F. Latėnui muzika – eksperimentas su savimi.
Sunku tiksliai nustatyti kompozitoriaus Fausto Latėno muzikos maršrutus. Neseniai jo kūrinius Kroatijoje atliko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kvartetas, o „Pasodoblį“ girdėjo ispanai. Bet kartais nė pats kompozitorius nežino, kokios tautos ploja jo darbams. F. Latėnas sako, kad parašytas ir publikai atiduotas kūrinys jam jau nebepriklauso. Tačiau, kad gyvuotų ir plistų, turi būti išlauktas, išbandytas ir įkrautas energija. Muzikos garsai tada taps reikalingi ir įprasminantys tai, ko kartais prisibijoma pasakyti žodžiu.
–Ar nėra šiek tiek rizikinga svetur pristatyti kūrinį įkvėptą kitų šalių tradicinių melodijų? Tarkime tą patį „Pasodoblį“ jo tėvynėje Ispanijoje?
–Yra tokie žanrai ir formos, kurie iš liaudies muzikos virto bendrapasaulietiškos muzikinės kultūros ženklais. Tai ir polka, valsas, rokenrolas, daugelis kitų. Tuo metu, kai buvo rašomas „Pasodoblis“, dar prieš Sąjūdį, buvo įvairių minčių. Tokie šokiai kaip pasodoblis, samba, rumba – tai vidinės žmogaus laisvės išraiška. Lyg ir nekaltai, bet tu tokia muzika oponuoji ir priverti kitą žmogų susimąstyti. Tas pats Astor Piazzola muzika reiškė dramatiškas savo mintis. Lietuvoje tai buvo nauja, temos ir problemos buvo kitokios. Jei kokia tema tau neduoda gyventi, reikia ją realizuoti, kad ji pasitrauktų iš tavęs. Man per muziką, per tą žanrą skleidėsi santykis, pozicija į tai, kas vyksta. Tai buvo aplinkos parodija.
–Jūsų kūriniai, parašyti prieš kelias dešimtis metų, dar vis gyvi, klausomi, aktualūs šiandien. Kur slypi jų gyvybės formulė?
–Muzika turi savybę nesenti. Tačiau ne visa. Kiekvienas kūrinys turi savyje turėti dvasinę, energetinę įkrovą. Man pavyko savo kūriniuose įkrauti ne tik savo, bet ir aplinkinių žmonių energijos, emocijų. Todėl jie gyvena, tos energijos užtenka ne vienkartiniam pasirodymui. Su pavydu žiūriu į tikrus kompozitorius, kaip aš juos vadinu, kurie sėda ir kuria sonatas, simfonijas. Tai tie, kurie nesusimąsto, dėl ko jie kuria. Šiuolaikiniai kompozitoriai daugiau dėmesio skiria formai, skambesiui, bet tai tik vieno festivalio kūriniai. Žiūriu į muzikinius kūrinius kaip į eksperimentą su savimi. Bet kita vertus, kodėl mano eksperimentus turi matyti kiti? Tai primena labaratoriją – kad vaistas būtų išleistas, reikia atlikti daug testų, bandymų, kurie trunka ne vienerius metus. O muzika, kaip dvasinis vaistas, irgi turėtų būti šitaip testuojama. Toks išbandymas reikalingas, kad vėliau ją vartotų su pasitikėjimu, pasitenkinimu.
–Kokio meno, kūrėjų reikia Lietuvai šiuo metu?
–Mums kiekvienas kūrėjas yra brangus, esame maža šalis. Neturėtume rūšiuoti, kas yra gerai, o kas blogai, sakyti, kad mums tai neįdomu arba tai rinkoj „neis“. Tai, kas dabar vyksta, panašiai buvo ir prieš Sąjūdžio metus. Tačiau dvasine prasme Lietuva turi labai daug, ji nepasmerkta išnykti. Tik mes to neįvertiname, žiūrime ironiškai. Menas, kultūra yra valstybės bažnyčia. Jie neturi būtų atskirti nuo jos ir tuo labiau suvokiama, kad gali patys save išlaikyti. O kūrėjų mes dar turėsime. Eksperimentai irgi reikalingi, jie sudaro terpę, įvairovę, stimuliuoja kūrėjų darbą.
Visada galvodavau, kodėl Antonas Čechovas savo kūrinius įvardindavo kaip komedijas, jeigu ten ašaras lieja. Paskui pamaniau, kad tai gali būti „piarinis“ triukas. Ir dabar pasakyk, kad sukurta tokia ir tokia komedija, žmonės eis pažiūrėti, tačiau gaus ne juoko, o apmąstymų dozę.
–Kam, teatrui ar kinui, kurti muziką Jums yra didesnis malonumas?
–Filmams daugiau kūriau dar Sąjūdžio metais, kada jie buvo mažiau pramoginiai, turėjo gilesnę prasmę. Bet teatras man artimesnis, jame darbas vyksta dinamiškiau. Anksčiau buvo daugiau erdvės kine, mano pozicija filme ir likdavo, o dabar yra prodiuseris, kuris dažnai neturi nieko bendro su kūryba. O teatras leidžia eksperimentuoti, paskutinę akimirką pakeisti sprendimą. Čia gali plačiau skleisti savo mintis ir energiją. Yra tokių spektaklių, kurie jau yra mirę, tačiau muzika dar gyva arba gyvena kituose kūriniuose, neša prisiminimus apie jau išnykusį spektaklį. Jei surinkčiau muziką iš visų spektaklių būtų galima sudaryti dar apie septynis kompaktinius diskus.
–Kokiose šalyse šiuo metu galima išgirsti Jūsų kūrinius?
–Tiksliai net nežinau, kur skamba mano kūriniai. Parašytas kūrinys jau nebėra kompozitoriaus nuosavybė. Kai jis sukurtas, atliktas, jį laikau mirusiu. Jeigu kūrinį tobulinsi, reanimuosi – tik retais atvejais išgydysi. Tad vietoj reanimacijos, pasimokius iš savo klaidų, geriau sukurti naują.
Tiesa, kartais sužinau, kad mano kūriniai skamba tai Pietų Amerikoje, tai Europoje ar dar kur nors. Man tik smagu, kad aš savo energiją, kuri, tikiu, nėra bloga, skleidžiu ir nuteikiu žmones lyriškai, galbūt ir graudžiai, priverčiu susimąstyti apie gyvenimą. Muzika yra savotiška išpažintis už juos. Per muziką jie apsivalo, bent tą akimirką pabūna kitokiais, atviresniais.
–Kokių kūrybinių minčių ir planų turite dabar?
–Mano kūrybiniai planai daugiausia siejasi su teatru. Bent jau metams turėsiu teatrinių darbų. Pasaulinio garso scenografas iš Rusijos man davė savo literatūrinius libretus, bet juos veikiau matau išreiškiamus per šiuolaikinį šokį. Jie labai įdomūs – teksto juose nėra. Tik kol kas nematau, kam galėčiau juos parodyti. Norėčiau ir operą sukurti. Tokią, kokia būtų ir man įdomi. Visą gyvenimą įtartinai žiūriu į šokį ir operą, sunku save ten pamatyti. Bet taip jau būna, jog kur savęs nematai – geriau gali save realizuoti.
