Judesys panevėžiečio 37-erių Patricijaus Žostauto gyvenime atsirado anksčiau nei šokis – kaip poreikis išbandyti kūną.
Vėliau šį norą pakeitė breikas – gatvės kultūros dalis, kurioje susijungia muzika, improvizacija ir įspūdingi triukai.
Nuo skersinio iki televizijos projektų
Patricijus šokti breiką pradėjo bemaž prieš devyniolika metų, būdamas aštuoniolikmetis. Kaip pats sako, palyginti vėlai.
Tačiau norą gyventi aktyviai juto nuo mažens.
„Tėvukas, kuriam labai patiko sportas, turėjo namuose pasistatęs skersinį. Turbūt kaip ir kiekvienas sūnus, norėjau jam šiek tiek įtikti. Tad visą laiką ant to skersinio ir leisdavau. Bet man ir pačiam labai patikdavo, kaip beždžionėlė būdavau“, – juokiasi Patricijus.
Namuose – sporto salė, pirmieji bandymai daryti salto, kurie Patricijų itin žavėdavo, ir nuolatinis fizinis aktyvumas.
Pirmąjį salto P. Žostautas padarė mokydamasis Mykolo Karkos mokykloje, padedamas tuomečio savo kūno kultūros mokytojo.
„Jis pasakė, kad moka padaryti atbulinį salto. Sutiko pamokyti, parodė techniką, pagal kurią vėliau jau mokiau savo mokinius“, – prisimena Patricijus.
Lūžis įvyko vienuoliktoje klasėje, pakeitus mokyklą. Nauji draugai, nauja aplinka ir vienas trumpas pokalbis apie breiką.
„Vienas tų draugų papasakojo, kad lanko breiką. Išsižiojau: eik tu sau, rimtai?!Aš irgi norėčiau pabandyti. Nuėjau. Taip patiko, kad gal per pusmetį aplenkiau visus trenerius, kurie ten buvo. O toliau pats mokiausi ir tobulinausi“, – pasakoja Patricijus.
Vėliau sekė intensyvus breiko laikotarpis – P. Žostautas įkūrė breiko šokių grupę, turėjo apie pusšimtį mokinių. Pasirodymai televizijoje, dalyvavimas projektuose ir renginiuose. Filmavosi laidoje „Muzikinė karuselė“, „Lietuvos balse“.
Išsiskyrė technika
Patricijus pasakoja buvęs pirmasis breiko šokėjęs Panevėžyje, kuriam pavyko pažaboti legendinį „airtrack“ judesį.
„Airtrack“ breike yra vienas sudėtingiausių ir įspūdingiausių galios elementų, atliekami dideli apsisukimai ant rankų, skriejant oru.
Tai reikalauja išties didelės fizinės jėgos, koordinacijos ir technikos.
Tuo metu tokių šokėjų Lietuvoje buvo vos keli, tad P. Žostautas, tada geriau žinomas „Bboy Furle“ pseudonimu, savo technika ir išgarsėjo tarp Panevėžio šokėjų, dalyvaudavo vietiniuose turnyruose, kur rinkdavosi bendraminčiai, „Urban dance“ čempionatuose.
Breiko evoliucija
Pirmoji breiko banga kilo dar 9-ajame dešimtmetyje, kartu su vakarietiška kultūra – filmais, muzikinėmis laidomis ir vaizdo kasetėmis, gatvės kultūra.
Tai buvo tikras fenomenas – jaunimas bandė kopijuoti judesius, šokdavo kiemuose, kultūros namuose.
Vėliau breikas išgyveno ir pakilimų, ir nuosmukių.
1995-ieji laikomi breiko mados metais. Pradėjo burtis pirmos rimtesnės šokėjų komandos, atsirado daugiau informacijos, vyko pirmi battle tipo renginiai.
Šiandien, po tokių pasiekimų kaip jaunosios Lietuvos breiko žvaigždės Dominikos Banevič sėkmė tarptautinėse arenose ir jos sidabrinio pasirodymo olimpinėse žaidynėse, ši šokio ir scenos meno kultūra vėl įgauna pagreitį.
„Jeigu mokinys iš tiesų trokšta suktis ant galvos, jis atras vietos tą daryti ir namuose, ir virtuvėje, ir visur kitur. Aš pats sukdavausi bet kur, kur tik rasdavau vietą.“
P. Žostautas
Pauzė ir startas
Visgi po šešerių metų, praleistų intensyviu breiko ritmu, pasiekęs piką P. Žostautas iš šokių aikštelės pasitraukė.
Gyvenimas pakrypo kita linkme – sutiko būsimą žmoną, sukūrė šeimą, gimė vaikai, atsirado nedidelis ūkis Kėdainių rajone.
Atžaloms augant, šokis vėl grįžo.
„Pradėjau mokyti sūnų breiko judesių. Išeiname į kiemą, rodau jam tokį lengvą salto per šoną, o aplink daug mamyčių su vaikais. Jos pradėjo prašyti pamokyti ir jų vaikus. Dar žmona papasakojo, kad buvau breiko treneris, daug metų šokau“, – šypsosi Patricijus.
Kadangi šokti breiką Panevėžyje nebuvo mokoma jau gerą dešimtmetį, P. Žostautas nusprendė suburti norinčių šokti vaikų grupę. Taip teko vėl imtis trenerio darbo.
Šiuo metu jo grupėje breiko šokio meno mokosi būrys mergaičių ir berniukų.
Jau rugsėjį Patricijus planuoja veiklą plėsti – Panevėžio moksleivių namuose pradės vesti šokių būrelį.
Iš noro pasirodyti
Nors šokis svarbi P. Žostauto gyvenimo dalis, kad gali gyventi be breiko, įsitikino padaręs nemenką pertrauką.
Tačiau, kaip pats sako, yra dalykų, kurių niekada nepamirši: stovėjimas ant rankų, sukimasis ant galvos. Tai lieka įkalta visam gyvenimui.
„Visgi laikui einant supranti, kad sprogstamosios jėgos tiek nebėra. Dabar jau ir kūnas ne tas – skauda alkūnes, riešus. Jei nepamankštini – sunku. Tai sportas, kuris tikrai atsiliepia sveikatai“, – sako Patricijus.
O apie vieną skaudžiausių savo patirčių jis pasakoja be pagražinimų. Vieną žiemos naktį Patricijus ėjo su draugu. Šis atliko įvairiausius triukus. Patricijus nusprendė neatsilikti ir pademonstruoti sudėtingesnį triuką – vadinamąją „korką“ – salto su apsisukimu ore.
Tuo metu P. Žostautui buvo apie 21–22 metus, pats jėgų ir pasitikėjimo savimi pikas.
„Šokau ir praradau orientaciją, kur yra žemė. O dar buvo slidu“, – prisimena jis.
Akimirka, kuri turėjo tapti dar vienu sėkmingu triuku, baigėsi skaudžiai – nusileido ant rankos ir ją susilaužė.
„Dabar galiu pasakyti, kad niekada nereikia maivytis“, – šypteli P. Žostautas.
Tačiau tuo viskas nesibaigė. Po operacijos, dar iki galo nesugijus rankai, noras vėl daryti triukus nugalėjo sveiką protą.
Vos po savaitės Patricijus dar kartą bandė atlikti šuolį.
„Žinojau, kad nereikėjo, bet vis tiek bandžiau. Tada proto nebuvo daug“, – juokiasi pašnekovas.
Užteko menkiausio kontakto su žeme ir ranka lūžo antrą kartą. Teko atlikti dar vieną operaciją.
Nors trauma seniai sugijusi, kūnas jos nepamiršta – ranka primena apie save kiekvieną kartą, kai stoja drėgni orai.
Auga silpnesni
Kalbėdamas apie trenerio darbą, pašnekovas neslepia: jis gali būti įdomus, o kartu ir sudėtingas. Pasak P. Žostauto, viskas labai priklauso ir nuo vaiko požiūrio.
Jei mažajam šokėjui breiko judesiai kels žavesį, o trenerį jis matys kaip autoritetą ir įkvėpimą, tokį vaiką galima daug ko išmokyti.
Jei šių dedamųjų nėra – progresas tampa beveik neįmanomas.
Didžiausias iššūkis, anot Patricijaus, yra motyvacija ir dėmesio išlaikymas.
„Vaikai nori bėgioti, nori kažką kita veikti. Būna, trukdo kitiems, nes nori žaisti gaudynių. Tada tenka pasakyti, kad gal nebereikia lankyti treniruočių, nes trukdai. Būna, kad vienas po penkių pamokų dar nieko neišmoksta, o kitas per vieną pamoką padaro tiek ir dar daugiau“, – pasakoja P. Žostautas.
Dirbdamas su jaunimu treneris pastebi ir gilesnę problemą – šiandieninių vaikų fizinis pasirengimas gerokai silpnesnis.
Nors yra išimčių, dauguma vaikų, jo teigimu, fiziškai silpnesni nei ankstesnių kartų.
„Anksčiau mes eidavome, sukdavomės, bandydavom salto, krisdavome, vėl stodavomės. Dabar vaikai silpni. Neturi vadinamosios sprogstamosios galios. Galbūt dėl to, kad tiek laiko leidžia prie kompiuterių, gal kalta prasta mityba“, – svarsto treneris.
Paskui tėtį
Kartu su tėčiu jo treniruojamoje grupėje breiko judesius šlifuoja ir aštuonmetis sūnus.
„Jis dar tik mokosi, bet dabar stipriausias savo grupėje. Buvo toks pasirinkimas: nori žaisti su kompiuteriu – pajudėk: arba darai pratimus, pavyzdžiui, atsispaudimus, prisitraukimus, arba mokaisi breiko. Dabar jam patinka pasimaivyti prieš kitus, parodyti, ką moka“, – šypsosi P. Žostautas.
Pašnekovo dukra taip pat žengia pirmuosius žingsnius breiko pasaulyje.
Be to, labai gražiai dainuoja.
Šokis kaip sielos išraiška
P. Žostauto nuomone, breikas yra menas, sielos išraiška. Šokis, padedantis išlaisvinti energiją per judesį, padedantis atsiverti.
Visgi, pasak trenerio, šokti breiką iš esmės nėra sudėtinga – reikia tik girdėti ritmą, muziką.
„O kai girdi taktą, muziką, pradedi šokti neišvengiamai. Aš pats pradėjau ir dainuoti. Manau dėl to, kad šokau. Turiu įrašęs ir kelis savo muzikinius įrašus“, – pasakoja treneris.
Patricijus pastebi, kad dabar žmonės yra užsidarę, susikaustę, bijo, ką apie juos pagalvos kiti. O šokis leidžia atsiverti, tampi atviresnis, drąsesnis.
Kartu su tuo auga ir pasitikėjimas savimi.
Laisvė judėti
Breikas, pasak P. Žostauto, pirmiausia yra laisvė judėti – gyvas ryšys su muzika, o ne iš anksto sustyguota choreografija.
Tai šokis, kuriame svarbiausia ne atkartoti išmoktus žingsnius, bet jausti ritmą ir leisti kūnui į jį reaguoti.
Ne veltui breikas vadinamas „freestyle“ – čia kiekvienas išėjimas tampa savotišku pokalbiu su muzika, kuriame nėra griežtų taisyklių ar iš anksto sudėliotų kombinacijų.
Vis dėlto jo paties kelias buvo šiek tiek kitoks – labiau orientuotas į „power moves“, sudėtingus, jėgos reikalaujančius triukus.
„Buvo iškalti sukiniai, jėgos judesiai. Gal tada šiek tiek gėdijausi išreikšti save, todėl labiau rėmiausi technika ir jėga. Aišku, išmokau ir stiliaus, pridėdavau kažkiek savo, bet iš esmės buvau vadinamasis „poweristas“, – pasakoja P. Žostautas.
Didžiausią įtaką mokantis anuomet Patricijui turėjo internetas – ypač „YouTube“ platforma.
Kai jis pradėjo šokti, internetas jau egzistavo, tačiau ankstesnė karta tokių galimybių neturėjo.
Jie dažniausiai mokėsi iš televizijos, pavyzdžiui, populiarių muzikinių kanalų kaip MTV. Tačiau tai, pasak pašnekovo, buvo gerokai sudėtingiau – judesiai ekrane pasirodydavo trumpai, reikėdavo įsiminti iš karto, o ir pats perteikimas ne visada buvo tikslus.
Pasak Patricijaus, tai, ką tuo metu rodydavo šokėjai, buvo gana grubiai pateikta, paprasta ir ne visada kokybiška.
Situacija pasikeitė atsiradus gausiam vaizdo turiniui internete.
Augina naują kartą
Nors didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje – breiko bendruomenė gyva, regionuose ji dažnai priklauso nuo pavienių entuziastų.
Panevėžyje ilgą laiką tokių nebuvo.
Tad Patricijus tikisi, kad breiko banga kartu su juo augs, o ateityje pavyks išauginti ir į pasaulį paleisti čempionų kartą.
Pasak jo, jei tik nori – per dvejus metus gali pasiekti labai daug. Pats tuo įsitikino savo kailiu.
„Jeigu mokinys iš tiesų trokšta suktis ant galvos, jis atras vietos tą daryti ir namuose, ir virtuvėje, ir visur kitur. Aš pats sukdavausi bet kur, kur tik rasdavau vietą“, – šypsosi Patricijus.
Jis įsitikinęs: kol Lietuvoje šokti mokysis bent penkios breiko grupės, kol vyks „battles“ vadinamos breiko šokių kovos, tol šio išskirtinio šokio kultūra bus gyva.
Kaip dviese minti dviratį
Šiandien P. Žostautui svarbiausia – trenerio darbas ir šeima. Su žmona jiedu augina du vaikus.
Sutuoktinė – be galo kūrybinga moteris, rašo eilėraščius.
Kalbėdamas apie šeimą ir gyvenimo vertybes, Patricijus išskiria vieną esminį dalyką – viskas prasideda nuo vaikystės.
Jo manymu, būtent tada atžalas reikia išmokyti svarbiausių gyvenimo principų: kas yra draugystė, pagarba, atsakomybė už savo veiksmus.
Vaikas turi suprasti paprastą taisyklę: kaip elgiesi su kitais, anksčiau ar vėliau sugrįš ir tau pačiam.
Ne mažiau svarbus, anot jo, yra gebėjimas kurti santykius.
Patricijus pastebi, kad šiandien daugelis žmonių susiduria su sunkumais ieškodami partnerio ar kurdami ilgalaikius ryšius.
„Reikia suprasti, kad santykis – tai bendras gyvenimas, bendras požiūris į pasaulį. Turi jausti, kad esate kaip draugai, kurie mina dviratį ta pačia kryptimi. Jeigu vienas nori į vieną pusę, o kitas – į kitą, tada vienas kitą tik stabdys. Labai svarbu sukurti gerus santykius. Čia ir yra tas gyvenimo receptas“, – mano pašnekovas.
Patricijus skeptiškai vertina šiuolaikinę vertybių sistemą, kurioje, jo nuomone, per daug dėmesio skiriama išoriniams dalykams – pažymiams, išvaizdai, materialinei sėkmei.
O gebėjimas būti savimi dažnai lieka nuošalyje.
Jis ragina mažiau dėmesio kreipti į aplinkinių vertinimus ir daugiau pasitikėti savimi – intuicija, kuri kiekvienam parodo tikrąjį kelią.
„Giliai širdyje mes visi žinome savo kelią“, – pabrėžia P. Žostautas.
Duoti lygu gauti
Pasak P. Žostauto, šiuolaikiniame pasaulyje dvasiniai ir materialūs dalykai neatsiejami – jie visada eis kartu.
Jo nuomone, nors natūralu siekti finansinės gerovės, vien materialus siekis dažnai neveda prie pilnatvės. Anot Patricijaus, investuodamas ar siekdamas finansinių tikslų, galvoji apie augimą, pelną, didesnius materialius tikslus – namus ar net vilas už milijonus. Tačiau ilgainiui atsiranda gilesnis klausimas: ne tik ką nori gauti, bet ir ką gali duoti kitiems.
Tai, jo manymu, yra tikroji prasmė.
„Gilesnis, dvasinis požiūris būtų kitoks: ne tik „aš noriu penkių milijonų“, bet ir „kiek žmonių aš už tiek galėčiau padėti“. Kartais atrodo: aš dar nesu pakankamai turtingas, kad duočiau. Bet toks mąstymas neteisingas. Turi būti priešingai – duodi reiškia gauni“, – pabrėžia pašnekovas.
Net mintys, pasak jo, veikia taip pat. Jei keiki žmogų, pats save apkrauni negatyviomis emocijomis, o apkalbėtasis to net negirdi.
P. Žostautas tiki, kad gyvenimas tam tikra prasme pats apdovanoja – ne visada pinigais, bet jausmu. Net mažas gerumo gestas sukuria stipresnį vidinį išgyvenimą nei didelė finansinė sėkmė.
Suprasti realybę
Kalbėdamas apie ateitį, P. Žostautas sako neprisirišantis prie svajonių.
Jis tiesiog nori, kad vaikams sektųsi, kad jie kurtų darnias šeimas, o pats galėtų būti šalia kaip palaikantis senelis, kuris padeda, dalijasi patirtimi ir tiesiog būna kartu.
„Svarbu, kad būtų sveikatos, kad aplink būtų meilė. Vis pagalvoju, kad norėčiau geriau suprasti šią realybę, kaip kuo naudingesnis galėčiau būti čia ir dabar“, – šypsosi Patricijus.
