Ilgametė Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos darbuotoja Albina Saladūnaitė kultūrą laiko kasdieniu savo gyvenimo palydovu – nors gyvenant kaime ir neturint mašinos kelias į spektaklius ar koncertus dabar sudėtingesnis nei jaunystėje.
Kadaise dėl kiekvienos operos premjeros į Vilnių skubėjusi, o Panevėžio teatrą dešimtis kartų lankydavusi kultūros mylėtoja šiandien sako jos patirianti mažiau, bet vis tiek gyvenanti knygų, muzikos, kino ir scenos įspūdžiais.
Rubrikoje „Rekomenduoja meną“ Albina dalijasi tuo, kas jai šiandien svarbiausia: viltingomis knygomis, sakralios muzikos patirtimis ir spektakliais, kurie vis dar sugraudina.
„Kol Naujamiestyje buvo mano kartos draugų, aplankydavom visas premjeras Operos ir baleto teatre – vilniečiai tiek nepažiūrėdavo, kiek mes. Pildavome į Vilnių dėl kiekvienos premjeros.
O dabar nedrįstu prašytis į jaunimo mašiną.
Nors Naujamiestis gana arti Panevėžio, man, nevairuojančiai, kultūros pasiekiamumas nėra paprastas“, – sako A. Saladūnaitė.
Ilgametė bibliotekininkė, net ir pasitraukusi į užtarnautą poilsį, neatitrūko nuo G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos gyvenimo, dargi savanoriaujanti jos renginiuose.
„Tiek dar galiu sau leisti, nes šiokiadieniais iš miesto į Naujamiestį yra autobusas 19.30 val. ir suspėju po renginio grįžti. O į spektaklius savaitgaliais galiu atvažiuoti nebent su kuo nors susitarusi“, – pasakoja Albina.
Šviesuolė pripažįsta besiilginti jaunystės laikų, kai spektakliai Panevėžyje vykdavo kone vidury dienos – 15 val.
„Fantastika tokiems kaip aš kaimo žmonėms! Su Silvestru Gaižiūnu, literatūrologu, gyvenančiu Karsakiškyje, irgi nemašinuotu, pasikalbame, kaip anuomet būdavo gera – į kaimus kursuodavo autobusai ir vakarais, galėdavai ir į spektaklį, ir į koncertą nueiti. Dabar vakarinių renginių mieste nebeturiu galimybės aplankyti“, – pripažįsta A. Saladūnaitė.
KNYGA
Vis sau prisiekiu nebepirkti knygų, bet vėl nueinu į knygyną ir išeinu su nauja.
Dabar ant mano stalo šventojo Tėvo – popiežiaus Pranciškaus autobiografija „Viltis“. Pirmoji istorijoje išleistas popiežiaus autobiografija!
Nebegaliu skaityti romanų. Viskas su jais gerai, bet man nebeteikia džiaugsmo. Knygoje „Viltis“ Šventasis Tėvas kalba kaip popiežius, bet atpažįsti jame paprastą žmogų – prieš mirtį Dievo meldžia, kad nebūtų labai daug skausmingos kančios. Tai labai didelio žmogaus istorija, kuris, kaip pasakoja, niekada nepuoselėjo jokių vilčių tapti popiežiumi.
Viltinga Liudviko Jakimavičiaus kūryba. Jau po jo mirties draugai išleido šio autoriaus knygas:
jo trumpų pasakojimų-esė „Koheleto vėjas“, poezijos rinktinę „Dar pabūsiu“. Jose randi, kas svarbu šių dienų tikrovėje – autorius matė, jautė, išgyveno, bandė apie tai kalbėti savo kūryba.
MUZIKA
Ne dėl to, kad šeštadienį stovėdama ant vienos kojos sausakimšoje Kristaus Karaliaus katedroje klausiausi „Gailestingumo oratorijos“, esu Algirdo Martinaičio gerbėja. Tai tikrai nebe pirmas mano girdėtas jo kūrinys. Oratoriją „Tikėjimo ir vilties invokacijos“ girdėjau visokiomis variacijomis – ir pučiamųjų, ir styginių.
Bet katedroje klausydamasi „Galestingumo oratorijos“ jaučiausi kitoje dimensijoje.
O prie mūsų tautos genijaus M. K. Čiurlionio glaudžiuosi nuo ankstyvos jaunystės. Buvau aštuntokė, kai kažkas padovanojo jo plokštelę su simfoninėmis poemomis „Jūra“ ir „Miške“. Gal dėl to, kad gyvenau kaime, visiškoje pamiškėje, tos muzikos klausiausi pakerėta. Mama sakydavo: vaikeli, sutrinsi tą plokštelę. Jūrą pirmą kartą pamačiau jau tada, kai buvau klausiusi „Jūros“. Ir šiandien žiūrėdama į jūrą išgyvenu tą jaunystės patirtį – girdžiu skambantį M. K. Čiurlionį.
Man labai gražu ir sakralios lietuviškos giesmės – taip gražu, kai anykštėnai išgieda A. Baranausko „Anykščių šilelį“.
Įstrigusi Jurgio Baltrušaičio mintis: buvo laikas, kai žavėjo tik L. van Bethoveno 9-oji simfonija, o dabar nieko nėra gražesnio už patvorių žolę ir žvirblio čirškėjimą.
Su amžiumi vis labiau norisi begalinio tikrumo ir paprastumo.
FILMAS
Labai patiko filmas „Smėlis tavo plaukuose“ su mūsų kino žvaigždėmis Jūrate Onaityte, Juozu Budraičiu. Tai mano paskutinis matytas filmas. O prieš tai žiūrėjau dokumentinį filmą „Mūza“ – apie pianistę Mūzą Rubackytę. Solidūs filmai.
Pažiūriu ir LRT vakarais rodomus filmus.
SPEKTAKLIS
Sukus apsukus sakysiu – „Sala, kurios nėra“, režisuotas Aleksandro Špilevojaus Juozo Miltinio dramos teatre.
Kai atvažiavau į Panevėžį, gyvenau su Juozo Miltinio spektakliais. Tą patį peržiūrėdavau gal 15, gal 20 kartų. Tais sovietiniais metais, atrodo, teatre stebuklus rasdavai – eini namo iš spektaklio ir ašaroji.
Bet netgi šiandienos jaunimui „Sala, kurios nėra“ padarė įspūdį. Pažįstama akušerijos studentė po spektaklio pasakė: manęs nieko neklauskit, leiskit tylėti. O man pačiai per spektaklį ir verkti, ir įsižnybti norėjosi.
