Arthur Schnitzler. „Laisvės linkui“, „Versus aureus“, 2011
Skaitant A. Schnitzlerio romaną „Laisvės linkui“ ir prisimenant to paties autoriaus novelę „Plačiai užmerktos akys“ ausyse skamba nuostabus Dmitrijaus Šostakovičiaus valsas iš minėtos novelės ekranizacijos. Rusų kompozitorius šį kūrinį specialiai parašė žymiausio Austrijos rašytojo veikalui.
Kūrybinio kelio pradžioje sukurtas romanas ypatingas tuo, kad jame, labiau nujaučiant nei logiškai suvokiant, parodytas XX amžiaus pirmasis dešimtmetis, nulėmęs Vakarų kultūros ir istorijos artimiausio šimto metų ateitį. Esama pasaulio istorijoje laikotarpių, kai būsimi įvykiai sklando pokalbiuose, sapnuose, vizijose. Pirmasis A. Schnitzlerio žvilgsnis pro rakto skylutę į ateitį susijęs su vyrų ir moterų santykių perspektyva XX amžiuje. Aišku, atskleidžiamas priešingų lyčių bendravimo laisvėjimas. Visuomenė šio proceso akivaizdoje ir XX, ir XXI amžių pradžioje buvo užsimaukšlinusi Januso kaukę: viena vertus, į tradicijas laužantį elgesį žiūrima su rūsčia mina, kita vertus, laisvūnai palydimi atlaidžiomis šypsenomis.
Austrų prozininkas „Laisvės linkui“ kūrė psichoanalizės priešaušryje, todėl neišvengta psichologizmo, kuris traktuojamas ne kaip mada, o kaip būdas per didinamąjį stiklą pažvelgti į žmogaus psichikos gelmes. Būtent dėl itin stipraus psichologinio veikėjų elgesio motyvavimo kiekviena romano pastraipa įtikina ir prikausto dėmesį. Itin įtaigiai atskleistas vyro jausmų prieštaringumas: moterį norisi ir mylėti, ir tuo pat metu jos nekęsti.
Žanro požiūriu „Laisvės linkui“ – tradicinis epikos kūrinys, kuriame kalbama trečiuoju asmeniu. Taigi kuo giliau į žmogų bandoma pažvelgti iš šalies. Tik po kelių dešimtmečių veikėjai Vakarų literatūroje ims kalbėti patys apie save, jiems nereikės visažinio komentatoriaus, todėl bus atsisakyta pasakojimo objektyvumo pretenzijos. A. Schnitzlerio romanas yra objektyvus tuo požiūriu, kad siekia atskleisti ne vieną neginčijamą tiesą (tai – ankstesnės literatūros kūrėjų uždavinys), o individualių tiesų daugybę, nesistengiant teikti pirmenybės kuriai nors vienai.
„Laisvės linkui“ yra pranašingas romanas ir tuo, kad jame konstatuojamas aristokratinių vertybių žlugimas. Dvikovos kaip vyrų garbės ginčas – beveik uždraustos. Taigi rašytojas pastebi būsimą pasaulio ir žmonių niveliaciją. Imperatoriaus Viena taip pat skaičiuoja paskutinius savo dešimtmečius. Tai vienur, tai kitur pasirodo antisemitizmo proveržių. Bandoma atsakyti į klausimą, iš ko kyla neapykanta žydams, tačiau vienareikšmės išvados nėra. Vis dėlto holokausto artėjimas jau užuodžiamas. „Laisvės linkui“ yra savotiškas signalas apie būsimą grėsmę ir tragediją. A. Schnitzleris, gyvenęs prieš šimtą metų, sukūrė romaną, kuriame iškeliama ir sprendžiama esminė praėjusio amžiaus problema – „tolerancija kitoniškumui“. Kas galėtų teigti, kad dabar šis žodžių junginys jau bereikšmis?
Lietuviams „Laisvės linkui“ – svarbus kūrinys, nes, kaip ir A. Schnitzleris prieš šimtmetį, neseniai išgyvenome permainų laiką, kurio metu turėjo būti sprendžiama viso amžiaus ateitis. Deja, jokių meninių kūrinių apie tai mūsų literatūroje lyg ir nėra. Matyt, reikėtų galvoti apie regionines ar net globalias perspektyvas. Ir kas pasakys, kur šiuo metu yra XX amžiaus pradžios Viena, kurioje tuomet gyveno dvi pasaulio istorijos figūros – Sigmundas Freudas ir Adolfas Hitleris? Kol kas atrodo, kad žmoniją labiau domina ne individų, bet medijų likimas, nes beveik tik pastarųjų teoretikai užsiima socialine futuristika.
