Britai reiškia užuojautą Norvegijai.
Britai svarsto, kaip reikėtų reaguoti į Anderso Breiviko išpuolį. Taip pat nerimaujama dėl padėties Libijoje. Tuo tarpu šalies viduje vyksta kova su visuomenės negalavimais – elementaraus vaikų lavinimo trūkumas ir nesąžiningas elgesys su reklamos vartotojais.
Siūloma neieškoti prasmės A. Breiviko veiksmuose
„The Guardian“ apžvalgininkas Simonas Jenkinsas tvirtina, kad neapgalvota Didžiosios Britanijos reakcija į tragiškus įvykius Norvegijoje gali būti pavojingesnė nei patys A. Breiviko veiksmai – nors ir kruvini, tačiau beprasmiai. Žudiką, anot S. Jenkinso, reiktų laikyti paprasčiausiu bepročiu, įdomiu tik kriminologams ir smegenų tyrinėtojams, tačiau politikai neturėtų jo laikyti reikšmingu.
Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas, reaguodamas į galimas A. Breviko sąsajas su britų kraštutinėmis dešiniosiomis jėgomis, sušaukė saugumo tarybą ir pareiškė, kad „reikia peržvelgti vidinę saugumo situaciją“. Tokia reakcija, interpretuojant bepročio veiksmus kaip teroristinį išpuolį, gali būti kaip tik tai, ko ir siekė A. Breivikas. „Ieškoti normalumo šiame išsigimime reiškia suteikti jo veiksmams vertės ir melagingos prasmės“, – teigia „The Guardian“ apžvalgininkas.
Terorizmas yra politizuotas ir racionalus veiksmas, kuomet smurtiniu keliu sukeliant baimę visuomenėje siekiama konkrečių tikslų. Šia prasme Norvegijos paauglių skerdynės nėra terorizmas, nes juo buvo siekiama tiesiog išlieti neaiškų ir abstraktų pyktį savai visuomenei. Vadinamojo A. Breiviko „manifesto“ analizavimas nė kiek nepadės geriau suprasti nacionalizmo ir ksenofobijos apraiškų ir nuo jų apsisaugoti, tad teisingiau būtų tai apskritai ignoruoti.
Galų gale, net pati tobuliausia saugumo užtikrinimo sistema nepadės apsisaugoti nuo tokių katastrofų. „Reikalavimas dar griežtesnės ginklų pardavimo kontrolės ar sekti kraštutines politines grupuotes gali pasitarnauti dėl galios ir pinigų besivaržančios saugumo pramonės interesams. Tai taip pat spaudžia vyriausybę įvesti dar daugiau kontrolės ir sekimo priemonių. Savo ruožtu tai sėja baimę ir skatina nuolankumą valdžiai. Ar to mes siekiame?“ – rašo S. Jenkinsas.
Jis ironizuoja, kad tikrai ne Didžioji Britanija turi mokyti Norvegiją, kaip reaguoti į nelaimę. Panašu, kad ši Skandinavijos šalis ir taip išlieka laisvės ir demokratijos gynėja, į žiaurumą reaguojanti tik dar didesne parama pliuralizmo ir atvirumo principams. Tuo tarpu britai, kaip parodo ir D. Camerono atvejis, linksta į kiekvieną grėsmę iš karto perdėtai reaguoti neliberaliais suvaržymais. Raganų medžiokle demokratijos nesustiprinsi.
Libijos sukilėliai pjaunasi tarpusavyje?
Britų palaikomų Libijos sukilėlių pajėgų patikimumas tapo abejotinas po to, kai buvo nužudytas vienas svarbiausių sukilimo lyderių. Tai paskatino kalbas apie kruvinus tarpusavio nesutarimus, praneša „The Independent“. Pasirodo vis daugiau įrodymų, kad su generolu Abdelio Fatahu Younesu ir kitais dviem aukštais pareigūnais (jie buvo nušauti, o jų kūnai sudeginti) galėjo susidoroti patys sukilėliai.
Nepaisant to, kad aiškiai pasakyti, kodėl buvo įvykdytos žmogžudystės, vis dar negalima, ekspertai mano, kad šiuo atveju kaltė tenka patiems sukilėliams. Fewezas Gergeas, Londono ekonomikos mokyklos Artimųjų Rytų ekspertas, teigia, kad „turint galvoje sukilėlių tarpusavio nesutarimus, tai greičiausiai padarė jam (A. F. Younesui) priešiški elementai“. Nors ir kaip patogiai skambėtų paaiškinimas, kad dėl nužudymų kaltas Muammaras Gaddafis, deja, nužudymų priežastimi galėjo tapti ir asmeniniai nesutarimai.
Šie nužudymai įvyko sunkiu metu Davido Camerono vyriausybei, kuri vos diena anksčiau oficialiai pripažino sukilėlių suformuotą Libijos nacionalinę tarybą kaip Libijos valstybės atstovus ir pareikalavo M. Gaddafio režimo atstovus palikti Didžiąją Britaniją. Užsienio reikalų ministras Williamas Hague’as patikino, kad sukilėliai nusipelnė „vis didesnio legitimumo, kompetencijos ir pasisekimo“. Deja, dabar nei Londonas, nei Paryžius ar Vašingtonas negali džiaugtis netikėtu įvykių krypties pasikeitimu.
Keturmečiai nežino net savo vardo
Didžiosios Britanijos ekspertai įspėja, kad mokyklą pradedančių lankyti vaikų bendravimo sugebėjimai yra vis prastesni, rašo „Daily Telegraph“. Spėjama, kad tai susiję su vis didesniu laiko kiekiu, praleidžiamu prie televizorių ir internete, dėl to tėvai esą nebesugeba net išmokyti savo vaikų kalbėtis. Apleistose šalies vietovėse ši problema ypač aktuali – tyrėjų duomenimis, net pusė į mokyklą pradėjusių eiti vaikų čia turi bendravimo problemų.
Blogiausiais atvejais keturmečiai vaikai net nežino savo vardo, nors turėtų jį suvokti jau nuo dvejų metų amžiaus. Vyriausybės konsultantė bendravimo klausimais Jean Gross teigia, kad šią problemą suvokė kalbėdama su Londono ir Hulo miestų mokytojais, kurie teigia, kad vis daugiau vaikų ateina į pradžios mokyklą net nežinodami, jog apskritai turi vardą. Tik 10 proc. atvejų dėl to buvo kaltas protinis neįgalumas. Daugeliu kitų atvejų problema buvo paprasčiausias bendravimo trūkumas šeimoje.
Daugiau kaip milijonas Didžiosios Britanijos jaunuolių (du trys kiekvienoje klasėje) kenčia dėl kalbos ir bendravimo problemų, teigia labdaros organizacija „The Communication Trust“. Per pastaruosius penkerius metus jaunuolių skaičius išaugo net 58 proc. Mokslininkai įspėja, kad tokie sutrikimai gali kelti nemažų socialinių keblumų tolesniame vaikų gyvenime. Organizacija teigia, kad 60 proc. nusikaltusių jaunuolių turi kalbos problemų, ir net du trečdaliai „sunkių“ keturiolikmečių turi bendravimo sunkumų. Valdžia, anot J. Gross, investuoja milijonus svarų šiai opiai visuomenės problemai spręsti.
Uždrausta grožio supratimą iškraipanti reklama
Kaip praneša BBC, Reklamos standartų tarnyba (RST) Didžiojoje Britanijoje uždraudė kosmetikos reklamą, kurioje aktorė Julia Roberts ir modelis Christy Turlington buvo pernelyg smarkiai retušuotos. Tai buvo padaryta, kai parlamentarė, liberalų demokratų partijos narė Jo Swinson pasiskundė, kad „L‘Oreal“ kompanijos užsakyta reklama „neatspindi rezultatų, kuriuos galima pasiekti naudojantis jų produktais“.
RST nusprendė, kad nuotraukų pagražinimas iš tiesų peržengė ribas. Tuo tarpu „L‘Oreal“ tikina, kad reklamos nėra klaidinančios, nors ir pripažįsta, kad retušavo atvaizdus.
Dėl reklamos skundą pateikusi parlamentarė J. Swinson teigia, kad šios reklamos buvo „išskirtinai blogi klaidinančios reklamos pavyzdžiai“, kurie gali prisidėti prie ir taip tarp bričių paplitusio nepasitenkinimo savo išvaizda. „Mes turime čia kontekstą, kuriame pusė moterų nuo 16 iki 21 metų teigia, kad svarsto plastinės operacijos galimybę, be to, per pastaruosius 15 metų dvigubai padaugėjo maitinimosi sutrikimų“, – teigia parlamentarė.
J. Swinson teigė esanti labai patenkina RST sprendimu, nes besaikis retušavimo technikos naudojimas, pasak jos, prisideda prie minėtų visuomenės sveikatos ir psichologinių problemų. RST vadovas Guy Parker savo ruožtu patikino, kad reklamos gali būti draudžiamos tik tokiu atveju, jeigu yra klaidinančios, žalingos ar įžeidžiančios.
