Prasiskolinusiųjų gelbėtojai.
Kodėl prancūzai yra tokie ramūs dėl savo indėlio į euro zonos gelbėjimą?
Matydamas prastus apklausų rezultatus Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy šiomis dienomis nedaug kuo turi pasidžiaugti. Tačiau tą savaitę, kuri buvo reikšminga euro zonai, jis galėtų pasiguosti tuo, kokiu stebinančiu būdu prancūzai reagavo į valstybių skolų krizę.
Kitaip negu vokiečiai, kurie pasinaudoja bet kuria proga pasmerkti kanclerę Angelą Merkel už tai, kad ji naudoja jų sunkiai uždirbtus pinigus bejėgiams pietų europiečiams gelbėti, prancūzai, regis, dėl to nė kiek neprieštarauja.
Prancūzija prie Graikijos gelbėjimo iki šiol yra prisidėjusi apie 11 milijardų eurų – maždaug tiek pat, kiek Vokietija. Kitose skolinančiose euro zonos narėse, tokiose kaip Suomija ir Nyderlandai, gelbėjimo kaina sukėlė į ginčų. Tačiau Prancūzijoje beveik nebuvo jokių viešų debatų dėl to, ar reikia padėti Graikijai ir kitoms su sunkumais susidūrusioms periferinėms šalims. Jokia vyraujanti politinė partija neginčijo nuostatos, kad bendrajai valiutai išsaugoti reikia padaryti viską, kas įmanoma.
Prancūzai kaltina eurą, kad jis pakėlė kainas. Tačiau 67 procentai jų teigia, kad vis dar nori išlaikyti bendrąją valiutą. Dar labiau stulbina neseniai atliktos viešosios nuomonės tyrimų agentūros „Ifop“ apklausos rezultatai, kad net 59 procentai prancūzų mano, jog jų šalis turi padėti Graikijai finansiškai, palyginti su tik 41 procentu taip galvojančių vokiečių.
Praėjusią savaitę du vilčių tapti prezidentais 2012 metais turintys Socialistų partijos atstovai Martine Aubry ir François Hollande įbėrė priešingos nuomonės trupinėlį, bet tik dėl to, kaip gelbėti eurą, o ne ar jį gelbėti apskritai.
„Graikija turi būti apsaugota, kad Europa būtų išsaugota“, – M. Aubry įrodinėjo laikraščio „Libération“ straipsnyje.
Kodėl ten nebuvo priešiškos reakcijos šalių gelbėjimams? Prancūzijos pokarinis tikėjimas Europos projektu suteikia tik pusę atsakymo, nes Vokietija laikosi tokių pačių pažiūrų. Be to, Prancūzija prieš šešerius metus referendume nepritarė Europos Konstitucijos projektui.
Dar nerealesnė yra teorija, kad N. Sarkozy natūraliai prijaučia šaliai, kuri buvo jo senelio iš motinos pusės, žydo iš Salonikų, namais. Yra dar viena teorija: Prancūzijos nuomone, Prancūzija ir Graikija yra dvi didžiosios civilizacijos, kurios privalo būti pasirengusios padėti viena kitai.
Kalbant rimčiau, Prancūzijos bankai daugiau nei bet kurios kitos šalies bankai yra prisipirkę periferijos obligacijų (žr. grafiką), tad jie remia pastangas sugrąžinti skolas. N. Sarkozy atsispiria A.Merkel požiūriui, kad dalis naštos turi būti perkelta ant obligacijų turėtojų iš privataus sektoriaus pečių, ir linksta prie savanoriško perskolinimo schemos.
Be to, dabar, kai Italija atsidūrė po obligacijų rinkų didinamuoju stiklu, prancūzai aiškiai supranta, kad turėdami artimesnes Graikijai nei Vokietijai 2011 metų biudžeto deficito prognozes, jie gali tapti kitu spekuliantų taikiniu.
Gilesnė priežastis galėtų slypėti tame, kad prancūzai dažnai nesugeba pastebėti sąryšio tarp vyriausybės pinigų ir jų pačių sumokamų mokesčių. Prancūzijos verslininkų asociacijos „Medef“ vadovas Laurence‘as Parisotas užsimena, kad prancūzai dėl savo tikėjimo stipria valstybe labiau pasitiki ir jos sugebėjimais išleisti jų mokesčius išmintingai.
Rinkėjai retai kada kalba apie naštą „mokesčių mokėtojams“, ir net mokesčių mokėtoją reiškiantis žodis le contribuable skamba mažiau skausmingai piniginei. Prancūzai taip pat yra mažiau susirūpinę dėl konkurencingumo išsaugojimo, nei po Vokietijos suvienijimo – vokiečiai.
„Vokietijoje konkurencingumo klausimai yra visuomenės susitarimo dalis, – teigia aukštas pareigas užimantis Prancūzijos pareigūnas. – Prancūzijoje ekonominiai klausimai nėra šalies sanglaudos dalis“.
Kad ir kaip būtų, šiame sutarime dėl solidarité – solidarumo – euro atžvilgiu, yra viena akį rėžianti išimtis: Marine Le Pen. Norinti, kad Prancūzija paliktų bendrosios valiutos zona anksčiau nei ji subyrėtų, Nacionalinio fronto lyderė tvirtina, kad „ginčai dėl euro Prancūzijoje yra tabu. Mes neturime jokios teisės teirautis apie jį, tad prancūzai nežino, kiek daug mes išleidome“.
M. Le Pen pradeda pasisakyti prieš eurą lygiai taip pat aršiai, kaip anksčiau kalbėdavo apie pernelyg didelę imigraciją. Jos neortodoksinės pažiūros yra tikra grėsmė pagrindinėms partijoms: apklausos vis dar rodo, kad kitų metų prezidento rinkimuose ji galėtų nukeliauti iki antrojo turo.
