Woody Allen. „Diagnozė: nepakaltinamas“ (vertė G. Pulokas, M. Burokas, S. Repečka), „Knygius“, 2010
Woody Allen. „Trys vienaveiksmės pjesės“ (vertė G. Pulokas), „Knygius“, 2011
Ligi šiol Allenas Stewartas Königsbergas, pasauliui žinomas kaip Woody Allenas, savo susivėlusią galvą kaišiodavo iš kino ir televizijos ekranų, dabar jį galime išsitraukti iš lentynos ir pasiskaityti. Pats teigia, kad be rašomojo stalo neištvertų nė savaitės, tačiau tekstai rodo, jog – nė pusvalandžio.
Viskas čia prabėgom, greitraščiu, lyg nebeperskaitant, kas parašyta. Ko gero, tai grafomanas kilniausia šio žodžio prasme, žmogus, negalintis nerašyti. Net kai „nesirašo“, kai humorą tenka spausti lyg vandenį iš akmens. Daug kas čia nelygu, nevienoda, nenuglaistyta, vienur iškepę, kitur prisvilę. Tačiau – veikia. Tarsi ta lemputė, kažkur Amerikoje deganti jau šimtą dešimt metų.
Pernai lietuviškai išleistas Didžiojo Neurotiko prozos rinkinys „Diagnozė: nepakaltinamas“ itin atitiko savo pavadinimą. Seniai skaičiau tokią erzinančią prozą, nuo kurios vis dėlto sunku atsitraukti. W. Allenas būtų puikus kobrų kerėtojas, ne veltui visas pasaulis palaimingai linguoja pagal jo tuščiavidurę dūdelę.
Žanrinė skalė – platoka: ir tai, ką vadintume novelėmis, ir tai, ką humoreskomis, ir ką parodijomis, ir net tai, kam pavadinimo nėra ir nereikia. Rodos, pro nieką W. Allenas negali praeiti neaprašęs nors dviem sakiniais. Dažniausiai tai juokinga. Kartais tiesiogine prasme, o kartais ta, kuria juokingas griūvantis žmogus, kai jam kas patraukia kėdę. Savo tekstuose Woody griūna labai dažnai, todėl jausmas, su kuriuo derėtų imti į rankas jo knygą, vadintinas paprastai: atlaidumas.
Atleisti tenka daug ką: epizodų neišbaigtumą, prastą skonį, pataikavimą skaitytojui, lėkštą humorą, siekį atrodyti kvailai, bet juokingai, ir taip toliau. Tekstinis Ch. Chaplino variantas, tik pastarasis buvo nuoseklesnis ir mažiau flirtavo su publika.
Skaitant tokius humoro perlus kaip „jei žmogus būtų nemirtingas, ar bent įsivaizduojate, kiek pinigų jam prisieitų išleisti mėsai?“ arba „Dievo nėra. O savaitgaliais net ir santechniko neprisišauksi“ susidaro įspūdis, patvirtinantis knygos pavadinime įvardytą diagnozę. Tačiau visos anomalijos traukia, tad neužverti knygos, skaitai toliau. Ir ką? Ir randi daugybę puikiai pavykusių pasažų, išties nebanalaus humoro, netikėtų, kiek siurrealistinių situacijų bei unikalų, švelniai caksintį niujorkietiškai žydišką akcentą, kuriam sunku atsispirti. Jautiesi su gera preke gavęs maišelį šlamšto, tačiau nepyksti. W. Allenas čia pat išperka savo nusipaistymus, lyg asfaltu užliedamas juos geraisiais tekstų segmentais. W. Allenas – itin daugiaplanis kūrėjas, tad nieko nuostabaus, jog ką tik išėjo jo trijų vienaveiksmių pjesių rinktinė. Tai, jog pjesės vienaveiksmės – simptomiška, ilgesnių autorius tiesiog neturėtų kantrybės parašyti.
„Žmonės svajoja tapti daiktais“, – sako vienos pjesės herojus. Įdomu, kokiu daiktu svajotų tapti pats autorius. Panašu, kad visais daiktais, na, gal paeiliui. Ir jo pjesių herojai kalba tarsi vienu to paties W. Alleno balsu, kiekvienas laido jam būdingus sąmojus, individualizacija minimali, nes ir nereikalinga. Visi personažai čia lyg didžiulė daugiabriaunio Autoriaus eksplikacija. Kiekvieną personažą autorius kuo puikiausiai galėtų suvaidinti pats, net moteris.
Ir čia esama perspaustų situacijų ar terminų („termobranduolinis mazochizmas“ ir pan.), tačiau pjesių erdvė, palyginti su proza, išgryninta, stilius vientisas, paisantis sceninės logikos. Paisantis pernelyg neįsipareigojant, nes, anot autoriaus, perdėtas prisirišimas prie logikos – riboto proto požymis.
Atvirai kalbant, tai – bulvarinės pjesės apie vyrų ir moterų santykius. Rimtesnis lietuvių autorius vengtų tokias rašyti. Tačiau nepakaltinamam juk viskas galima. Ir jis kuo puikiausiai įrodo, jog geras bulvaras yra visavertis žanras, su visais jo romantikos, ironijos ir popso kokteiliais, su visais lengvai atpažįstamais buities ženklais ir su prijaukinta vudialeniška psichopatologija.
Herojų patologijos sunormintoje šiuolaikinėje visuomenėje savaip legalizuoja nenormines mintis ir situacijas. Pastarųjų esama, nes autorius jas mėgsta. Patologijos net savaip hierarchizuojamos („Tau psichozė.“ „O tau tik neurozė. Taigi, dar daug ko galiu tave išmokyti.“), kaip ir daugumoje W. Alleno kūrinių. Kartais atrodo, jog kažkur užkulisiuose čia nuolat budi daktarų brigada su raminamųjų pilnais švirkštais.
Šiaip ar taip W. Allenas – unikalus autorius, niekaip nenorintis mokytis iš savo klaidų. Gal dėl to, kad ne Williamas Shakespeare’as, kad nesistengia pakeisti pasaulio, kad visa jo kūryba „tai tik paprastas juokelis mūsų žemiškosios tragedijos skausmui bent nežymiai sušvelninti.
