Toli gyvybės nebeieškos.
Artimasis kosmosas praverčia. Tolimasis – praeitis.
Koks Žemės dydis? Atsakymą rasite bet kurioje enciklopedijoje: skersmuo ties ekvatoriumi yra 12 756 kilometrai. A, bet dar yra atmosfera. Ar ją priskaičiuoti? Gal, įskaitant visą planetos orą, tikrasis diametras artimesnis 13 000 kilometrų. Bet gal net toks matavimas nebetinka. Nes dabar Žemė aprėpia dar daugiau. Ją supančiame vakuume sukinėjasi dirbtiniai palydovai, už atmosferos ribų sudarantys savotišką technosferą. Dauguma palydovų sukasi nuo kietojo planetos paviršiaus nutolę tik kelių šimtų kilometrų atstumu. Tačiau daug jų sudaro panašų į Saturno žiedą už 36 tūkst. kilometrų, kur Žemę objektas apskrieja per parą, taigi nuolat kabo virš to paties planetos taško.
Šia prasme Žemė gerokai didesnė, nei teigia tradiciniai vadovėliai. Ir šia prasme kosmoso amžius buvo stulbinamai sėkmingas. Telekomunikacijos, orų prognozės, žemės ūkis, miškininkystė ir netgi mineralų paieška – visuose šiuose sektoriuose įvyko revoliucinis perversmas. Kare irgi. Nė viena galinga valstybė ginkluotųjų pajėgų nebegali mobilizuoti slapta. Galima sužinoti tikslią kiekvieno pastato vietą planetoje. O palydovinės navigacinės sistemos prireikus į tą vietą nukreips valdomąją bombą.
Tačiau nė vienas pokytis nebuvo toks kosmoso amžius, kaip jį įsivaizdavo visa tai išjudinę entuziastai – „kosmoso kadetai“. Nors inžinieriai, kaip antai Wernheris von Braunas, raketas kūręs tiek Vokietijos Antrojo pasaulinio karo projektui V2, tiek JAV šaltojo karo projektui „Apollo“, svajones apie kosmines keliones siekė įgyvendinti vieninteliu anuomet prieinamu būdu, tai yra sielas pardavę kariniams sluoksniams dauguma dairėsi į didesnį laimikį. „Pirmieji žmonės geostacionarioje orbitoje“ skamba ne visai taip pat kaip „Pirmieji žmonės Mėnulyje“ („First Men to the Moon“ – šią knygą 1958 metais parašė W. von Braunas). XX a. šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose, kai skraidė pirmosios kosminės raketos, buvo populiarinama nuotykių ir tyrinėjimų vizija. Su JAV kosminiu projektu ir sovietiniu jo atitikmeniu susiję faktai sklandžiai įsiliejo į „Žvaigždžių kelio“ ir „2001: Kosminės odisėjos“ fantaziją. Gal kitose planetose ateiviai gyvena, gal negyvena, bet jos – ir netgi kitos žvaigždės – buvo tam, kad jas užkariautum. Daugelis manė, kad andainykščiai žmonės sulauks užkariavimo pradžios.
Nebesulauks. Visai įmanoma, kad paaiškės, jog 36 tūkst. kilometrų esą žmogaus ambicijų riba. Taip pat įmanoma, kad realybe virtusi fantazija apie žmogaus skrydžius kosmose grįš į fantazijos karaliją. Tikėtina, kad kosmoso amžius baigėsi.
Sudie, moksline fantastika
Nūdienos kosmoso kadetai, be abejo, energingai prieštaraus tokiam teiginiui. Jie minės konkrečias privačių asmenų iniciatyvas, pavyzdžiui, Elono Musko iš JAV ir sero Richardo Bransono iš Didžiosios Britanijos, kurie kosminius skrydžius su žmonėmis viliasi paversti perspektyvia komercine veikla. Išties dėl tokių žmonių verslumo gali pavykti. Bet rinka atrodo maža ir pažeidžiama. Viena dalis – kosminis turizmas – tai prabangi paslauga, kuri šiaip ar taip geriausiu atveju vargu ar išsiverš už artimosios Žemės orbitos (net skrendant tik į Mėnulį kaina potencialių klientų skaičių sumažintų iki saujelės). Kitas pajamų šaltinis – astronautų vežimas į nelemtą Tarptautinę kosminę stotį (TKS), kuri neabejotinai yra didžiausias kada nors dėl mokslo sumontuotas pinigų švaistymo objektas, jau atsiėjęs 100 mlrd. JAV dolerių ir atsieisiantis dar daugiau.
Priežastis, dėl kurios egzistuoja antrasis tikslas, taip pat ir priežastis manyti, kad galbūt ateities istorijos vadovėliuose 2011-ieji bus laikomi tais metais, kai kosmoso kadetų svajonė galutinai mirė. Šiais metais baigiasi JAV daugkartinio naudojimo erdvėlaivių programa, paskutinės misijos pradžiai numačius liepos 8-ąją. Tokie erdvėlaiviai turėjo būti daugkartinio naudojimo transporteriai, kurie žmonių kėlimą į orbitą paverstų kasdienybe. Bet dėl jų vien tik vargas. Jie dukart pražudė savo įgulą. Jeigu toks erdvėlaivis būtų laikytas eksperimentiniu laivu, koks ir yra, nerimauti nebūtų buvę rimto pagrindo – bandomųjų skrydžių pilotai žūsta visą laiką. Bet buvo apsimetama, kad daugkartinio naudojimo erdvėlaivis yra kosminis laivas kasdieniam darbui. Viską pasako NASA techninis terminas „kosminė transporto sistema“.
Tačiau su daugkartinio naudojimo erdvėlaiviais viskas baigta. TKS iš orbitos nuleisti (taip sakoma neelegantišku profesiniu žargonu) ketinama 2020 metais. Po to žaidimas bus baigtas. Nėra jokio ūpo grįžti į Mėnulį, jau nekalbant apie bandymus pasiekti kosmoso tyrinėjimų Eldoradą – Marsą. Technologijų gal ir yra, bet neliko užsidegimo – jį prarado bent jau tradicinės kosminės valstybės JAV ir Rusija.
Estafetę gali perimti Kinija – kita kosmoso kadetų viltis. Savaime aišku, ji, kaip ir prezidentas Johnas Kennedy prieš 50 metų, tvirtina norinti išlaipinti žmones Mėnulyje ir saugiai sugrąžinti juos Žemėn. Bet tam numatyta data atrodo neapibrėžta. Pekino pranešimuose J. Kennedy bravūros „iki dešimtmečio pabaigos“ negirdėti. Negana to, net jei Kinijai pavyktų pakartoti anų dienų JAV triumfą, jai tebekils klausimas „o kas toliau?“ Tikėtina, kad Kinijos vyriausybė pasakys „darbas atliktas“ (kaip 1972-aisiais pasakė Richardo Nixono administracija) ir užbaigs visą reikalą.
Nėra šlamančių, nėra skrendančių
Jeigu pasiseks, Saulės sistemos tyrinėjimai su robotais tęsis. Bet net čia yra rizika, kad nauda mažės. Jau aplankytos visos planetos, taip pat jau nusileista ant visų planetų su kietu paviršiumi, išskyrus Merkurijų. Į kolekciją įtraukti ir asteroidai, ir palydovai, ir kometos. Jeigu nepaaiškės, kad Marse arba dar neįtikinamesnėje vietoje yra gyvybės, visuomenės susidomėjimas tuo reikalu greičiausiai išblės. O juk už visa tai moka visuomenė.
Tad ateitis, regis, apsiribos naująja išorine planetos Žemės riba – geostacionariąja orbita. Šioje zonoje judėjimo bus vis daugiau, ir jis užpildys vakuumą. Šią kosmoso dalį žmonija iškultivuos, kaip anksčiau žmonių padermė iškultivavo apsčiai laukinės gamtos plotų. Tačiau už šios orbitos vakuumas liks tuščias. Gali būti atsitiktinių išvykų, kaip Antarktidoje, kai vyrai kartais trumpam palieka susispietusias tyrimų bazes ir perbėga ledo kepurę, prieš grįždami į bazę šilumos, maisto ir draugijos. Bet žmonijos svajonės apie ateitį už tos galutinės ribos iš esmės pranyko.
