Po Panevėžio rajoną išsibarstę Sosnovskio barščiais užkrėsti plotai kartu sudėjus sudarytų kelias dešimtis hektarų.
Šį itin pavojingą augalą rajono Savivaldybė bandys išnaikinti tam gavusi europinę paramą.
Kol kas imtis darbų numatyta Sosnovskio barščiais užkrėstose 59 vietose – 36,7 ha teritorijoje. Tačiau dalies sklypų, kuriuose aptikti šie augalai, savininkai kol kas neatsiliepė. O be jų sutikimo privačioje žemėje Savivaldybė negali daryti tvarkos.
Ruošiasi masiniam naikinimui
Jau šį ketvirtadienį Panevėžio rajono taryba svarstys, ar pritarti jungtiniam projektui naikinti invazines rūšis – Sosnovskio barščius.
Politikams pritarus, iki balandžio 1-osios Savivaldybė turės pateikti paraišką finansavimui gauti. Karui su Sosnovskio barščiais rajonas tikisi per ketverius ateinančius metus sulaukti 125 163 eurų paramos.
Šias lėšas Savivaldybė gautų ne iš karto – darbus atliktų savo lėšomis, o metų pabaigoje pinigai būtų kompensuojami.
Po ketverių projekto metų tvarkomuose plotuose neišnaikinus 95 proc. Sosnovskio barščių, Savivaldybė privalėtų penktaisiais metais naikinimo darbus atlikti savo lėšomis.
Šis projektas numato, kad invazinius augalus galima naikinti ne vien valstybinėje, bet ir privačioje žemėje – todėl jis ir vadinamas jungtiniu.
Iki šiol tai buvo galima daryti tik valstybinėje žemėje.
Ieško sklypų savininkų
Panevėžio rajono savivaldybės Architektūros skyriaus vyriausiasis specialistas Artūras Šatas mano, kad gali nutikti, jog Sosnovskio barščiai bus naikinami mažesniame plote, nei skaičiuojama dabar.
Mat pagal reikalavimus finansavimui gauti, reikia turėti žemės savininko raštišką sutikimą, jog jis neprieštarauja, kad jo sklypą Savivaldybė išvaduotų iš baisiųjų barščių.
O už jų kerojimą sklypų savininkams kol kas jokia atsakomybė netaikoma.
Pasak A. Šato, prieš daugiau nei dvi savaites Sosnovskio barščiais užkrėstų sklypų savininkams Savivaldybė išsiuntė laiškus.
Iš maždaug šešiasdešimties savininkų kol kas atsiliepė tik apie trečdalis.
A. Šatas abejoja, ar realu per ketverius metus išnaikinti 95 proc. Sosnovskio barščių.
Ne tik dėl sunkumų ieškant sklypų savininkų, bet ir dėl paties augalo specifikos – šią rūšį labai sunku išnaikinti net ir per ilgesnį laiką.
Kad ir kaip būtų, A. Šatas sutinka, jog pasinaudojus europine parama efektas bus geresnis nei iki šiol, kai Savivaldybei buvo leista šiuos invazinius augalus naikinti tik valstybinėje žemėje.
„Sosnovskio barštis į valdas nežiūri. Jam visos tinka. Jis – ne biurokratas.“
V. Šležas
Turi dėl ko pasiguosti
Pasak A. Šato, didžiausi Sosnovskio barščių plotai šiuo metu rajone veši Paįstrio seniūnijoje. Jų taip pat yra Panevėžio seniūnijos šiaurės vakaruose, Raguvos ir Vadoklių seniūnijose.
Savivaldybės atstovo teigimu, palyginti su situacija visoje Lietuvoje, Panevėžio rajonas gali guostis, kad tos kelios dešimtys užkrėstų hektarų yra labai mažai.
„Vilniaus, Zarasų, Molėtų rajonuose Sosnovskio barščių plantacijos užima šimtus hektarų“, – paaiškino A. Šatas.
Pasak specialisto, dirbamoje žemėje šie pavojingi augalai nesiplečia, neįsitvirtina, tačiau puikiai klesti pakraščiuose, apleistuose plotuose, pagrioviuose ir pan. Nieko nedarant, jie labai greitai išplistų.
„Iš vienos galvos Sosnovskio barštis subrandina apie 100 tūkst. sėklų. Manoma, kad jos gali sudygti ir po ketverių metų. Kiek išbarstyta sėklų žemėje, kokį turime jų genofondą – mes nežinome“, – teigia pašnekovas.
Piktžolė – ne biurokratas
Paįstrio seniūnija jau daugiau nei šešetą metų pavojingą invazinį augalą bando naikinti pasitelkusi profesionalų pagalbą.
Čia Sosnovskio barščiai buvo išplitę kelių hektarų teritorijoje, daugiausia greta apleistų fermų. Pasak seniūno Virginijaus Šležo, Sosnovskio barščių mažėja.
„Kol kas dar negalime pasakyti, kad juos nugalėjome. Tai vienur, tai kitur jų židinukas vėl pakyla“, – teigia seniūnijos vadovas.
Kad pasimatytų naikinimo rezultatai, anot V. Šležo, prireikė mažiausiai poros metų.
Naikinant naudojama speciali cheminė medžiaga, o prie Lėvens upės dėl apsaugos zonų tegalima naikinti mechaniškai.
„Matome, kad jei nieko nebedarysime, ligšiolinės pastangos nueis vėjais, jie vėl su dviguba jėga puls daugintis“, – paaiškino seniūnas.
Pasak V. Šležo, jų seniūnijoje problema ta, kad daugiausia Sosnovskio barščių augo buvusių fermų teritorijoje, kur neįmanoma nei išarti, nei iškultivuoti.
Šioje seniūnijoje barščiai veši ir valstybiniuose, ir privačiuose sklypuose.
„Sosnovskio barštis į valdas nežiūri. Jam visos tinka. Jis – ne biurokratas“, – juokauja V. Šležas.
Anot jo, ne vienas seniūnijos gyventojas turi randų ant kūno nuo Sosnovskio barščio.
Nors, seniūno nuomone, privačių sklypų savininkai turėtų apsidžiaugti atsiveriančia galimybe išsivaduoti nuo pavojingo augalo, visgi sąlygas tokiam europiniam projektui išpildyti vertina skeptiškai dėl keliamų biurokratinių reikalavimų.
„Pavyzdžiui, auga Sosnovskio barštis žvyrkelio pakraštyje ir reikės ieškoti savininko, suderinti su juo, ar gali Savivaldybė naikinti piktžolę. O jei tas savininkas gyvena Australijoje? Kaip gauti jo parašą vien dėl to, kad galėtum tris barščio kamienus nukirsti?“ – pateikė pavyzdį V. Šležas.
Rado net mokyklos stadione
Vadoklių seniūnijoje didžiausi Sosnovskio barščių plotai veši nuo Ukmergės pusės. Pavienių jų auga ir pačiuose Vadokliuose.
„Jų net miestelyje išlenda. Buvo netgi mokyklos stadione, su direktore sprendėme, ką daryti. Juos kasė kastuvais“, – pasakoja seniūnė Milda Tamokaitienė.
Pasak jos, kol kas nesigirdėjo, kad būtų kas nors rimtai nukentėjęs nuo deginančių šio augalo sulčių, tačiau mažesnių nudegimų būta netyčia prisilietus.
M. Tamokaitienė nemano, kad laikui bėgant mažėja šio pavojingo augalo. Pasak jos, tam nėra priežasčių – Sosnovskio barščiai nėra masiškai naikinami.
„Kol kas naikiname kaip patys sugebame. Nusipirkome šakoms genėti skirtas ilgas žirkles. Darbuotojus aprengiame apsauginiais rūbais ir, kai saulės nėra, nugnaibo Sosnovskio barščių galvas. Bet tokiomis mechaninėmis priemonėmis augalas sunkiai sustabdomas“, – tvirtina seniūnė.
Ramygalos seniūnas Valdas Chirv teigia, kad ir jų kraštuose šio augalo būta nemažai, bet per trejus metus daug jo išnaikinta purškiant, šienaujant.
Atsivežė kaip labai gerą
Iki 3–5 metrų aukščio užaugantis Sosnovskio barštis į Lietuvą atvežtas apie 1950 metus iš Kaukazo. Tikėtasi, kad daug žalios masės turintis augalas bus tinkamas gyvulių pašarui.
„Tais laikais labai trūkdavo pašaro. Mes, vaikai, eidavome užsidirbti į kolūkį. Pats atsimenu, kad vienais labai prastais metais teko net jaunų medelių šakas laužyti ir sandėliuoti, kad žiemą kolūkio gyvuliams turėtų nors medžio šakelių paduoti. Tekę ir su arkliais iš Mūšos salų Pasvalio rajone traukti pašarą, kur su dalgiais šienaudavo“, – pasakoja V. Šležas.
Atkeliavus naujam augalui į Lietuvą, gėlininkai grožėjosi jo žiedais ir bandė užsiauginti patys, o bitininkus Sosnovskio barščiai viliojo kaip nektaro šaltinis bitėms.
Tačiau paaiškėjo, kad jis visiškai tam netinkamas.
Tik vėliau susigriebta, kad gyvuliai jo ne tik neėda, bet Sosnovskio barštis dar ir nuodingas.
Augalas gali stipriai nudeginti, ypač saulėtomis dienomis. Ant odos patekusios jo sultys gali sukelti 1–3 laipsnio nudegimą.
Be to, augalas subrandina tūkstančius lengvai plintančių sėklų.
Remiantis moksliniais duomenimis, tik šienaujant Sosnovskio barščio naikinimas gali užtrukti ir iki 12 metų, naikinant specialiais herbicidais – gali pakakti ir 2–3 metų.
Sosnovskio barščiai turi stiprią šaknų sistemą, net jaunų augalų šaknys ilgos, plačiai išsišakojusios, auga gana giliai.
