Martyno Masalskio gyvenimas – tai legenda apie žmogų iš mažos dirbtuvėlės, išgarsinusį Panevėžį visoje Lietuvoje ir net užsienyje. Iki Antrojo pasaulinio karo jo sukurti vargonai iki šiol tebegaudžia šalies bažnyčiose, primindami apie nagingą meistrą ir muzikos jėgą.
Prisimenant Panevėžyje gyvenusį vargonų meistrą Martyną Masalskį pagarbos žodžių niekada nebus per daug.
Nors po šio talentingo ir darbštaus žmogaus mirties prabėgo jau septyni dešimtmečiai, išlikusi jo kurtų vargonų šlovė suteikia progą dar kartą pereiti šio panevėžiečio gyvenimo ir kūrybos keliu.
M. Masalskis, 1890 metais apsigyvenęs Panevėžyje, savo dirbtuvėse sutaisė bei pagamino apie 70 vargonų bažnyčioms bei 550 fisharmonijų mokykloms ar privatiems asmenims.
Meistro darbų kokybė 1904-aisiais bei 1905-aisiais įvertinta sidabro medaliu ir diplomais.
Net ir praėjus daugybei metų, panevėžiečio pagaminti instrumentai pripažįstami geriausiais – septyni M. Masalskio vargonai įrašyti į Lietuvos kultūros vertybių sąrašus.
Ką reiškia gaminti vargonus, žinojo, o ir dabar žino bei sugeba tai daryti retas meistras.
Ir net kitus gaminius ar instrumentus lengvai meistraujantys specialistai prie vargonų eina labai atsargiai ar visai prie jų nesiliečia.
Juk vargonai – nepaprastas muzikos instrumentas, jų sandara labai sudėtinga, tad reikia daug žinių, kruopštumo, išmanymo ir ilgo įtempto darbo.
Čia svarbu ir meistro požiūris, jo muzikos suvokimas, darbštumas.
M. Masalskis – vienas žymiausių XX a. Lietuvos vargonų meistrų – viso šito turėjo su kaupu.
Po gaisro – iš naujo
Vertinant šį nepaprastai darbštų ir talentingą žmogų, net jo paties pastatytas raudonų plytų namas Panevėžyje, K. Donelaičio gatvėje, įtrauktas į Lietuvos kultūros vertybių registrą.
2008 metais ant namo fasado atidengta atminimo lenta, skelbianti kad čia ilgus metus – nuo 1914-ųjų iki 1954-ųjų gyveno ir dirbo vargonų bei fisharmonijų meistras Martynas Masalskis.
Atvažiavęs į Panevėžį, meistras iš pradžių dirbtuves buvo įrengęs kitur, bet 1911 metų birželio 24 dieną, netgi žinomas tikslus laikas – po pietų, mieste prasidėjo didelis gaisras ir sudegė M. Masalskio dirbtuvės bei dvi gretimos trobos.
Patirti didžiuliai nuostoliai meistro nesugniuždė. Jis sugebėjo vėl stotis ant kojų ir tęsti veiklą.
Iš Preiso nusipirkęs žemės sklypą K. Donelaičio gatvėje, jame 1914 metais pasistatė mūrinį namą ir čia įsirengė dirbtuves, kurios prieškario spaudoje dažnai vadinamos „Vargonų ir fisharmonijų dirbtuvė M. Masalskio ir R. Žygo b-vės“.
Meistrui užsakymų užteko, jų būdavo gaunama iš bažnyčių, privačių asmenų, valstybės įstaigų.
Štai porą metų, 1926-aisiais ir 1927-aisiais, panevėžietis meistras su savo pagalbininkais Lietuvos švietimo ministerijos užsakymu gamino mokykloms fisharmonijas.
Meistro vardas – kokybė
Nors kai kurių Lietuvos bažnyčių klebonai pagaminti vargonus patikėdavo užsienio meistrams, netruko įsitikinti, kad instrumentų kokybė dažnai pasirodydavo blogesnė negu sukurtųjų M. Masalskio dirbtuvėse.
O pasirinkusieji panevėžietį meistrą neapsirikdavo.
Kokybiški vargonai iš K. Donelaičio gatvės iškeliaudavo į daugelį bažnyčių ir iš visur sulaukdavo tik gerų atsiliepimų.
„Su laiku meistro Masalskio vardas tapo kokybės garantu, įsigijusieji panevėžiečio pagamintus instrumentus tuo džiaugėsi ir didžiuodavosi“, – sako Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jūratė Gaidelienė.
Ir prie Kražių bažnyčioje esančių vienų didžiausių Žemaitijoje vargonų, ir prie kitose bažnyčiose įkurdintų puikuojasi lentelės, skelbiančios, jog šį instrumentą pagamino garsusis meistras iš Panevėžio Martynas Masalskis.
Talentingo meistro pagaminti vargonai yra ne tik Lietuvos, bet ir Varšuvos, Vitebsko, kitose bažnyčiose.
Vieni seniausių ir vertingiausių M. Masalskio vargonų gaudžia Pumpėnų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje. O 1923-iaisiais panevėžietis sumeistravo vargonus Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčiai.
Muzika – nuo mažens
M. Masalskio gimtinė ne Panevėžyje. Būsimoji Panevėžio legenda gimė 1858 metų lapkritį Baukiuose, Ariogalos valsčiuje, Raseinių rajone.
Žinoma, kad berniuko išskirtinis muzikalumas buvo pastebėtas dar vaikystėje.
Visai mažas, tėvo kiek pamokytas, pradėjo griežti smuiku, o paaugęs ir orkestrėlį organizavo, pats jame smuikavo.
Ypatingas vargonų skambesys muzikalų jaunuolį ypač susižavėjo ir šis instrumentas tapo svarbiausia jo gyvenimo dalimi.
Jaunasis savamokslis Martynas pasigamino kambarinius vargonėlius ir jais grodavo.
Kiek vėliau atėjo metas ir dideliems bažnytiniams vargonams. Iš pradžių, jau žinomas kaip auksines rankas turintis, būdavo kviečiamas jų taisyti, vėliau ir pats naujus pradėjo gaminti.
Pirmuosius vargonus, pagamintus dar gimtajame krašte, M. Masalskis įrengė Vadaktuose, Panevėžiuke, Kaltinėnuose, Jurbarke ir kitur.
Pripažintas ir jau žinomas meistras platesnę veiklą pradėjo vystyti įsikūręs Panevėžyje.
Trispalvė antklodėje
Panevėžio kraštotyros muziejus su garsiuoju kraštiečiu meistru susijusių eksponatų turėjo nedaug, bet, laimė, juos gausiai papildė M. Masalskio anūkas Algimantas Bajarūnas, prieš keletą metų su žmona Jadvyga atvykęs į Panevėžį iš Mažeikių.
Kaip pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus pavaduotoja, tada A. Bajarūnas muziejui dovanojo kai kuriuos šeimos dokumentus, fotografijas, suteikė informacijos apie vargonų meistro gyvenimą.
Nors anūkas gimė tais metais, kai senelis mirė, ir bendrauti judviem neteko, apie vargonus gamindavusio senelio likimą žinojo iš artimųjų, daugiausia iš močiutės, pasakojimų ir dokumentų.
Tarp muziejuje turimų dokumentų – ir raštas, liudijantis sklypo Panevėžyje, K. Donelaičio gatvėje, įsigijimą, ir vėlesni, jau dirbtuvių uždarymo, jų nusavinimo raštai.
Po 1940 m. M. Masalskio dirbtuves sovietų valdžia uždarė, vėliau konfiskavo ir įrenginius.
Išsaugoti ir 1946–1949 metų dokumentai, kuriuose prieš išvežant buvo surašyti M. Masalskio vargonų ir fisharmonijų dirbtuvių įrenginiai, raštai dėl šių dirbtuvių uždarymo ir pan.
O vienas vertingiausių dovanotų eksponatų, pasak J. Gaidelienės, vargonų meistro žmonos sovietmečiu išslapstyta ir iki šių dienų išsaugota Lietuvos trispalvė.
Vėliavą šeima slėpė išradingai – ją įsiuvo į antklodę.
Portretas grįžo į Panevėžį
Prieš porą metų Panevėžio kraštotyros muziejų pasiekė dar vienas itin vertingas eksponatas – paties Martyno Masalskio (1858–1954) portretas, tapytas akvarele XIX a. pabaigoje.
Nors dailininkas nežinomas, nei jokių ženklų, įrodančių autorystę, nei užrašytų inicialų nėra, nutapyta gana meistriškai – iš portreto žvelgia malonaus veido, gana jaunas, gražiai apsirengęs vyriškis – Martynas Masalskis.
Apie tai, kad yra toks portretas, muziejaus darbuotojai sužinojo iš A. Bajarūno.
Senelio portretą turėjo ir jį po ilgų derybų muziejui padovanojo meistro anūkė uteniškė Regina Bajarūnaitė-Ulevičienė. Ji labai brangino, visą gyvenimą saugojo ir sunkiai išsiskyrė su senelio atvaizdu, parsivežtu iš gimtųjų namų Panevėžyje.
Tragiška sūnaus lemtis
Nors apie asmeninį M. Masalskio gyvenimą, jo kitus pomėgius informacijos išliko nedaug, žinoma, kad vargonų meistras buvo vedęs du kartus.
Su muziejumi bendradarbiaujantis A. Bajarūnas – anūkas iš antrosios santuokos.
Sūnus iš pirmosios santuokos Romualdas Masalskis, gimęs 1911 metais, Lietuvoje buvo žinomas gydytojas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, Anatomijos katedros vedėjas.
Šis labai gabus, daug kalbų mokėjęs žmogus su žmona žuvo 1944 metų lapkričio 27 dieną per bombardavimą Vokietijoje.
Kai iš Lietuvos pasitraukę Masalskiai glaudėsi Freiburgo ligoninėje, į ją pataikė bomba ir visi ten buvusieji žuvo.
Sutuoktiniai Masalskiai palaidoti Freiburgo kapinėse.
Per bombardavimą žuvo toje pat ligoninėje buvę dar aštuoni lietuviai.
Dirbtuvių neliko
M. Masalskio vargonų dirbtuvės Panevėžyje uždarytos apie 1947–1948 metus.
Pokariu jas perėmė karinis dalinys. Išlikusiame dokumente nurodoma, kad 1946 metais M. Masalskis ir Panevėžio garnizono viršininkas sudarė nuomos sutartį dėl sandėlio naudojimo.
Tačiau 1950-aisiais sutartis buvo nutraukta.
Visi dirbtuvėse buvę įrenginiai įvertinti 6–7 tūkstančiais rublių ir tų pačių metų lapkritį staklės bei kita įranga tapo Karo ministerijos nuosavybe.
Bėgant laikui, daug medžiagos, liudijančios apie ypač gabaus meistro gyvenimą, išsibarstė, buvo sunaikinta.
Be to, dalį dokumentų sudegino pati šeima, kai saugumas ja buvo pradėjęs domėtis ir sulaikęs M. Masalskio įdukrą, A. Bajarūno mamą.
Laimė, moteris netrukus buvo paleista, jai pavyko išsisukti.
Nors dirbtuvės buvo išdraskytos, meistro M. Masalskio daryti vargonai skamba iki šiol – jis prisimenamas minint krašto darbščiausius, gabiausius žmones.
Pats meistras nugyveno ilgą gyvenimą – mirė 1954 metų rugsėjo mėnesį, būdamas 95-erių.
K. Donelaičio gatvėje keturis dešimtmečius gyvenęs vargonų meistras palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse Ramygalos gatvėje.
