Internetas žiniasklaidos sektorių apvertė aukštyn kojomis. Dabar šis sektorius labiau įtraukia žmones, yra socialesnis, įvairesnis ir šališkesnis, kaip, pasak Tomo Standage’o, būdavo prieš atsirandant masinei žiniasklaidai.
Net jei nesate naujienų maniakas, būsite pastebėjęs, kad kasdienės naujienos pasikeitė. Televizija per žinias rodo mėgėjiškus filmukus iš vaizdo medžiagos platinimo svetainių, pavyzdžiui, „Youtube“, kurie nušviečia tokius įvykius kaip arabų sukilimas arba cunamis Japonijoje. Ši medžiaga, nufilmuota drebančia kamera ir atskleidžianti nevaržomas žmonių reakcijas, daug nuoširdesnis už profesionalius kadrus. Į reportažus apie šiuos ir daugelį kitų įvykių buvo įpintos žinutės iš mikrotinklaraščių tarnybos „Twitter“. „Turi išties asmeniškus žmogaus iš gatvės žodžius ir gali juos apipinti pasakojimu“, – sako vienas iš „Twitter“ įkūrėjų Jackas Dorsey. Rašydamas svetainėje „Twitter“ vienas kompiuterių konsultantas iš Pakistano atsitiktinai nupasakojo įsiveržimą į Osamos bin Ladeno rezidenciją. Apie 2008 metų teroristų atakas Mumbajuje ten buvę žmonės tiesiogiai irgi pasakojo „Twitter“ svetainėje.
Be to, pernai išgarsėjo organizacija „Wikileaks“, kuri skelbia nutekintus dokumentus, pateiktus anonimiškai. „Wikileaks“ ir jos partnerės iš žiniasklaidos paskelbė detalius duomenis apie Afganistano ir Irako karus, šimtus slaptų JAV diplomatinių depešų ir dokumentus iš Gvantanamo įlankos sulaikymo centro. „Manome, kad tikra informacija daro gera, – sako „Wikileaks“ įkūrėjas Julianas Assange’as. – Mūsų tikslas ne tik žmonėms leisti skaityti dokumentus, bet ir paviešinant informaciją pasiekti politinių reformų.“
Katare įsikūrusi žiniasklaidos organizacija „Al Jazeera“ šį sausį paskelbė savo sukauptą nutekintą medžiagą, žinomą kaip „Palestinos dokumentai“, kuri dienos švieson iškėlė daugiau kaip dešimtmečio faktus apie Izraelio ir Palestinos derybas. O milijonams palydovinio kanalo žiūrovų iš viso arabiškojo pasaulio transliuodama mėgėjiškus filmukus apie Tuniso sukilimą ji aktyviai prisidėjo prie protestų sklidimo visame regione. Tarp naujienoms skirtų televizijos kanalų ji pirmoji į savo veiklą integravo socialinę mediją (žinutes iš „Twitter“ ir „Facebook“, mėgėjiškus internetinius filmukus) siekdama įtraukti vis gausiau prie tinklų prisijungiančią auditoriją. „Mūsų veiklos pobūdis pasikeitė, nes smarkiai pakito aplinka“, – sako šioje bendrovėje naujosios medijos padaliniui vadovaujantis Moeedas Ahmadas.
Neabejotinai, žiniasklaidos verslą kažkas dramatiškai paveikė. Ir tai, žinoma, internetas, kuris šį sektorių sutrikdė taip pat, kaip daugybę kitų. Pakirsdamas pajamas iš reklamos, naujienas paversdamas preke ir nutrindamas ribas tarp anksčiau skirtingų žiniasklaidos organizacijų internetas įveikė tradicinį laikraščių verslo modelį. Tačiau jis ne tik sunaikino senuosius darbo būdus, bet ir suteikė galimybę naujiems. Keičiantis naujienų vartojimo pobūdžiui, daug eksperimentuojama. Gal kai kuriems laikraščiams internetas finansiškai pakenkė, bet jis paskatino žurnalistikos naujoves.
Visi reporteriai
Vartotojams internetas suteikė daugiau galimybių prisidėti prie naujienų ir jausti socialinę sąveiką. Vis daugiau žiniasklaidos bendrovių žinias gauna iš žmonių, kurie nėra žurnalistai: informaciją jie savanoriškai pateikia tiesiogiai arba komentuoja, įkelia nuotraukas ar vaizdo medžiagą, kurią galima paėmus perskelbti. Iš pradžių žurnalistai tai laikė grėsme, bet pradeda įvertinti naudą, nors ir neapsieina be skausmingų apmąstymų. Kai kurios organizacijos priėmė savanorių, kurie renka arba atrenka duomenis sukurdamos naujos rūšies žurnalistiką su „užsakymais miniai“ (angl. „crowdsourcing“). Be to, skaitytojai pasakojimais gali dalytis su draugais, o populiariausios istorijos, rekomendacijoms nuvilnijus per socialinius tinklus, sutraukia didžiulius srautus. Daugeliui naujienų svetainių nuorodos socialiniuose tinkluose – sparčiausiai augantis lankytojų srautų šaltinis. Į vis sudėtingesnę naujienų ekosistemą skaitytojai įpinami kaip šaltiniai, dalyviai ir platintojai.
„Naujienas jie ne tik naudoja, bet ir jomis dalijasi, jas kuria, papildo – tai labai dinamiškas ryšys su naujienomis“, – sako viena iš naujienų svetainės „Huffington Post“, kuri naujienų integracijos su socialine medija srityje žengia avangarde, steigėjų Arianna Huffington.Internetas į naujienų ekosistemą įtraukė ne tik „Twitter“, „Facebook“ ir „Google“, bet ir leido rastis visiškai naujo pobūdžio specialioms žiniasklaidos organizacijoms. Antai „Wikileaks“ jis leido anonimiškai priimti dokumentus ir skelbti juos viso pasaulio auditorijai, o pačiai organizacijai kaboti kibernetinėje erdvėje, už nacionalinių jurisdikcijų ribų, valdomai nedidelės, migruojančios komandos. Tarp kitų naujokų – krūva pelno nesiekiančių žiniasklaidos organizacijų, kurios pasikliauja filantropišku finansavimu ir specializuojasi konkrečiose žurnalistikos srityse. Daugelis tokių naujų subjektų bendradarbiauja su tradicinėmis žiniasklaidos organizacijomis, pasinaudodamos plačiais pastarųjų ryšiais ir patikimais, žinomais prekės ženklais.
Visi šie nauji naujienų ekosistemos gyventojai į sektorių atsinešė neregėtų mastų ir įvairovės naujienų bei nuomonių. Dėl to naujoje šviesoje nušvito užsitęsusios diskusijos dėl žurnalistikos politikos: kai šaltinių tiek daug, ar mažėja politinio objektyvumo svarba?
Šiame specialiajame reportaže iš eilės bus išnagrinėtos visos šios tendencijos, pradedant nuo sektoriaus būklės ir ryškėjančių naujų verslo modelių. Bus tvirtinama, kad naujienoms labiau įtraukiant žmones, esant socialesnėms, įvairesnėms ir šališkesnėms, daugeliu prasmių jos grįžta prie chaotiškesnės, laisvąja eiga judančios ir politinių aistrų pripildytos aplinkos, kuri buvo būdinga epochai prieš XIX a. pasirodant masinei žiniasklaidai. Ir nors žurnalistų veiklą internetas rimtai sutrikdė, vartotojams, kurie nūnai gali rinktis iš kaip niekad gausių naujienų šaltinių ir prieigos būdų, jis tapo beveik absoliučia palaima.
