Tūkstančiai gėlių – žuvusiesiems atminti.
Dėl žuvusiųjų gedintys norvegai tvirtina, kad jų visuomenė išliks atvira. „Su stipriausiais ginklais pasaulyje – žodžio laisve ir demokratija – mes nustatome Norvegijai kryptį po 2011 metų liepos 22 dienos“, – praėjusią savaitę Norvegijos premjeras Jensas Stoltenbergas Osle perteikė daugelio savo tėvynainių nuomonę.
Andersas Behringas Breivikas, 32 metų amžiaus norvegas ir itin kraštutinių dešiniųjų pažiūrų islamofobas, prisipažino nužudęs mažiausiai 76 žmones per sprogdinimą prie vyriausybės pastatų bei automatiniu ginklu – netolimoje Utojos saloje, kurioje stovyklavo jaunieji Darbo partijos nariai.
Visuomenės apsisprendimas išlaikyti Norvegijos branginamą laisvę, atvirumą ir toleranciją buvo toks pats stulbinantis kaip ir sielvartas. Osle atminimo mišiose 150 tūkst. žmonių rankose laikė rožes. Šis gestas buvo pakartotas miestelių susirinkimuose visoje šalyje, nuo Svalbardo pusiaukelėje į Šiaurės ašigalį iki kaimų pietinėse pakrantėse.
„Aš be galo dėkingas už gyvenimą šalyje, kurioje kritišku laikotarpiu žmonės eina į gatves su gėlėmis ir žvakėmis“, – kalbėjo J. Stoltenbergas.
A. B. Breivikas yra sulaikytas ir kalinamas vienutėje, kur ateinančias aštuonias savaites negalės sužinoti naujienų ar pasiekti interneto. Nors prisipažino žudęs, jis neigia įvykdęs nusikaltimą. Kaltinimai jam turbūt bus pateikti pagal naują baudžiamojo kodekso straipsnį dėl terorizmo, kuris leidžia skirti iki 30 metų laisvės atėmimo bausmę. Yra ir kitų nuostatų, kurios leistų jį už grotų pasodinti visam likusiam gyvenimui. Norvegijos policija vis dar turi galutinai atsakyti esminį klausimą – jis veikė vienas ar su bendrininkais.
Vienas iš A. B. Breiviko masines skerdynes pakursčiusių dalykų buvo Norvegijos atvirumas– tolerancija tautinėms mažumoms. Darbo partija, jau dešimtmečius dominuojanti jėga Norvegijos politikoje, pateko į jo akiratį dėl savo tvirtos paramos ir tautinei įvairovei, ir tolerancijai.
Stovyklą Utojos saloje organizavęs partijos jaunimo sparnas, buvo dvigubai patrauklus A. B. Breiviko iškreiptos ideologijos taikinys: šis sparnas yra stipriai antirasistinis, o daugelis jo narių yra kilę iš Norvegijos tautinių mažumų.
„Buvo kirsta per mūsų organizacijos širdį, nužudant naują jaunų politikų kartą. Ši ataka nėra vien prieš Darbo partiją, bet ir prieš visą Norvegiją ir mūsų demokratiją“, – teigia partijos sekretorius Raymondas Johansenas.
Buvusi ilgametė premjerė Gro Harlem Brundtland žudynių dieną jauniesiems partijos nariams skaitė pagrindinį pranešimą. Nors ją A. B. Breivikas yra itin aršiai užsipuolęs (jis pavadino ją esant veikiau esant žudike nei tautos motina), G. H. Brundtland, laimei, paliko salą prieš tai, kai į ją nusigavo A. B. Breivikas.
Vėliau G. H. Brundtland atskleidė tą dieną bendravusi su pustuziniu jaunuolių, kurie išsakė savo planus balotiruotis 2013 metų parlamento rinkimuose. Pasak jos, tarp žuvusiųjų buvo bent du iš jų.
Šaltakraujis nusitaikymas į Norvegijos politinės ateities šviesulius sukrėtė visų pažiūrų politikus. Šiuo metu jie bjaurėdamiesi įvykiais laikosi kartu, o kasdieniai nesutarimai palikti nuošalyje.
Nors vietos valdžios rinkimų kampanija turėjo prasidėti netrukus, partijos vienbalsiai sutarė atidėti priešrinkiminius debatus iki antrosios rugpjūčio pusės. Itin išsiskiria Norvegijos pasiryžimas neleisti pasibaisėtinam A. B. Breiviko poelgiui padaryti įtakos neįprastam šalies gyvenimo būdui. Lengvas neoficialumo ir prieinamumo požiūris gali nustebinti užsieniečius, pripratusius prie griežčiau kontroliuojamos aplinkos.
Po atakos policija laikinai sustiprino valstybės sienų apsaugą, tikrindami kai kurių, bet tikrai ne visų, keliautojų tapatybes. Norvegijos Valdovų rūmai buvo trumpam uždaryti, bet po keturių dienų jie veikė kaip įprasta, norvegai ir turistai vėl sukiojosi po jų kiemą.
Pagrindiniai vadovai turi apsaugos darbuotojus, bet labai neatkreipiančius dėmesio. Pavyzdžiui, princesė Mette–Marit nekliudoma vaikščiojo tarp susirinkusių gedėtojų mieste, iš kurio kilęs jos įbrolis Trondas Berntsenas, dirbęs apsaugos darbuotoju Darbo partijos jaunimo stovykloje Utojoje ir nužudytas vienas pirmųjų.
Prieš išvykdamas žudyti A. B. Breivikas internete paviešino 1,5 tūkst. puslapių manifestą. Vaizdingomis detalėmis žudikas apibūdino save kaip šių dienų kryžiuotį, kuris išvaduos Europos civilizaciją nuo musulmonų ordų antplūdžio. Tačiau A. B. Breiviko prakalba apie įsibrovėlius, kurie užkariauja daugindamiesi, yra toli nuo realybės.
Šalies demografinė sandara per pastaruosius 30 metų pakito. Dabar 12,2 procento iš jos 4,9 milijonų gyventojų yra imigrantai bei Norvegijoje gimę jų vaikai. Tačiau į tai įskaičiuojami imigrantai iš visų šalių, ir apie 40 procentų jų yra kilę iš Vakarų. Skirstant pagal tautybes, didžiausia imigrantų grupė yra lenkai, tada – švedai ir pakistaniečiai.
Be to, A. B. Breiviko pranašystes apie užkariavimą per šeimų gausinimą griauna sparčiai mažėjantys imigrantų gimstamumo rodikliai. Statistika rodo, kad atėjūnai iš šalių, kurių kultūros skatina turėti daug vaikų, vos tik įsikūrę Norvegijoje sparčiai pradeda prisitaikyti prie norvegiškų normų.
Tai nereiškia, kad Norvegijos imigracijos politika neturi bėdų: trintis yra daugelyje lygmenų. Nesėkmingas (kol kas) Norvegijos pareigūnų bandymas išsiųsti nesuvaldomą islamo dvasininką mulą Krekarą sukėlė sumaištį. Į Norvegiją kaip pabėgėlis atvykęs mula Krekaras Irake ieškomas už žmogžudystę. Norvegijos aukščiausiasis teismas jį laiko „grėsme nacionaliniam saugumui“.
Tarp įvairių tautinių grupių būta smurto. Tačiau vienintelis rimtas incidentas pastaruoju metu įvyko, kai buvo neonacių grupuotė iki mirties užbadė Benjaminą Hermanseną, berniuką iš mišrios tėvų iš Norvegijos ir Ganos šeimos.
Tarp nevakarietiškų imigrantų nedarbas yra didesnis ir skurdas gilesnis, bet dauguma duomenų rodo besikeičiančią, ir gana spėriai, padėtį į geresnę pusę. Pradėjus skambėti kritikai dėl policijos atsako, J. Stoltenbergas praėjusią paskelbė apie nepriklausomą atakų tyrimą.
Mąstydami apie ateitį norvegai gali žvelgti į savo artimiausius kaimynus, tyrinėti jų patirtį netikėtuose kraujo praliejimuose ir veiksmuose po to. Švedijoje populiarios užsienio reikalų ministrės Annos Lindh nužudymas 2003 metais per referendumą dėl euro sukėlė daug pokyčių ir savianalizės.
Nors Švedija visiškai nesumažino norvegiško stiliaus atvirumo, saugumas tikrai buvo sustiprintas. Dabar pagrindinius politikus Stokholmo gatvėse galima išvysti rečiau nei anksčiau, ir įeiti į vyriausybinius pastatus yra sudėtingiau.
Padėtis pakito ir Danijoje. Čia atmosfera buvo įkaitusi 2005 metais, išspausdinus pranašo Mohameto karikatūras ir netrukus po to pasigirdus grasinimams. Protestai dėl šventvagystės, kaip kad buvo suvoktos šios karikatūros, prasiveržė visame musulmonų pasaulyje. Buvo deginamos ambasados, žuvo žmonių.
Nuo tada vis triukšmingesni protrūkiai prieš imigracijos negandas tapo kasdieniu dalyku – ir labai nuodingu. Danijos priešimigracinės priemonės vis labiau griežtėjo ir tapo vienomis labiausiai varžančių Europoje. Kraštutinė dešinioji Danijos liaudies partija nuolatos ir sėkmingai maino savo balsus į galimybę turėti įtakos imigracijos politikoje.
Dabar, po Norvegijos tragedijos, daugelis žmonių Danijoje galvoja iš naujo. Žmonės svarsto, ar dažnai nuodinga viešų kalbų apie islamą ir imigraciją prigimtis neišpuoselėjo ideologijos, kuria remdamasis A. B. Breivikas vykdė nusikaltimus.
Norvegijoje to nebuvo, bet smogta būtent Norvegijai. Kol paauglių kūnai guli ežero aplink Utoją dugne laukdami, kol bus surasti, niekas nedaro sprendimų dėl ateities.
„Mūsų širdys sudaužytos, bet mes nepalaužti“, – aiškina premjeras.
