Įtariu, kad pradėjus pietų reportažą žodžiais „buvome dviese…“ IQ redakcija kaipmat sumažins mano honorarą. Rizikuoju: ankstyvą liepos popietę atvykome į restoraną dviese. Ne su moterimi. Ir ne su vyru. Mano palydovas buvo apynaujis ir dėl reto naudojimo girgždantis dviratis. Jei visiškai nuoširdžiai, tai galėčiau prisipažinti, kad tikslą pasiekėme net ne dviese, o trise: aš, dviratis ir dusulys. Vieta, į kurią taikiausi, buvo egzotiškoje Vilniaus vietoje, Neries pakrantėje. Vadinosi Valakampių svetainė.
Valakampių svetainės architektūra ir interjeras neverti dėmesio. Plunksnos ir susižavėjimo verta tai, kas matyti nuo terasos. Atvirai sakant, restorano profilis taip pat liūdnai netikėtas. Tai tiesiog iš didmiesčio tankynės atklydęs picerijos variantas. Ar gali kas nors būti banaliau už picerijos meniu? Tikėtina (o ir patikrinti nesudėtinga), kad čia nebe pirmas bandymas po šiuo stogu išvystyti restorano verslą. Tai, kad svetainė virto tiesiog picerija, greičiausiai irgi patvirtina pasikeitusių papročių, iškylautojų skonių ir žavių priemiesčių šiandienę būklę. Kitoks žanras greičiausiai iki šiol neprigijo. Juk nekaltinsi savininkų už tai, kad nevysto nepelningo verslo. Kita vertus, išradingumas ir kūryba restoranų versle yra ne mažiau svarbūs kaip mene. Jei tik imiesi daryti pinigus, tai liksi klumpėse.
Meniu ir valgiai. Atsigaunant kvapui, išaugo pajėgumas skaityti nuspėjamą valgiaraštį. Dviračio minusas yra tas, kad jis nors ir neryja brangių degalų, bet nepadeda patikrinti restorano savybių. Nei pats valgo, nei kitam prisiryti leidžia. Ypač tam, kuris ir tuščiu skrandžiu vos užkelia sėdynę ant balnelio. Ir baisu prisipažinti, kad sėdžiu terasoje ne tik dėl gaivaus oro, nuostabaus peizažo, bet ir dėl to, kad galiu šalia pasistatyti nebylųjį draugą. Nors dviratis ne oranžinis, Vilniaus meras yra Artūras Zuokas. Taip saugu. Skaitau. Renkuosi patiekalus. Prašau vandens be burbulų. Ieškau, kas išgelbėtų sveiką protą, eismo tvarką, reportažą ir reputaciją.
Aštuonių salotų standartas nuo pigiausių graikiškų (9,9 Lt) iki brangiausių vytinto Parmos kumpio ir žalėsių lėkštės (17,90 Lt). Vis dėlto akis labiau patraukia tuno ir džiovintų pomidorų (ypač dėl jų) kompozicija už 13,80 lito, avokadų, obuolių ir vištienos (13,90 Lt) bei cezaris su vištų kepenėlėmis už 14,50 Lt. Pasiduodu pastarajai pozicijai. Neprisiverčiau ragauti trintos daržovių sriubos. Aprašydamas viską iš eilės pasakysiu, kad vištienos kepenėlės nebuvo perkeptos, skrudintos baltos duonos gabalėliai neišdavė prasto aliejaus. Padažas kiek dvelkė picerija, kurioje įprasta siūlyti kečupus ir kokius nors majonezinius padažus, bet negausi gero aliejaus nei prie žolių, nei prie picos. Pirmas kėlinys baigėsi lygiosiomis. Valakampių salotos atlaikė mano priekabias atakas – vartai liko sausi, o aš gyvas.
Nesitikėdamas nieko gero picų asortimente, antram valgiui pasirinkau koldūnus su špinatais ir varške. Puikus šūvis tirtančių kojų ir prakaito graužiamų akių savininkui. Sakau, koldūnai už 12,90 lito buvo puikūs. Nei per kieti, nei ištižę. Geriausios italų tratorijos vertas varškės ir špinatų duetas, skendintis ne per daug kaloringame, baltajame padaže su truputėliu sviesto. Širdis plakė su estetiniu džiugesiu, padavėjos pasirodė gražesnės negu buvo prieš keliolika minučių. Radau patiekalą, ant kurio galima suręsti optimistinį siužetą banalybę ir žavesį sumaišiusioje aplinkoje. Kaip beveik kiekviena moteris slepia savyje kokį nors žavų rakursą, taip beveik kiekvienoje užeigoje galima rasti, kuo džiaugtis ir ką skanauti. Mėgavausi kąsniais it paskutinėmis gyvenimo akimirkomis. Paprasta yra daug. Galima minti dviratį į Valakampius dėl šių koldūnų, kaip Indianoje dėl obuolių pyrago.
Espresso. Ir būtinai dvigubas – tai, kas apšvietė akimirką. Ir štai tokiu momentu praleidžiu įvartį: paprašau kriaušių pyrago (5,90 Lt), matau nelabai pritariantį padavėjos (o jos būta sąžiningos mergiotės) veidą, ir… padarau klaidą. Na, atnešė tą pyragą, kuris šviežias galėjo suminkštinti net surambėjusią širdį. Bet po kelių dienų nuo kepimo ir po šildymo mikrobangų krosnelėje tapo savo paties karikatūra. Tešlos padas sušokęs it kiniškos šlepetės. Indianoje niekad neduotų trečios dienos obuolių pyrago. Vilniuje gali gauti dar ne šito. Žinoma, lieku gyvas. Penas ne skrandžiui, o vaizduotei. Galvoju, kad iš klaidų reikia mokytis. Tikėk, ką sako mergaitės akys, ir nenusivilsi. Ar ne taip pagalvoji po eilinės klaidos vėlyvajame amžiuje?
Moku savo sąskaita. Palieku arbatpinigių. Gręžiu dviračio rankenas su nedidele baime pasiekti centrą. Jei ne Žemės, ne gyvenimo, tai bent Vilniaus, kur ant kiekvieno kampo kybo koks nors užrašas, kad čia yra koks nors centras: ratų, batų, varžtų, žarnelių arba sveikatos. Kadaise lietuviai negalėjo nurimti be Vilniaus, dabar vilniečiai negali nurimti be centro.
