Šimtametės istorijos sargas

Kone Panevėžio centre stovintis, dažnam praeiviui nepastebimas Ligonių kasos pastatas saugo beveik šimto metų istoriją.

Tai ne tik buvusi, o ir dabar esanti svarbi medicinos įstaiga, bet ir gyva miesto atmintis, virtusi legenda.

Viename 1937 metų spalio mėnesio laikraštyje „Panevėžio garsas“ rašyta: „Panevėžio apygardos Ligonių kasos namai jau baigiami. Visi jais gėrisi ir apsigręždami apžiūrinėja. Bet dėl langų siaurumo tai peikia.

Vieni sako, kad panašūs į kalėjimą, kiti – į elevatorių, treti – į parako sandėlį.“

Taip prieš devyniasdešimt metų aptarti Panevėžyje iškilę nauji Ligonių kasos rūmai vis dėlto turėjo daugiau jų išvaizdą giriančiųjų negu peikiančių.

Kaip ir dabar.

Juk Respublikos gatvėje 66-uoju numeriu pažymėtas pastatas ne šiaip sau pripažintas valstybės saugomu architektūriniu kultūros paveldo objektu.

Į kultūros vertybių registrą jis įtrauktas 2014-aisiais.

Net pastatytas ir prie jo prijungtas priestatas nė kiek nesugadino ir nesuniokojo senojo statinio.

Vertingosiomis jo savybėmis pripažinti abu aukštai su rūsiu ir pastoge, kapitalinių sienų tinklas, fasadų architektūrinis sprendimas ir jo tūrinės detalės, pastato konstrukcijos ir kt.

Dviejų aukštų tinkuotų plytų mūriniame pastate su betoniniu pamatu iki šių dienų išlikę nemažai autentiškų elementų – arkų, laiptų, nepakeistas ir pats fasadas.

Tarsi praeityje

Užtat dabar ne tik Valstybinės ligonių kasos Panevėžio departamento darbuotojai, bet ir šios įstaigos lankytojai turi progą bent minutėlę atsidurti praeityje.

Atėję į įstaigą ir, laikydamiesi už senųjų turėklų, kopdami laiptais, jie mato lygiai tą patį, ką beveik prieš šimtą metų regėjo į anų laikų Ligonių kasos patalpas užėjusieji.

Ne vieną straipsnį apie šių rūmų istoriją parengęs Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkas Donatas Pilkauskas neabejoja, jog bene kiekvienas žino, jog pirmasis Panevėžio ligonių kasos direktorius buvo Konstantinas Jasiukaitis, anuomet gerai žinomas panevėžietis, rašytojas, garsėjęs ne tik savo literatūrine veikla, bet ir išpuoselėtu gražiu ūkiu.

Nuo pat įkūrimo iki 1940-ųjų vadovavęs Ligonių kasai, K. Jasiukaitis paliko ryškų pėdsaką ir miesto spaudoje.

1924–1926 metais jis redagavo laikraštį „Panevėžio balsas“.

Kartu su K. Jasiukaičiu Ligonių kasos reikalais rūpinosi notaras Algirdas Moigis, daug metų rinktas miesto Ligonių kasos valdybos pirmininku, ir kiti garbūs panevėžiečiai.

Žymaus architekto kūrinys

Rūpinantis ligonių reikalais veiklos buvo daug ir ji vystyta gana sėkmingai.

Pasak D. Pilkausko, Panevėžio apskrities ligoninė anuomet buvo viena moderniausių Lietuvoje, o tai ir Ligonių kasos nuopelnas.

Gerą vardą mieste turėjo ir žydų ligoninė, sėkmingai veikė dar kelios nedidelės gydymo įstaigos.

Panevėžio ligonių kasos kūrimosi kelias buvo netrumpas.

Nuomojamose patalpose pradėjusi veikti nuo 1928 metų, kasa netrukus toje vietoje nebeišsiteko, tad 1935 m. nuspręsta šiai įstaigai pastatyti nuosavą pastatą.

Tada Panevėžio ligonių kasos tarybos narių pastangomis iš Aleksandros Gasiūnienės nupirktas Respublikos ir Anykščių gatvių kampe buvęs žemės sklypas, kuriame ir turėjo išaugti nauji rūmai.

1936 metų rugpjūčio 21 dieną gautas leidimas pradėti statybas.

„Ligonių kasos pastato projektą parengė miesto inžinierius Antanas Gargasas, gabus architektas, kurio suprojektuotų statinių Panevėžyje yra ir daugiau“, – pasakoja D. Pilkauskas.

Išsirinko geriausią

Vartant 1937 bei 1938 metų laikraščio „Panevėžio garsas“ numerius trumpose žinutėse randama ir daugiau informacijos apie pastato Respublikos gatvėje atsiradimo istoriją.

Štai 1937 metų sausio 23 d. numeryje rašoma: „Panevėžio apygardos ligonių kasa skelbia, kad š. m. vasario mėnesio 2 d. 12 val. priima pasiūlymus raštu Panevėžyje dviejų aukštų mūro namą su centriniu šildymu ir vandentiekiu pastatyti ir įrengti. Statybos ir įrengimo darbų įvykdymo sąlygas galima sužinoti raštu ar asmeniškai Ligonių kasos įstaigoje.

Pasiūlymai turi būti apmokėti žyminiu mokesčiu 2 Lt ir prie jų pridėtas užstatas, 10 proc. siūlomos sumos dydžio pinigais arba patikimo banko garantija.“

Dalyvauti panoro net penkios įmonės, tad renkantis, kas gi imsis statybos, įvyko konkursas.

Jį laimėjo rangovai iš Kauno – Kaplanas ir Ramas, pasiūlę pastatyti už mažiausią kainą – 109 746 litus.

Beveik 1000 kv. m pastato statybos kainavo per 100 000 litų, joms imta paskola iš valstybinių taupomųjų kasų.

Nuo ugnies rūmai apdrausti „Lietuvos Loydas“ įstaigoje.

Modernūs rūmai

1937 m. balandžio mėnesį Ligonių kasos rūmų statyba buvo pradėta. Darbus numatyta baigti rudenį. Taip ir įvyko.

Rugsėjį pagrindiniai darbai užbaigti, liko tik įrengti vidaus patalpas.

1937 m. rugsėjo 28-ąją „Lietuvos aide“ paskelbtas straipsnis, informuojantis, kad statyba baigta ir į pastatą Ligonių kasa persikels spalio pradžioje.

Spalio 16 dieną įvyko iškilmingas jau pradėjusios veikti įstaigos atidarymas. Jame naujuosius modernius dviejų aukštų Panevėžio ligonių kasų rūmus pašventino kunigas Povilas Šidlauskas.

„Nauji Ligonių kasos rūmai tais laikais buvo modernūs ir patogūs. Juk pastate buvo įdiegtas centrinis šildymas, įvestas vandentiekis“, – į ano meto išskirtinius patogumus dėmesį atkreipia D. Pilkauskas.

Pastatas suplanuotas taip, jog pirmame aukšte įrengta vaistinė, ambulatorija, čia pat buvo ir sargo butas.

Antrame aukšte – vestibiulis, direktoriaus kabinetas, operacijų salė, gydytojo kabinetas ir kt.

1938 m. spaudoje rašoma, kad Ligonių kasa „gražiai veikia Panevėžyje“.

Ligonių kasa visokeriopai pagelbėdavo savo nariams ir kitiems į nelaimę patekusiems.

Šios įstaigos lėšas sudarė nario mokestis, samdytojų įmokos, valstybės iždo įnašai, kasos turto pajamos, aukos ir kt.

Sugrįžimas į namus

Dabartiniam Lietuvos gyventojui nereikia aiškinti, kas yra Ligonių kasa ir kokias funkcijas ji atlieka.

Visi žino, kad ši institucija atsakinga už Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto valdymą ir jos tikslas užtikrinti, kad apdrausti asmenys gautų iš fondo lėšų apmokamas reikiamas medicinos paslaugas.

Tą gerai žinojo ir prieškariu gyvenę asmenys – tik sovietmetis tokią sąvoką buvo ištrynęs.

Sovietų sąjungoje Ligonių kasa kaip savarankiška institucija neegzistavo, nes sveikatos apsaugos sistema buvo centralizuota ir finansuojama tiesiogiai iš valstybės biudžeto.

Kartu su nepriklausomybe į Lietuvą sugrįžo ir senosios vertybės.

Valstybinė ligonių kasa atkurta 1992 metais, o po kelerių metų – 1996-aisiais visoje Lietuvoje įsteigta 10 teritorinių ligonių kasų.

Panevėžyje jai patalpos parinktos atsitiktinai, neieškant jokių praeities sąsajų.

Tačiau taip lemtingai sutapo, kad pasirinktos tos pačios, tarpukariu specialiai Ligonių kasai statytos.

Ir taip darbuotojai – tik jau kito laikmečio ir kitos kartos – netikėtai grįžo į specialiai jiems sukurtus ir iki pat Lietuvos nepriklausomybės praradimo veikusius namus.

Prilipdė priestatą

Iki tol, kol Ligonių kasa sugrįžo, pastatas gyveno kitą gyvenimą.

Nacistinės Vokietijos okupacijos laikotarpiu pastatas priklausė gestapui, o sovietmečiu čia veikė įvairios sveikatos apsaugos įstaigos – 1-oji poliklinika, Stomatologijos poliklinika.

Pilko pastato siaurais langai kaita ir plėtra vyko ir šios kartos panevėžiečių akyse.

Prie pastato dalies Anykščių g. pristatytas analogiškos išorinės raiškos priestatas.

Dėl to pastatas įgavo dabartinę U raidės formą.

Nuo 1984 metais šiame trijų aukštų stačiakampio formos priestate veikė Moterų konsultacijų poliklinika. Jame taip pat dominuoja siauri langai.

O Ligonių kasos pastato paskirtis 2012 metais iš gydymo įstaigos pakeista į administracinės paskirties.

Daug permainų vyko 2008–2014 metais. Pastatas buvo perplanuotas ir rekonstruotas: pakeisti langai ir durys, pakeistas ir apšiltintas stogas, įrengta vėdinimo ir kondicionavimo sistema, atnaujintas vamzdynas, elektros instaliacija, suremontuotas rūsys ir kt.

Pirmame aukšte atsirado Gyventojų aptarnavimo skyrius, nuo kurio panevėžiečiai ir pradeda pažintį su visiems svarbia įstaiga – Ligonių kasa.