Metų geriausias.
„Sidabrinių gervių“ apdovanojimuose režisieriaus Kristijono Vildžiūno filmas „Kai apkabinsiu tave“ susižėrė daugybę apdovanojimų. IQ kultūros apžvalgininkė Goda Šileikaitė su K. Vildžiūnu kalbasi ne tik apie filmą prizininką, bet ir apie šiandienę Rytų Europos kino specifiką bei jo vietą europinio kinematografo kontekste.
Ar drąsu buvo imtis Berlyno sienos temos? Atrodytų, jau daug režisierių ją narstė.
– Kiek žinau, apie sienos pastatymą ir situaciją iki to sukurta labai nedaug filmų, net pačių vokiečių. Jeigu ir yra filmų (mums, aišku, labiau žinomi garsesni), kuriuose kalbama apie sieną, jie baigiasi jos sugriovimu. Laikantis europinės konjunktūros, apie sieną esą reikia kalbėti kaip apie sugriautą dalyką, ne kaip apie statomą. O atsisukimas į tai, kas mus skyrė, kodėl Europa skilo, kodėl iškilo siena, pasižiūrėjimas į tai kaip į iki šiol aktualią situaciją, man atrodo, yra nepopuliarus žvilgsnis.
Kokios filmo „Kai apkabinsiu tave“ ambicijos Lietuvoje ir užsienyje?
– Nežinau, ar filmai turi ambicijų. Prodiuseriai dažnai turi ambicijų, o režisieriai – nežinau, man sunku pasakyti. Bent aš neturėjau ambicijų kurdamas šį filmą, tiktai bandžiau išvengti nesėkmės, nes ji buvo labai arti. Turėjau nedidelį finansavimą ir man tai buvo didžiausias košmaras per visą mano karjerą.
Kaip jūsų komandoje atsirado lenkų režisierius ir prodiuseris Krysztofas Zanussis?
– Karlas Baumgartneris yra asociatyvinis filmo prodiuseris, jis sekė šį projektą nuo pat pradžios, skaitė kiekvieną scenarijaus variantą ir ieškojo finansavimo. Bet įsibėgėjus krizei rimtesnio finansavimo Vokietijoje nepavyko surasti ir jis ėmėsi gelbėjimosi žygių. Kai mums rekomendavo geriau pinigų ieškoti Rytų Europoje arba vadinamojoje buvusioje Rytų Europoje, staiga buvo prisiminta, kad aš kažkada fragmentiškai buvau K. Zanussio mokinys. Ši idėja buvo tarsi „griebkimės šiaudo“. Bet staiga ji, didžiam mūsų nustebimui, visiškai pasiteisino. Nusiuntėme scenarijų, susitarėme dėl susitikimo ir atvykę į Varšuvą labai nustebome išgirdę, kad jam scenarijus labai patinka. Na, o po penkių minučių pokalbio mes supratome, kad kalbame taip, lyg kartu jau dirbtume. Tai buvo labai netikėta.
Ar jūsų filme prancūzas pamatys tą patį, ką ir Rytų europietis?
– Manau, jis artimesnis ir suprantamesnis buvusiai Rytų Europai. Dėl to, kad buvęs Rytų europietis vis dar turi nuoskaudų, aktualių prisiminimų apie epochą, kuri visus labai traumavo. Šie prisiminimai guli lentynoje, jie nėra įdomūs vadinamajai Vakarų pusei dėl daugybės sunkiai įvardijamų politinių, istorinių pasekmių. Dėl to, manau, buvusiam Rytų europiečiui „Kai apkabinsiu tave“ yra artimesnis.
Ar Rytų Europos kinas turi šansų tapti europinio kino „naująja banga“?
– Tokių lūkesčių būta. Manau, kad tokia situacija jau brendo kokiais 2000-aisiais. Bet globaliai tai neįvyko. Iškilo rumunų kinas, atsirado gabių jaunų režisierių Lenkijoje, Vengrijoje, bet masiško iškilimo nebuvo. Dabar tai jau nueinantis reikalas. Galbūt vėliau ši banga įgaus antrą kvėpavimą, bet šiuo metu man atrodo, kad tema jau išsemta.
Ar mažesnieji Rytų Europos kino festivaliai gali konkuruoti ir kada nors tapti svarbesniais traukos objektais kino gurmanams nei pagrindiniai kino festivaliai Venecijoje, Kanuose, Berlyne?
– Nemanau, tik tada, jei tie pagrindiniai degraduos. Yra požymių, kad Berlynas smunka, yra požymių, kad ir Venecija smunka.
Kokie tie požymiai?
– Programa, kritikų nuomonė. Kritikai nesiliauja skųstis dėl Berlyno, dėl Venecijos, kad programa prastėja ir vis mažiau yra ką žiūrėti. Tuo tarpu Kanai laikosi ir, aš manau, kad laikysis, kol bus tie žmonės, kurie dabar festivalį rengia. Turiu omenyje Thierry Fremont, visų pirma, ir, manau, kol politikai Prancūzijoje palaikys šiuos žmones, tol Kanai bus Kanai.
Ir kol Prancūzijoje bus kuriami filmai apie politikus?
– Nežinau. Ką kuria prancūzai, su Kanų kino festivaliu nesusiję. Kanų kino festivalis pirmiausia yra tarptautinis, ir į prancūzus jis orientuojasi tik formaliai. Turi jie kažkiek parodyti prancūziškų filmų, bet tai ne kažkoks ypatingas reikalavimas.
Ar nemanote, kad Vakarų Europos kino temos labiau išsemtos nei Rytų Europos?
– Aš manau, kad apskritai pasaulyje visos temos jau išsemtos, mūsų šviesuomenė dabar yra tokios būklės, kaip jaunuoliai, baigę universitetą, kai nežino, ką dabar darys, kur eis ir ką veiks. Yra išsemtumo pojūtis, ir manau, kad dabar turėtų atsirasti kažkas naujo.
Kokie, anot jūsų, yra gero kino principai?
– Man patinka magiškas kinas, kinas kaip magija, bet baltoji magija. Aš nekenčiu juodosios magijos kino filmų, nemėgstu, nors pripažįstu, kad jie gali būti geros kokybės. Manau, kad Andrejus Tarkovskis yra būtent baltosios magijos atstovas kine. Kai žiūri į jo filmo kadrą, jauti pulsuojančią energiją, jauti dvasios ir materijos susiliejimą. Tas jam labai būdinga. Man nepatinka socializuotas kinas, nors jis Vakarų pusėje ir yra labai populiarus. Man nepatinka matyti apibendrinimų apie žmogų, kai kalbama apie jį kaip apie socialinės grupės atstovą. Tai toks pasenęs požiūris ir į žmogų, ir į žmoniją. Čia grynai mano nuomonė. Aišku, kad gali būti puikių socialinių filmų, jie reikalingi.
Kas, be A. Tarkovskio, yra jūsų autoritetai? Kokios istorinės asmenybės jus įkvepia?
– Na, aš nesu toks jau didelis intelektualas, tikrai ne. Dėl to kartais pasiilgstu paauglystės laikotarpio, kai skaičiau, labai aktyviai domėjausi ir kai turėjau daug dievų. Dabar remiuosi tik į laikotarpį, kai man buvo nuo septyniolikos iki dvidešimt.
Kuo ypatingas šis laikotarpis?
– Ten yra visi mano dievai. Iš ten ir A. Tarkovskis, ir daugelis kitų. Kine man labai patinka Werneris Hercogas. Žmonės, kurie nebijo būti savimi ir žino, kokia tai atsakomybė, mane visuomet traukė. Buvimas savimi, manau, yra bandymas nebūti produktu, ir tai yra maištas.
