Nors ne visi politologai ryžtasi skubiai daryti išvadas, visi jie sutinka, kad įvykiai, dėl kurių dabar gedi Norvegija, turi politinę potekstę.
Anderso Breiviko žudynės – klasikinis masinio teroro atvejis, nutikęs netikėtoje vietoje ir netikėta forma, sako sociologas ir kriminologas Aleksandras Dobryninas. Anot jo, galvodami apie Anderso Breiviko argumentus dėl socialistų ir imigrantų praleidžiame tikrąją problemą – kodėl šiam žmogui atsirado noras žudyti.
A. Breiviko nereikėtų lyginti su atvejais, kai įniršęs moksleivis išžudo klasės draugus, teigia A. Dobryninas: „Kerštautojai turi skriaudiką, kurį nusprendžia pašalinti. Šiuo atveju nėra, kaip psichologai pasakytų, empatinio ryšio“. Pasak A. Dobrynino, tai visai kitoks žudiko tipas, panašus į Unabomberį ar rugsėjo 11-osios teroristus – šaltai, be emocijų žudantis žmones, kurių nepažįsta.
Šaudė lyg tire
A. Breivikas, jo advokato teigimu, pareiškė, kad jo poelgis buvo „žiaurus, bet būtinas“. Jis kėsinosi į kairiųjų valdomos vyriausybės pastatą ir Norvegijos leiboristų partijos stovyklos jaunimą – kovojo su žmonėmis, kurie, jo manymu, leido musulmonams atkeliauti į jo šalį ir ją islamizuoti. Pasak jo, musulmonų kolonizacija vyksta ir visoje Europoje, ir to taikiomis priemonėmis sustabdyti nebeįmanoma.
„Tai gerai žinomas kriminologijoje atvejis, kai kaltė neutralizuojama apeliuojant į aukščiausias vertybes, – sako A. Dobryninas. Tai ta pati logika kaip Unabomberio, kuris siuntinėjo bombas technologijų įmonėms ir mokslininkams, arba Osamos bin Ladeno, kuris kėsinosi į JAV finansinį centrą. „Jo taikinys buvo politinio kairuoliškumo inkubatorius“, – sako A. Dobryninas.
„Tas scenarijus jau yra žinomas, bet buvo pritaikytas valstybėje, kuri jam nebuvo pasiruošusi. Visuomenėje, kurioje socialinė kontrolė yra labai aukšto lygio – realizuotas skandinaviškas socializmas, kur žmonės priprato gyventi saugiai. Jie žino, kad yra institucijos, kurios visada padės tam tikru atveju, pradedant nuo ekonominės politikos ir baigiant nusikaltimų kontrole. Socialinio saugumo fonas kontrastingas tam, kas įvyko“, – teigia sociologas.
Pasak A. Dobrynino, paprastai žudyti nusprendęs žmogus, koks jis bebūtų piktas, turi ryšį su auka ir turi įveikti kaltės barjerą. A. Breivikui žudymas tam tikra prasme buvo virtualus – siautėdamas „kairuolių inkubatoriuje“ jis elgėsi tarsi šaudydamas tire: priešais jį buvo ne žmonės, o blogį simbolizuojantys taikiniai – „europietiškos kultūros išdavikai“.
Kriminologas sako, kad galima įžvelgti ir biologinių analogijų. Gyvūnai įprastai nežudo savo rūšies atstovų, tačiau pasitaiko išimčių, pavyzdžiui, jaučiant grėsmę dėl rūšies išlikimo. Tokiu atveju patinas gali nužudyti svetimus jauniklius, jausdamas, kad suteiks didesnių šansų savo paties palikuonims.
„Šiuo atveju A. Breivikas įžvelgia panašią grėsmę rūšiai, jis sako, kad baltųjų civilizacijai gresia pavojus. Kairuoliai, anot jo, padeda ją pražudyti“, – aiškina A. Dobryninas.
Tačiau, pasak jo, tokių racionalizacijų galima sugalvoti daugybę ir visos jos tik nukreipia reikalą nuo esmės: „Pirminis yra noras žudyti ir reikia aiškintis, kaip jis atsiranda ir kodėl šiuolaikinėje visuomenėje jis taip lengvai įgyvendinamas. Tai yra rimta problema ir grėsmingas perspėjimas. Ištrūkęs iš psichinės ir socialinės kontrolės gniaužtų noras žudyti gali nušluoti visą žmonijos civilizaciją“.
Pasaulis pjauna šaką, ant kurios sėdi
„Tokia politika, kokia dabar vyrauja pasaulyje, – šakos, ant kurios visi sėdi, pjovimas. Tiesiogiai ar netiesiogiai viskas susiję. A. Breivikas Norvegijoje yra vienas iš epizodų to paties reiškinio ir to paties istorinio proceso“, – portalui IQ.lt sakė politologas, Mykolo Romerio universiteto profesorius Antanas Kulakauskas.
Jis priminė, kad pasaulis egzistuoja kaip visuma – nuo bendros padėties priklauso kiekvienos valstybės ateities perspektyvos. Socialinė nelygybė egzistavo visuomet, tačiau per pastaruosius 30 metų skirtumai tarp turtingųjų ir vargstančiųjų ryškėjo „fantastiškais“ tempais ir būtent dėl to ji darosi vis pavojingesnė.
„Kad ir tai, kas vadinama terorizmu. Teroristas su peiliu yra vienas dalykas, o teroristas su bombų paketu, valdomu per atstumą ir automatu ar kulkosvaidžiu, kuris per 5 minutes gali iššaudyti 90 žmonių, yra kitas dalykas. Kuo toliau, tuo daugiau yra visokių kitokių ginklų. Jeigu jie paklius į teroristų rankas, tai nepasirodys per maža“, – dėstė A. Kulakauskas.
Išvengiama ar neišvengiama?
A. Kulakauskas svarstė, kad šiurpiems įvykiams pasiryžtantys asmenys savaip įsivaizduoja teisingumą. „Galima sakyti, kad neteisingai įsivaizduoja, bet kad pasaulis neteisingas – tai faktas. Ir tokie reiškiniai bus neišvengiami. Čia gali kiek nori deklaruoti. Reikia arba susitaikyti, arba įvesti tokius režimus, palyginti efektyvius, dėl kurių neliks nei žmogaus teisių, nei demokratijos, kai valdžia viską seka“, – sakė pašnekovas.
Tačiau kitas politologas – Kęstutis Girnius – priminė, kad tokie įvykiai yra išvengiami. Juolab kad panašūs įvykiai kaip Norvegijoje nėra kasdienybė Europoje. „Panašus įvykis buvo Anglijoje pernai birželio mėnesį, du įvykiai prieš tai buvo Vokietijoje, dar buvo Suomijoje. Bet šitokie įvykiai įvyksta rečiau negu kartą per metus“, – sakė K. Girnius.
Svarstydamas, ar teroro išpuolių galima išvengti, K. Girnius sakė, kad viskas priklauso nuo to, kaip apsibrėšime sąvokas. „Atsiminkime dvi teroristų organizacijas: „Irish Respublican Army“ ir baskų „Eta“. Jos yra beveik nutraukusios savo veiklą. Vienas iš tų airių atskalūnų gal dar ir kėsinasi ką nors daryti, bet visi kiti yra nusiginklavę, kaip ir dauguma baskų. Tai šiuo požiūriu galima sakyti, kad teroras yra išvengiamas“, – dėstė K. Girnius.
Tačiau globalia prasme, anot jo, galima teigti, kad teroras yra neišvengiamas – tokių atvejų pasitaikys lygiai taip pat, kaip pasitaiko atvejų, kai vaikai nužudo tėvus ar tėvai nužudo vaikus.
Lietuvoje išpuolių neįsivaizduoja
A. Kulakauskas priminė, jog A. Breivikas nepripažįsta padaręs kriminalinį nusikaltimą. „Traktuoja, kad tai – politiškai motyvuotas žudymas. Yra moralės principas „nežudyk“, bet politikoje visada yra įteisintas žudymas. Kai už žmogaus teises kovoja raketomis, ar mažai žūsta žmonių? Pavyzdžiui, kovojant su diktatoriumi Libijoje arba Irake. Kare visada būna atsitiktinių aukų. Tačiau čia – kitoks, vieno žmogaus sugalvotas karas“, – svarstė pašnekovas.
Jis sakė, kad pasauliniu mastu nei Norvegija, nei Lietuva šioje situacijoje nieko pakeisti negali. Valstybės esą gali tik šiek tiek kitaip tvarkytis savo viduje.
Tuo metu A. Girnius neatmeta galimybės, kad „atsiras koks nors išprotėjęs žmogus, pasiims ginklą ir pradės šaudyti“, bet tikino, kad tokiais pat motyvais kaip Norvegijoje pagrįstas išpuolis Lietuvoje būtų sunkiai įsivaizduojamas. Mat mūsų šalyje yra tiek mažai imigrantų, kad einant Vilniaus gatve praktiškai neįmanoma pamatyti moters, dėvinčios burką.
„Mūsų „skinhead’ai“ turi šūkių, bet pasireiškia daugiau chuliganizmu. Kalbama, kad romai nemylimi, bet jokių išpuolių prieš juos nėra. Yra nepatenkintų lenkų veiksmais, bet nei lenkai puldinėja lietuvius, nei atvirkščiai. Tai kodėl tada reikia staiga manyti, kad vienas įvykis ką nors pakeičia?“ – stebėjosi K. Girnius.
Siūlo neskubinti išvadų
Savo ruožtu istorikas ir politologas Vladas Sirutavičius teigė nesuprantantis, kodėl iškart po Norvegijos įvykių, kuomet informacija yra dar labai miglota ir fragmentiška, tiek žiniasklaida, tiek įvairių sričių ekspertai, kurie veikiausiai neskaitė A. Breiviko parašyto manifesto, suskubo daryti vienokias ar kitokias išvadas.
V. Sirutavičius sutiko, kad Norvegijos tragedija turi politinę potekstę. „Tai ne tas pats, kai paaugliai JAV iššaudė savo klasiokus keršydami už tai, kad jų negerbė, mušė“, – pabrėžė V. Sirutavičius.
Tačiau pašnekovas patikino, dar nenorintis spekuliuoti ir svarstyti, kas, kaip, kodėl įvyko ir ar gali kartotis.
„Pasaulis eina iš proto. (…) Atrodytų sveikas, padorus žmogus, bet kažkokių motyvų vedinas surašė manifestą 1,5 tūkst. puslapių. Aš nežinau, ar jį skaitė visi komentatoriai, ar ten yra silpnapročio paistalai, ar dėstomi motyvai kažkokie. Net jei ir žinotume motyvus, kažin, ar palengvėtų“, – svarstė V. Sirutavičius.
