R. Skidelsky's.
Visi žino, kad Graikija taps nemokia. Vienintelis rūpimas klausimas yra dėl geriausio būdo tai sutvarkyti taip, kad niekas iki galo nesuprastų, jog Graikija iš tiesų nebesugeba vykdyti finansinių įsipareigojimų.
Šia tema netrūksta ekspertų planų, tokių kaip obligacijų išpirkimas, apsikeitimo obligacijomis sandoriai ar euroobligacijų sukūrimas – europinė devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje bankrutavusių Lotynų Amerikos šalių išleistų „Brady“ obligacijų versija.
Visos tokios schemos prilygsta daugybės obligacijų sukrovimui į krūvą sprendžiant Graikijos nemokumo problemą ir mažinant jos skolintojų – daugiausia Europos bankų – laukiančius nuostolius.
Kiekvieną savaitę beprasmiškas Europos bankininkų ir finansų ministrų būrelis velkasi iš vienos sostinės į kitą aptarti, kuriam nemokumo/restruktūrizacijos planui pritarti. Tuo tarpu Graikijos agonija tęsiasi, ir „rinkos“ laukia prieš puldamos ant Portugalijos, Airijos, Italijos ir Ispanijos.
Nė vienas menkiau apie finansinį žongliravimą nusimanantis žmogus negali suvokti šito mūšio už obligacijas prasmės. Tačiau po juo glūdi dvi moralės nuostatos, kurias perprasti lengviau. Pirmoji yra tradicinis nepritarimas skolai. Seniausia asmeninių finansų taisyklė yra vengti skolų – tai yra išleisti tiek, kiek uždirbama. Ekonomistai ir moralistai yra vieningi tikėdami, kad reikėtų išleisti netgi mažiau nei uždirbama – taupyti juodai dienai ar senatvei.
Įsiskolinimas ilgą laiką buvo siejamas su išlaidumu ar neatsakingumu. Ir, jeigu asmuo įsiskolindavo, tai būdavo jo garbės reikalas atėjus terminui įsipareigojimus apmokėti, tuo tikslu parduodant turtą, sumažinant vartojimą, dirbant sunkiau arba visa tai derinant vienu metu.
Tiesą sakant, dažnai tai buvo daugiau nei garbės reikalas – dėl nesugebėjimo grąžinti skolos laiku skolininkas atsidurdavo už grotų. Toks pats požiūris buvo ir į įstaigų skolas.
Bankai kilo iš auksakalių ir sidabro kalvių veiklos, kurie už nedidelę kainą priimdavo pasaugoti indėlius. Kai jie tapo skolinančiomis įstaigomis, pirmoji taisyklė buvo turėti beveik 100 procentų paskolų vertės atsargų grynaisiais. Tad jie nebūtų užklupti nepasiruošę, jeigu visi indėlininkai nuspręstų atsiimti pinigus vienu metu.
Be to, iki ribotos atsakomybės įdiegimo devynioliktajame amžiuje bendrovės akcininkai ar partneriai buvo atsakingi už visas įmonės skolas, o tai stipriai ribojo verslo norą skolintis prekybai finansuoti.
Tradicinė viešosios skolos taisyklė taip pat buvo turėti subalansuotą biudžetą, išskyrus ypatingąją padėtį. Vyriausybės savo ruožtu neturėtų išleisti daugiau nei „uždirbo“ mokesčiais.
Vėlgi, tai buvo vyriausybių garbės reikalas apmokėti skolas, jeigu jų atsirasdavo, kad ir kiek šalis turėdavo dėl to paaukoti. Dar neseniai buvo visuotinai priimta manyti, kad „brandžios“ valstybės visada apmoka skolas, ir tik bananų respublikos to nesugeba.
Šios istoriškai įsitvirtinusios normos ir jų taikymas buvo išstumti labai lėtai. Tačiau dvidešimtajame amžiuje, esant saugesnėms sąlygoms ir nuolatos augant ekonomikai, tapo įprasta asmeniui, bendrovei ar valstybei, tikintis pajamų ateityje, skolintis – išleisti pinigus, kurių dar nėra, bet tikimasi gauti.
Mažėjant baimei, kad bus staiga atsiimti indėliai ar klientai taps nemokūs, bankų atsargos tapo dar mažesnės, taip padidėjo jų skolinimo galimybės. Ant šio pamato kilo įspūdingi obligacijų rinkų ir finansavimo kainą mažinančių bei taip ekonomikos augimą spartinančių bankų rūmai. Tai buvo finansinio tarpininkavimo sistema, kurios beveik visiškas žlugimas 2008 metais daugeliui atrodė it senovinių perspėjimų apie įsiskolinimo pavojus patvirtinimas.
Išsamioje istorinėje finansų krizių apžvalgoje ekonomistai Carmen Reinhart ir Kennethas Rogoffas rašo, kad „valstybės, bankai, asmenys ir įmonės nuolatos prisiima didžiulę skolą gerovės laikais neįsisąmonindami, kas gali ištikti, kai smogia neišvengiama recesija“.
Tačiau yra ir priešinga moralės nuostata, kad, kai perteklinis įsiskolinimas yra smerkiamas, kaltinti reikia skolintoją, o ne skolininką.
„Nebūk nei besiskolinančiu, nei skolintoju“, – Polonijus perspėjo „Hamlete“. Pinigų skolinimas už palūkanas buvo siejamas su „lupikavimu“, arba pinigų darymu iš pinigų, o ne prekių ir paslaugų. Šis atskyrimas egzistuoja nuo Aristotelio laikų, kuris pinigus laikė bergždžiais. Pinigų skolintojas viduramžių Europoje buvo labiausiai nekenčiamas asmuo.
Paskutiniai teisiniai apribojimai imti palūkanas už pinigus buvo panaikinti tik devynioliktajame amžiuje. Tada įveikė ekonominis argumentas, jog pinigų skolinimas yra paslauga, už kurią skolintojas gali nustatyti tokią kainą, kokią rinkos išgali sumokėti.
Tačiau lupikavimo teorija išgyveno nuostatose, kad moralės požiūriu negerai gauti papildomai pinigų dėl to, jog skolininkas turi silpnesnę derybinę galią ar tų pinigų jam nepaprastai reikia.
Šios dvi moralės nuostatos susidūrė dabar, mūšyje dėl obligacijų. Reikalavimas apmokėti skolas susidūrė su skolų atleidimo filosofija. Skolintojo požiūriu, 17 procentų palūkanų norma, kurią dabar už 10 metų trukmės obligacijas turi mokėti Graikija, tiksliai atspindi Graikijos skolą perkančio skolintojo riziką.
Tai – praeities švaistūniškumo kaina. Tačiau, skolininko akimis, tai yra lupikavimas – pasinaudojimas skolininko neviltimi. Prasmingas tarpinis požiūris būtų susitarti nurašyti dalį neapmokėtos Graikijos skolos ir tai suderinti su palūkanų už likusią skolos dalį atidėjimu penkeriems metams.
Tai iš karto palengvintų spaudimą Graikijos biudžetui ir suteiktų vyriausybei laiko bei paskatą sutvarkyti šalies ekonomiką. Kad ir kaip būtų, ilguoju laikotarpiu mes turėsime atsakyti į platesnį klausimą, iškeltą daugybės euro zonos skolų krizių: ar socialinė atpiginto finansavimo nauda yra verta palaužtų skolininkų atpildo dienų?
____________________
Robertas Skidelsky‘s, Britų lordų rūmų narys, yra nusipelnęs Varviko universiteto politinės ekonomikos profesorius.
