Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas, sėdėdamas Briuselyje ar Strasbūre, neslepia, kad jį labiau domina ne ES, o Lietuvos politika. Jis nepasikuklino dalyvauti rinkimuose į Vilniaus tarybą šių metų vasarį, nors visiems buvo aišku, kad nekeis savo mandato į miesto tarybos nario pažymėjimą. Pats V. Uspaskichas aiškino, kad būtų geriausias sostinės meras. Jis greičiausiai mano, kad būtų ir geriausias Lietuvos premjeras. Ar tikrai Lietuvai gresia dar vienas stebuklingas prisikėlimas?
Aktyviai įsitraukti į vietinės reikšmės politiką V. Uspaskichą verčia verslininko prigimtis: kur kas įdomiau dalyvauti politikoje, kur galima apčiuopti konkretų „otkatą“, o ne šiaip žiovauti Europos Parlamento posėdžiuose. Todėl pirmiausia Darbo partijos vadovui rūpėjo, kokias savivaldybės kontroliuojamas įmones bus leista prižiūrėti „darbiečiams“. Net ir po to, kai dabartinis Vilniaus meras Artūras Zuokas nepasidavė Darbo partijos spaudimui ir į koaliciją pasikvietė Lietuvos lenkų rinkimų akciją, V. Uspaskichas nurijo nuoskaudą – Darbo partija liko Vilniaus valdžios koalicijoje ir su mažesnėmis ambicijomis.
Vis dėlto V. Uspaskicho didžiosios viltys susijusios su nacionaliniais rinkimais. Ne veltui viena keltų sąlygų tariantis dėl Darbo partijos paramos būsimam Vilniaus merui buvo ta, kad A. Zuokas nekonkuruotų su V. Uspaskichu rinkimuose į Seimą. Nežinia, ar A. Zuokas laikysis šio pažado, nes jau užsiminė, kad ketina kurti politinę partiją. O kiekvienos partijos tikslas – dalyvauti kovoje dėl valdžios. Tačiau tai, kad V. Uspaskichas norėtų matyti save premjero ar ministro poste – vieša paslaptis. Pats Darbo partijos lyderis, paklaustas, ar keistų Europos parlamentaro mandatą į Seimo nario vietą, atsakė, kad grįžtų į Lietuvos politinį gyvenimą, „jei tektų dirbti Vyriausybėje“. Tiesa, šioms viltims išsipildyti gali sukliudyti maža smulkmena: V. Uspaskichas, kaip ir jo bendražygis Vytautas Gapšys, vis dar yra kaltinamieji baudžiamojoje byloje dėl apgaulingos Darbo partijos buhalterijos ir padarytos didelės žalos valstybei.
Teisinės neliečiamybės sugundytas
V. Uspaskicho bandymai įrodyti, kad byla „sufabrikuota“, paskatinta siekių „politiškai susidoroti“ su Darbo partijos lyderiu, neįtikino nei Seimo, nei Europos Parlamento. Ir Lietuvos, ir Europos parlamentarai leido atimti V. Uspakichui teisinę neliečiamybę ir patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau iki šiol Darbo partijos vadas visais įmanomais būdais bando jos išvengti prisidengdamas parlamentaro mandatais.
V. Uspaskichas 2008 metais buvo išrinktas į Seimą, tačiau beveik iš karto, 2008 metų gruodžio mėnesį, Seimas panaikino V. Uspakicho ir V. Gapšio teisinę neliečiamybę.
Tačiau netrukus V. Uspaskichas ir vėl tapo „neliečiamas“ – 2009 metų birželį buvo išrinktas į Europos Parlamentą. Ilgokai svarstę europarlamentarai tik 2010-ųjų rugsėjo 7 d. panaikino jo neliečiamybę.
Net ir po šio sprendimo buvęs Kėdainių oligarchas nenuleido rankų – apskundė Europos Parlamento sprendimą Europos Sąjungos Bendrajam teismui. Šis neleido taikyti Europos Parlamento sprendimo suvaržymo priemonių – tai yra, šiuo metu V. Uspaskichas nebeturi teisinės neliečiamybės. Tačiau Darbo partijos lyderis tikisi, kad Europos Parlamentas dar kartą svarstys jo atvejį, nes, anot jo, „byloje atsirado naujų aplinkybių“ – liepos pradžioje V. Uspaskichas pateikė prašymą Europos Parlamento pirmininkui Jerzy Buzekui, kad būtų persvarstytas prieš metus priimtas Europos Parlamento sprendimas.
Žalos už 6 milijonus
Kaip nurodoma dar 2008 metais Seimui pateiktame tuomečio generalinio prokuroro prašyme patraukti V. Uspaskichą ir V. Gapšį baudžiamojon atsakomybėn, „dėl organizuotos grupės bendrininkų – Darbo partijos pirmininko V. Uspaskicho ir kitų asmenų – nusikalstamų veiksmų tvarkant dvigubą Darbo partijos buhalterinę apskaitą“ buvo pažeisti net keli įstatymai, reglamentuojantys politinių partijų veiklą ir buhalterinės apskaitos tvarką. Generalinės prokuratūros surinkti įrodymai liudijo, kad Darbo partija į oficialią buhalterinę apskaitą 2004–2006 metais neįrašė 25,116 mln. litų pajamų ir 23,724 mln. litų išlaidų. Dėl įvykdyto apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo Darbo partijos 2004–2006 metų finansinės veiklos deklaracijose „buvo įrašyti neteisingi, apgaulingi duomenys apie Darbo partijos veiklą, turtą, pajamas ir jų naudojimą“, o į valstybės biudžetą buvo nesumokėta 3,864 mln. litų privalomų mokesčių ir įmokų.
Generalinio prokuroro pranešime pažymima, kad apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą Darbo partijai buvo neteisėtai paskirtos dotacijos ir kompensacijos iš biudžeto. Dėl to valstybei buvo padaryta didelė turtinė žala – iš viso už daugiau kaip 6 mln. litų.
Vis dėlto ilgą laiką net ir po Europos Parlamento 2010 metų rugsėjo sprendimo panaikinti teisinę neliečiamybę, V. Uspaskichas nerodė ženklų, kad labai jaudinasi dėl galimo bylos svarstymo Lietuvos teismuose. 2011 metų pavasarį V. Uspaskichas ir Darbo partija buvo labai užsiėmusi koalicijų Vilniaus mieste kūrimu. 2011 metų birželį pasigirdo kalbų, kad Darbo partija gali trauktis iš koalicijos su A. Zuoku ir bandyti vienyti jėgas su konservatoriais. Šiose valdžios dalybose pasigirdo ir vienas keistas gandas – neva konservatoriai dėl koalicijos su Darbo partija pasistengtų „numarinti“ V. Uspaskicho bylą. Pats V. Uspaskichas žurnalui IQ paneigė, kad būta tokių kalbų. Tačiau būtent praėjus savaitei po to, kai A. Zuokas praplėtė savo vadovaujamą koaliciją pasikviesdamas Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovus, ir žlugo bet kokios galimybės kurti naują koaliciją, V. Uspaskichas pateikė prašymą Europos Parlamento vadovui persvarstyti sprendimą dėl savo neliečiamybės.
Byla – lyg akmuo po kaklu
Artėjant 2012 metų Seimo rinkimams byla dėl Darbo partijos apgaulingo buhalterijos tvarkymo gali būti vienas svarbiausių veiksnių, nulemsiančių Darbo partijos populiarumą. V. Uspaskichas pripažino, jog yra didelė tikimybė, kad iki 2012 metų Lietuvos teismas šioje byloje priims vienokį ar kitokį sprendimą. „Man tai būtų labai svarbu“, – teigė V. Uspaskichas. Vis dėlto Darbo partijos lyderis teigė esąs įsitikinęs, kad teismas priims jam palankų sprendimą. „Nėra jokių, net mažiausių įrodymų, kad ten buvo kažkokie nuslėpti pinigai. Nei aš kam daviau, nei man kas jų davė, nei aš daviau kokius nors pavedimus klastoti dokumentus, visi tie pinigai – butaforiniai“, – kalbėjo V. Uspaskichas. Jis neabejojo, kad teismai Lietuvoje leis jam rinkimuose dalyvauti atsikračius kaltinimų. „Visuomenė iš karto matys, kad byla sufabrikuota“, – įsitikinęs V. Uspaskichas.
Vis dėlto gana keista, kad, būdamas toks tikras dėl sau palankaus sprendimo, Darbo partijos lyderis vis tiek stengiasi išvengti bylos svarstymo ir prašo Europos Parlamento palikti jam teisinę neliečiamybę. Labiau tikėtina, kad bylos svarstymas gali priminti visuomenei, jog paskui V. Uspaskichą velkasi neaiškus machinacijų šleifas. Žiniasklaida, nušviesdama šią bylą, neišvengiamai primins ir V. Uspaskicho pabėgimą į Maskvą 2006-aisiais, kur jis nuo Lietuvos teisėsaugos slapstėsi beveik metus. O jei teismas pripažintų, jog V. Uspaskichas yra kaltas, jam grėstų laisvės atėmimas iki ketverių metų. Net jei teismas neskirtų realios laisvės atėmimo bausmės, vadinamasis „lygtinis nuteisimas“ (atidedant bausmės atlikimą) gali užkirsti kelią jam kandidatuoti į Seimą.
Pastarieji rinkimai į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą parodė, kad Darbo partijos sėkmė labai priklauso nuo jos lyderio aktyvumo – nors niekas nesitikėjo, kad V. Uspaskichas nutars darbuotis savivaldybėje, vien jo pavardės įrašymas į rinkimų sąrašą gerokai padidino Darbo partijos galimybes. Šiais metais Darbo partija Vilniaus mieste gavo 11,6 proc. balsų, nors 2007-aisiais nesugebėjo surinkti nė 2 proc. Vien V. Uspaskichas šiemet savivaldybių tarybų rinkimuose gavo tris kartus daugiau pirmumo balsų, nei 2007 metais visa jo partija. Tad klausimas, ar V. Uspaskichas bus Darbo partijos rinkimų sąraše 2012 metais – šiai partijai esminis. 2008-aisiais Darbo partija gavo 9 proc. balsų ir šiuo metu jos frakciją Seime sudaro 10 narių.
Kad išsipildytų V. Uspaskicho viltys kituose Seimo rinkimuose gauti 25–30 mandatų, reikėtų, jog už Darbo partiją balsuotų ne mažiau kaip 20 proc. rinkėjų ir dar bent keletas darbiečių nugalėtų vienmandatėse rinkimų apygardose.
Pastaraisiais metais V. Uspaskicho populiarumas, nors ir nesparčiai, augo nuosekliai – 2008 metų viduryje juo pasitikėjo apie 27 proc. rinkėjų, o 2011 metų liepą – jau 39,5 procento. Tai rodo, kad Lietuvos rinkėjai baigia pamiršti buvusius su V. Uspaskichu susijusius skandalus: viešųjų ir privačių interesų painiojimą jam dirbant Ūkio ministru, abejones dėl aukštosios mokyklos diplomo, bylą dėl Darbo partijos buhalterinės apskaitos ir slapstymąsi Maskvoje.
2006-ųjų pabaigoje atrodė, kad V. Uspaskichas jau bus galutinai išbrauktas iš politinės scenos pirmaplanių aktorių sąrašų – 2006 metų liepos mėn. jį palankiai vertino vos 14 proc., nepalankiai – 62,7 proc.
Vis dėlto V. Uspaskichas tarsi politinis feniksas bando pakilti iš pelenų, nepaisydamas vis dar svylančios uodegos dėl Generalinės prokuratūros kaltinimų.
Tačiau jei ilgai tempta byla (greit sukaks penkeri metai) taip ir baigsis niekuo, rinkėjai galutinai gali pamiršti praeities nusivylimus ir vėl lipti ant to paties grėblio. Ypač jei kitos politinės partijos ir jų lyderiai taip pat pamirš V. Uspaskicho praeitį ir pradės dėlioti galimus pasjansus su V. Uspaskichu. Politikų atmintis gali būti dar trumpesnė, jei jiems tai bus politiškai palanku. Tad pamatyti V. Uspaskichą ministro ar net premjero poste gali ir nebūti joks stebuklas, jei visuotinė užmarštis pasirodys stipresnė už racionalų vertinimą.
