Vienas didžiausių Prancūzijos miestų Marselis nėra tobulas, bet būtent todėl toks žavingas.
Šis miestas, daugeliui žinomas iš Aleksandro Diuma garsiojo romano „Grafas Montekristas“, turistų neretai vis dar išbraukiamas iš lankytinų vietų sąrašo, o vietiniai, kalbantys savitu prancūzų kalbos dialektu, jį vadina „Marso planeta“.
Mažiausiai prancūziškas
Provanso-Alpių-Žydrojo Kranto regiono centras Marselis žavesiu nė kiek nenusileidžia Paryžiui.
O ir kaip galėtų, kai vien saulėtų dienų Marselyje suskaičiuojama bent trys šimtai per metus.
Marselis – ne tik antras pagal dydį Prancūzijos miestas po Paryžiaus, didžiausias Viduržemio jūros uostas, bet ir tikras kultūrų katilas.
Jame susipina senovės istorija, jūrų dvasia ir pietietiškas gyvenimo džiaugsmas.
Dar 600 m. pr. Kr. graikų kolonistų įkurtas kaip Masalija, Marselis yra vienas seniausių miestų Europoje – ir tai jaučiasi kiekviename jo akmenyje, kvapuose ir garsuose.
Iki modernios metropolijos
Marselis, „mažasis brolis iš Pietų“, ilgus šimtmečius atverdavo glėbį imigrantams, ypač – jūreiviams ir žvejams.
Marselio istorija prasideda nuo graikų jūrininkų, kurie čia įkūrė prekybos uostą, anuomet pavadintą Masalija.
Vėliau miestas tapo svarbiu Romos imperijos centru, o per amžius – strateginiu prekybos ir kultūrų susikirtimo tašku.
Viduramžiais Marselis augo kaip svarbus uostas, o Didžioji Prancūzijos revoliucija dar labiau sustiprino jo reikšmę.
XIX a. miestas išgyveno pramoninį pakilimą, o XX a. tapo svarbiu migracijos centru – čia apsigyveno žmonės iš Šiaurės Afrikos, Italijos, Armėnijos ir kitų vietų. Todėl dabar Marselis yra vienas egzotiškiausių Prancūzijos miestų – tikras kultūrinės mozaikos kūrinys.
Marselio veidas
Marselis siūlo nepaprastą lankytinų vietų įvairovę – nuo istorinių paminklų iki laukinės gamtos ir modernios architektūros.
Visas Marselis atsiveria nuo kalno, ant kurio įkurta Šv. Karolio stotis – vartai į miestą. Tai įspūdingi XIX amžiaus stoties laiptai, saugomi dviejų liūtų.
Ant kalvos iškilusi Marselio simboliu laikoma Dievo Motinos Saugotojos bazilika ne tik traukia piligrimus, bet ir dovanoja vieną įspūdingiausių panoramų mieste – nuo 162 m kalvos atsiveria visas Marselis ir begalinė Viduržemio jūra.
Bazilikos 46 metrų aukščio varpinės išskirtinumas – milžiniška paauksuota Švč. Mergelės Marijos skulptūra.
Bazilikos vidus pilnas visokiausių laivų paveikslų, nes būtent čia buvo šventinami žvejų laiveliai ir meldžiama apsaugos visiems išplaukiantiems į jūrą.
Netoliese esantys Palais Longchamp rūmai su didingu fontanu ir žaliuojančiu parku primena XIX a. inžinerinį stebuklą, kai buvo sprendžiama vandens tiekimo problema ir kuriama miesto infrastruktūra. Dabar ši vieta – viena gražiausių pasivaikščiojimams.
Leidžiantis link jūros, būtina užsukti į Vieux-Port – senąjį uostą, kuris nuo pat miesto įkūrimo buvo jo širdis. Žvejų turgeliai, kavinių kvapai, į uostą sugrįžtantys laivai čia sukuria nepakartojamą atmosferą ir dieną, ir naktį.
Visai šalia esantis Vallon des Auffes žvejų uostelis atrodo lyg iš atviruko – spalvingi namai, nedidelės valtys vandenyje ir ramus gyvenimo ritmas leidžia pajusti autentišką Pietų Prancūzijos dvasią.
O Ifo sala, kurioje kadaise veikė kalėjimas, šiandien vilioja istorijos ir literatūros mėgėjus, nes būtent čia vyko garsiojo Aleksandro Diuma romano „Grafas Montekristas“ veiksmas.
Sala ir pilis atrodo sukurtos romano siužetui, todėl nestebina, kad A. Diuma jas pasirinko.
Nepaliesta žmogaus
Jei norisi gamtos, verta leistis į Kalankų (Calanques) nacionalinį parką – tai vienas įspūdingiausių gamtos kampelių Prancūzijoje, kur vandens ir vėjo per amžius zulinamos baltos uolos leidžiasi į žydrą Viduržemio jūrą, o įlankos vilioja krištolo skaidrumo vandeniu.
Šis parkas driekiasi tarp Marselio ir Kasio miestų bei slepia dešimtis siaurų, vingiuotų įlankų, primenančių mažus, nuo pasaulio atskirtus gamtos stebuklus.
Kiekviena jų turi savitą charakterį – vienos pasiekiamos tik pėsčiomis, leidžiantis stačiais, uolėtais takais, kitos – valtimi ar kajaku. O pasiekęs jas pasijunti lyg atradęs kitą pasaulį.
Keliaujant šioje teritorijoje ne tik atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai, bet ir laukia iššūkiai – takai statūs, akmenuoti, todėl reikalauja geros fizinės formos ir tinkamos avalynės.
Čia dažnai galima sutikti žygeivių, dviratininkų, laipiojimo sporto entuziastų ir tiesiog ieškančiųjų tylos bei įkvėpimo.
Parkas yra saugoma teritorija, todėl čia ypač svarbu gerbti gamtą.
Tai ne tik vieta pasigrožėti vaizdais, bet ir galimybė prisiliesti prie vienos iš paskutinių Viduržemio jūros laukinės gamtos oazių, kur žmogaus įsikišimas jaučiamas tik minimaliai.
Rajonų magija
Marselio istorija ir kultūra atsiskleidžia vaikštant po Le Panier – seniausią miesto rajoną, kuriame siaurų gatvelių labirintai, spalvingi fasadai su su grakščiomis langinėmis ir meno galerijos kuria ypatingą bohemišką atmosferą.
Tikrojo senamiesčio teliko saujelė siauručių gatvelių, kuriose vargiai prasilenktų automobiliai, matyt, dėl to jų čia vos vienas kitas.
Įspūdinga katedra de la Major savo neobizantiniu stiliumi ir prabanga liudija miesto svarbą per amžius, o netoliese esanti Šv. Viktoro abatija primena ankstyvosios krikščionybės laikus ir seniausias Marselio religines tradicijas.
Norint geriau suprasti miesto praeitį, verta aplankyti Marselio istorijos muziejų, kuriame pasakojama visa miesto istorija nuo Antikos laikų, o šiuolaikinės kultūros ir architektūros įspūdį palieka „MuCEM“ – modernus muziejus, skirtas Viduržemio jūros civilizacijoms, jungiantis senąją ir naująją architektūrą į įspūdingą kompleksą.
Marselis taip pat garsėja savo šiuolaikine ir kūrybine dvasia, kurią puikiai atspindi Cours Julien rajonas – tai vieta, kur gatvės menas, muzika ir alternatyvi kultūra susilieja į nuolat kintančią aplinką.
Virš miesto iškilę Palais du Pharo rūmai su vaizdu į jūrą mena Napoleono III laikus ir kviečia pasigrožėti įspūdingais saulėlydžiais, o moderniosios architektūros šedevras Cité Radieuse, dar vadinamas „pamišėlio namu“, liudija garsiojo architekto Le Korbiuzjė viziją apie naują gyvenimo būdą ir miestų ateitį.
Skoniai ir gyvenimo ritmas
Marselio virtuvė yra tikra Viduržemio jūros regiono skonio klasika, kurioje susilieja jūros artumas, saulė, paprasti ingredientai ir įvairių kultūrų įtaka.
Čia maistas nėra tik kasdienis poreikis – tai gyvenimo būdas, ritualas ir bendravimo forma.
Žuvis yra virtuvės karalienė. Dorados, merlangai, jūros velniai, jūros vilkai, menkės, sardinės, barzdutės ir daug kitų žuvų, kurioms dar nėra lietuviškų pavadinimų, bei jūros gėrybės suteikia skonio ir aromato marseliečių mėgstamiems patiekalams.
Bene garsiausias Marselio patiekalas yra bouillabaisse, arba bujabesas, – sodri, aromatinga žuvienė, gaminama iš kelių rūšių šviežios žuvies, jūros gėrybių, pagardinama šafranu, česnaku ir žolelėmis. Tradiciškai ji patiekiama su rouille česnakiniu padažu ir skrudinta duona, o žuvienės receptas perduodamas iš kartos į kartą.
Tiesa, bujabesas – tai ne vienas receptas, bet vienas virimo būdas. Kad žuvienė būtų tiršta, verdama ant stiprios ugnies, išgarinant skystį. O žuvies derinių labai daug. Tačiau šis patiekalas neįsivaizduojama be vienos rūšies − skorpionžuvės.
Ne mažiau svarbi Marselio kulinarinės kultūros dalis yra pastis – anyžių skonio aperityvas, ypač mėgstamas karštomis dienomis.
Praskiedus vandeniu, jis įgauna pieno baltumo spalvą ir tampa gaivus gėrimas, dažnai lydintis lėtus pokalbius prie stalo.
Prie jūros patiekalų dažnai siūlomas ir aloji (aïoli) – intensyvaus skonio česnakų ir alyvuogių aliejaus padažas, tradiciškai patiekiamas su virtomis daržovėmis, žuvimi ar jūros gėrybėmis ir tarsi pabrėžia paprastą, bet sodrų vietos virtuvės charakterį.
Marselio desertai taip pat išskirtiniai – navettes yra trapūs, laivelio formos sausainiai su subtiliu apelsinų žiedų aromatu, dažnai siejami su šventėmis ir vietinėmis tradicijomis.
O pieds paquets – labiau išraiškingas, tradicinis patiekalas iš avienos, kurį vertina tikri vietinės virtuvės entuziastai.
Šie patiekalai atskleidžia Marselio virtuvės gilumą – nuo lengvų, šviežių skonių iki intensyvių, sodrių ir drąsių derinių.
Apskritai Marselio virtuvė atspindi visą Viduržemio jūros gyvenimo filosofiją: švieži ingredientai, alyvuogių aliejus, šviežios daržovės, žolelės ir, žinoma, jūros gėrybės čia užima pagrindinę vietą.
Skonis dažnai paprastas, bet labai turtingas.
Kulinarinę įvairovę papildo ir patys Marselio žmonės.
Jie garsėja atvirumu ir stipriu charakteriu. Tai vienas iš Prancūzijos miestų, kuriame susitinka įvairios tautos ir tradicijos – nuo prancūzų iki arabų, nuo afrikiečių iki italų.
Dėl šios įvairovės kone 900 tūkst. gyventojų turinčiame mieste jaučiama ypatinga gyvybė: čia viskas šiek tiek garsiau, spalvingiau ir intensyviau nei kitur, bet būtent tai suteikia Marseliui autentiškumo ir žavesio.
