Balandžio 1-oji, dar vadinama Melagių diena, leidžia pasauliui bent trumpam atsikvėpti nuo rimtumo.
Visgi tai ne tik laikas nekaltiems pokštams, bet ir proga priminti, kaip lengvai galima patikėti net absurdiškiausiomis istorijomis.
Per dešimtmečius Melagių diena padovanojo ne vieną legendinę apgaulę – nuo medžiuose auginamų spagečių iki nailoninėmis kojinėmis apvyniotų televizorių.
Kai kurie pokštai buvo tokie įtikinami, kad sukėlė masinę paniką, kiti – įsiūtį ir net tarptautinius nesusipratimus.
Kur gimė Melagių diena?
Balandžio 1-ąją melas tampa savotišku žaidimu, o apgaulė – socialine pramoga. Tačiau už šypsenų, pokštų ir apgavysčių slypi ilga ir ne visai vienareikšmė istorija, kuri iki šiol kelia diskusijų.
Tiksli Balandžio 1-osios kilmė nėra žinoma, tačiau populiariausia teorija siejama su XVI a. Europoje vykusiais kalendoriaus pokyčiais.
Iki 1582 metų daugelyje šalių Naujieji Metai buvo švenčiami pavasarį, dažnai kovo pabaigoje arba balandžio pradžioje. Kai Prancūzija priėmė Grigaliaus kalendorių ir Naujųjų pradžią perkėlė į sausio 1-ąją, dalis žmonių apie pokytį sužinojo vėliau arba jo nepaisė.
Tie, kurie ir toliau šventė naujuosius metus pavasarį, tapo pašaipų objektu. Tokius pradėta vadinti „balandžio kvailiais“, jiems siųsti melagingi kvietimai į šventes ar įteiktos beprasmiškos dovanos. Taip pamažu susiformavusi tradicija iš Prancūzijos išplito po Europą.
Vis dėlto yra ir senesnių teorijų.
Kai kurių tyrėjų nuomone, Melagių dienos užuomazgų yra senovės romėnų ar indų pavasario šventėse, nes jose taip pat buvo leidžiama juokauti ir laužyti įprastas normas. Tai rodo, kad apgaulės ir juoko tradicija gali būti daug senesnė nei pati data.
Europietiškų tradicijų pėdsakais
Į Lietuvą Melagių dienos tradicija atėjo palyginti vėlai – daugiausia per Vakarų Europos kultūros įtaką XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje.
Tuo metu miestų kultūroje vis labiau plito europietiški papročiai, laikraščiai pradėjo spausdinti humoristines žinutes, o tarp jaunimo populiarėjo įvairūs pokštai.
Ypač svarbi buvo spauda.
Laikraščiuose balandžio 1-ąją paskelbtos išgalvotos naujienos iš pradžių sukeldavo sumaištį, o vėliau – juoką.
Dabar Balandžio 1-oji Lietuvoje ir daugelyje šalių yra socialinio humoro diena.
Ji leidžia trumpam ištrūkti iš rimtos kasdienybės.
Mini ir kitos šalys
Melagių diena yra tarptautinė, tačiau skirtingose šalyse turi savitų bruožų.
Prancūzija dažnai laikoma viena šios tradicijos gimtinių. Čia vaikai klijuoja popierines žuvis (pranc. poisson d’avril) ant suaugusiųjų nugarų.
Idėja paprasta, bet labai išradinga: iš popieriaus iškirpta spalvingai dekoruota žuvelė slapčia prilipdoma kitam žmogui ant nugaros. „Auka“ dažniausiai nieko neįtaria – vaikšto mokykloje, darbe ar mieste, kol kas nors pastebi ir su šypsena parodo, kad jis nešiojasi „balandžio žuvį“.
Jungtinė Karalystė švenčia iki vidurdienio – pokštus leidžiama krėsti tik ryte, o popiet „melagis“ pats tampa pajuokos objektu.
Jungtinės Amerikos Valstijos garsėja masinėmis žiniasklaidos apgaulėmis – laikraščiuose, televizijos kanaluose ir interneto portaluose kasmet skelbiamos išgalvotos istorijos kartais net tampa virusinėmis.
Vokietijoje labiau mėgstami buitiniai pokštai. Tai gali būti netikėtai pakeista druska cukrumi, apversta cukrinė, šaldytuve paslėptas daiktas ar draugui pasakyta „rimta“ melaginga žinutė.
Tai bent pokštas
Niekas nėra tikras, kada atsirado paprotys pirmąją balandžio mėnesio dieną krėsti pokštus nieko neįtariantiems draugams ir artimiesiems.
Tačiau istorijos tėkmėje balandžio 1-oji tapo diena, kai nekalti pokštai leidžiami visiems.
Ir taip jau nutiko, kad keli tų pokštų buvo išties epiniai.
1957-ųjų balandžio 1-ąją Didžiosios Britanijos transliuotojas BBC savo „Panoramoje“ pristatė šokiruojamą reportažą, o jį komentavo visoje šalyje žinomas ir gerbiamas vedėjas.
Tris minutes televizijos žiūrovams buvo rodoma, kaip Šveicarijoje nuo medžių skinami spagečiai. Džiaugtasi gausiu derliumi, „sėkmingai išnaikinus spagetinį straubliuką“, paskui demonstruoti kadrai iš kasmetės spagečių derliaus šventės.
Rimtas ir solidus diktoriaus balsas už kadro suteikė reportažui, kurį stebėjo daugiau nei 8 milijonai britų, realumo. Kiek žmonių iš tų milijonų juo išties patikėjo, sunku pasakyti. Tačiau BBC sulaukė šimtų skambučių su klausimu, kaip būtų galima užsiauginti spagečių – ką tik Didžiojoje Britanijoje atsiradusio, taigi dar egzotiško produkto.
Spalvotas televizorius
1962-ieji. Tuo metu Švedija turėjo tik vieną televizijos kanalą – SVT, o didžioji dalis televizorių šalyje buvo nespalvoti.
Taip savo programas transliavo ir SVT, nes spalvotų laidų irgi nebuvo.
Tą balandžio 1-ąją SVT eteryje pasirodė garsus technikos ekspertas Kjelas Stensonas ir pareiškė turįs svarbią naujieną. Apie technologijų proveržį, leisiantį švedams matyti SVT laidas spalvotai. Viskas, ko esą reikia, tai užtempti ant savo televizoriaus ekrano moterišką nailoninę kojinę… Ir parodė, kaip tą padaryti. Švedų reakcija buvo daugiau nei entuziastinga.
Šimtai, jei ne tūkstančiai žmonių pranešė tokiu būdu išgavę spalvotą vaizdą.
Iš tiesų spalvotoji televizija Švedijoje atsirado tik 1970-aisiais. Ir juokingiausia, kad balandžio 1 dieną.
Vyno butelių deficitas
1950-aisiais Norvegijos skaitomiausias laikraštis balandžio 1 dieną pirmajame puslapyje išspausdino straipsnį apie dilemą, su kuria susidūrė valstybinė kompanija „Vinmonopolet“. Žurnalistų teigimu, vyno monopolininkė nusipirko pernelyg daug statinių vyno ir per mažai butelių, į kuriuos galėtų jį išpilstyti. Todėl nebėra kito išsigelbėjimo, kaip skelbti bankrotą arba… surengti išpardavimą.
Su nuolaida, be jokių papildomų mokesčių visiems, kas atvyks su savo tara. Straipsnio autorių rekomendacijomis, geriausia atsigabenti kibirus.
Ir ką jūs manote?
Pareigingi norvegai išsirikiavo į eiles gelbėti valstybinės įmonės.
Kas tikrai su kibirais, kiti – su buteliais, ąsočiais, pirmais po ranka pasitaikiusiais indais.
Praėjo šiek tiek laiko, kol visi suprato, kad eilės niekur nejuda.
Kieno iniciatyva išspausdintas straipsnis – ar tai valdžios užsakyta, ar redaktoriaus užgaida, taip ir nebuvo atskleista.
Vapsvos puola!
Kiekvieno kovo pabaigoje Naujosios Zelandijos radijo stotys įspėjamos nekrėsti eteryje Balandžio 1-osios pokštų, nes tai prieštarauja žiniasklaidos organizacijų standartams.
Toks įspėjimas atsirado po incidento 1949-aisiais.
Tąkart radijo laidų vedėjas Filas Šounas paskelbė apie prie Oklando miesto artėjantį daugiau nei mylios pločio vapsvų spiečių. Ir leidosi į apmąstymus, ką toks geliančių vabzdžių būrys galėtų padaryti žmonėms, atsidūrusiems jų kelyje.
Klausytojams buvo prisakyta slėptis ar apsisaugoti specialia apranga ir lauke pastatyti spąstus su medumi – kad vapsvos nepradėtų skverbtis į namus.
Deja, ne visiems Filo tautiečiams pokštas pasirodė juokingas – ypač tiems, kurie patikėjo rekomendacijomis apsimuturiuoti nuo galvos iki kojų prieš einant į gatvę, – ir jie pasiskundė. Naujosios Zelandijos transliuotojas pripažino, kad buvo pažeistos taisyklės, tad nuo 1950-ųjų kasmet skelbia tą patį įspėjimą: balandžio 1-ąją nekrėsti juokų.
Siųskite nuotakas!
1928-ieji. Vienas papokštauti sumanęs Berlyno laikraštis paskelbė, kad mažoji Lichtenšteino kunigaikštystė išgyvena santuokinio amžiaus moterų stygių. Neva dauguma jų, ieškodamos darbo, emigravo į greta esančią Šveicariją taip sukeldamos krizę. O kad kompensuotų nuotakų trūkumą, Lichtenšteino vyriausybė pradėjo importuoti moteris iš kitų Europos valstybių.
Krovininiais traukiniais!
Atgabentos į nykštukinę kunigaikštystę, jos potencialiems sutuoktiniams parduodamos aukcione. Prie straipsnio buvo išspausdinta iš traukinių iškraunamų – tikrąja šio žodžio prasme – nuotakų fotografija. Ji labiausiai ir užkliuvo. Ir ne tik Lichtenšteino vyrams, bet visiems gyventojams, valdžiai, kitiems laikraščiams.
Mat fotografo įamžintos damos buvo išskirtinai stambaus sudėjimo. Publikacija buvo pasmerkta kaip vokiško netakto ir šiurkštumo pavyzdys. Bet tuo Lichtenšteino piliečių rūstybė neišseko, nes žinutę apie nuotakų importą pasigavo kiti Europos ir net Amerikos laikraščiai.
Jie balandžio 1-osios pokštą išpūtė iki tikro tarptautinio diplomatinio skandalo, mat perspausdino ir tą nelemtą nuotrauką.
Nelemta skaitmenizacija
Turbūt žinomiausias bokšto laikrodis pasaulyje Big Benas Londone ne sykį buvo tapęs pokštų ir apgaulių taikiniu.
Bet nė vienas jų nepranoko Balandžio 1-ajai sugalvoto kompanijos BBC pramano: dar kiek, ir ne tik Londone, bet ir visoje Jungtinėje Karalystėje būtų kilęs maištas.
1980-ieji. Balandžio 1-ąją BBC savo patikliems klausytojams vėl smogė britišku humoru.
8-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 9-ojo pradžioje tradiciniai laikrodžių ciferblatai buvo nebemadingi, jų vietą užėmė skaitmeniniai. Tad kai pati BBC pranešė, jog Londono pažibai – Vestminsterio bokšto laikrodžiui, arba tiesiog Big Benui, atėjo metas atsinaujinti, patikėjo bemaž visi.
Reportažas apie senojo Big Beno laikrodžio pakeitimą skaitmenine švieslente atrodė įtikinamas.
Radijo klausytojams, kurie suskubs paskambinti pirmieji, net pažadėtos išardomo laikrodžio rodyklės – atminimui.
Skambučiai į radijo stotį pasipylė iškart ir iš visų pasaulio kampelių – kiekvienas skambinusysis vylėsi tapti tuo laiminguoju, kuriam atiteks neįkainojamas reliktas. Bet netrukus skambučių pobūdis ėmė keistis.
Pasipiktinimo Big Beno sudarkymo planais banga buvo tokia didžiulė, kad BBC nebelaukė kitos dienos ir iškart prisipažino pajuokavusi.
Situacijos tai neišgelbėjo – piktų skambučių tik padaugėjo. Britams nebuvo juokinga.
Viskas baigėsi tuo, kad korporacija BBC buvo priversta paskelbti dar kelis atsiprašymus už nesėkmingą pokštą.
