Kovo 25-ąją Lietuvoje švenčiamos Gandrinės – sena lietuvių tradicija, žyminti pavasario pradžią ir pirmųjų baltųjų gandrų sugrįžimą. Nuo seno tikėta, kad būtent šią dieną gandrai parskrenda į gimtuosius lizdus, atnešdami ne tik šiltesnius orus, bet ir gyvybės atsinaujinimą.
Vis dėlto gamta savo taisykles diktuoja pati – gandrai nebūtinai sugrįžta tiksliai per Gandrines. Priklausomai nuo oro sąlygų, jie gali pasirodyti ir anksčiau ar šiek tiek vėliau. Pastaraisiais metais, šylant klimatui, pirmuosius gandrus Lietuvoje galima išvysti gerokai anksčiau.
Lietuvių kultūroje gandras visada turėjo ypatingą vietą. Jis laikomas namų globėju, laimės ir derlingumo simboliu. Sakoma, kad ten, kur įsikuria gandras, lydės sėkmė, o šeimoje netrūks santarvės. Ne veltui šis paukštis tapo ir nacionaliniu Lietuvos simboliu.
Įdomu tai, kad gandrai yra itin ištikimi savo namams – kasmet jie sugrįžta į tą patį lizdą, kurį nuolat taiso ir didina. Kai kurie lizdai gali sverti net kelis šimtus kilogramų ir būti naudojami dešimtmečius.
Dar viena įdomybė – gandrai per metus įveikia tūkstančius kilometrų. Žiemą jie praleidžia šiltuosiuose kraštuose, o pavasarį leidžiasi į ilgą kelionę atgal į Europą. Skrydžio metu jie vengia skristi virš jūrų, todėl renkasi ilgesnius, bet saugesnius maršrutus sausuma.
Gandrinės nuo seno buvo ne tik gamtos, bet ir bendruomenės šventė. Žmonės kepdavo ypatingus kepinius, vaišindavosi, o vaikai laukdavo gandrų, tikėdami, kad šie atneš ne tik pavasarį, bet ir sėkmę visiems metams.
