiausiai netekau visų 14-os.
O tada toks svoris laikėsi gana ilgai. Dabar žiūriu, kad jau esu lengvesnė 15 kilogramų ir tai mane džiugina. Draugės, kurios mato mane lieknėjančią, sako negalinčios atsistebėti, kad taip greitai krenta svoris.
Beje, valgau viską, ką valgydavau anksčiau, tačiau skaičiuoju valgymo laiką, nes, kaip sakiau, esu užsibrėžusi nevalgyti 16 valandų per parą.
