„Gydytojas išrašė vaistų, bet aš jų negersiu!“ Yra tekę girdėti?
Kai kurių šaltinių duomenimis, net 50 procentų lėtinėmis ligomis sergančių žmonių nesilaiko specialistų nurodytų gydymosi gairių.
„Gydytojas skyrė septynių dienų antibiotikų kursą, o man palengvėjo jau po trijų – kam toliau nuodytis tabletėmis?“
„Išgėrus vaistų kraujospūdis sumažėjo, vadinasi, galima nustoti juos vartoti, kol vėl nepakilo.“
„Kas čia tokio, kad cholesterolis aukštas! Man nieko neskauda, o statinai pakenks kepenims – negersiu jų.“
Daugumai tai turbūt skamba pažįstamai.
Atsisakymas laikytis gydytojų nurodymų – milžiniška problema visame pasaulyje. Ekspertai tai laiko viena pagrindinių kliūčių gyvenimo trukmei ilginti.
Statistika baugina
Specialistai teigia, kad maždaug pusė pacientų, sergančių išemine širdies liga, per metus po patirto infarkto liaunasi vartoję jiems paskirtus preparatus. Ir greičiausiai nustoja gerti tuos vaistus, kurie duoda ilgalaikį poveikį, o ne tiesiogiai veikia simptomus. Todėl nitratai, skirti krūtinės anginai, t. y. skausmui malšinti, vartojami kur kas noriau nei, tarkime, preparatai cholesteroliui mažinti. Nes dėl cholesterolio neskauda!
Deja, nustoję gerti paskirtas tabletes, pacientai gana greitai sulaukia kito ligos priepuolio arba net stento užsikimšimo. Bet ir tada dažnas netiki, kad tabletės, kurių negėrė, skiriamos išvengti tokių pasikartojančių katastrofų ir gyvenimo trukmei pailginti.
Vienos pakuotės sindromas
Kai specialistai vykdo apklausas, kad sužinotų, kodėl jų pacientai nevartoja vaistų kraujospūdžiui mažinti, dažniausiai atsakoma: „Aš vartoju! Bet tik pagal poreikį.“ Taigi tik tada, kai kraujospūdis pakyla.
Antroje vietoje, tai turbūt nestebina, būna atsakymas „Pamirštu.“
Dar kiti pacientai tabletes kraujospūdžiui reguliuoti vartoti nustoja vos tik jos atlieka savo darbą ir kraujo spaudimas normalizuojasi. Tai vadinama vienos pakuotės sindromu – panašiai būna su vaistais nuo peršalimo simptomų: palengvėja ir mes liaunamės juos gerti.
Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos, Europos kardiologų draugijos ir įvairių mokslinių tyrimų duomenimis, galima net išskirti konkrečias vaistų grupes ir pacientų tipus, kuriems laikytis gydymo režimo yra sunkiausia.
Vaistų grupės, kurių vartojimą linkę nutraukti savavališkai:
1. Statinai – jau minėti cholesterolį mažinantys vaistai. Tai viena labiausiai demonizuojamų vaistų grupių. Tyrimai rodo, kad iki 50 proc. pacientų nustoja juos vartoti per pirmuosius metus. Pagrindinė priežastis – baimė dėl poveikio kepenims ir raumenų skausmų (nors tyrimai rodo, kad dažniausiai tai būna psichosomatinis reiškinys).
2. Antidepresantai ir antipsichotikai. Pacientai dažnai nutraukia jų vartojimą vos pajutę pirmąjį pagerėjimą arba ankstyvuosius šalutinius poveikius (mieguistumą, svorio augimą), kurie pasireiškia greičiau nei gydomasis efektas.
3. Inhaliatoriai (nuo astmos ar lėtinės obstrukcijos plaučių ligos). Teigiama, kad daugiau nei 60 proc. pacientų inhaliatoriumi naudojasi netinkamai arba tik tada, kai dusta, ir ignoruoja palaikomąjį – uždegimą mažinantį – gydymą.
„Atostogos“ nuo vaistų
Tyrimai rodo, kad išsivysčiusiose valstybėse gydymosi griežčiau laikosi tik apie 50 proc. lėtinėmis ligomis sergančių pacientų. Besivystančiose šalyse šis rodiklis dar žemesnis.
Tiesa, ne visi pacientai vienodai savivaliauja.
Ekspertai išskiria tris nepakankamo gydymo laikymosi lygius:
Absoliutus. Tai visiškas atsisakymas visų diagnostinių tyrimų, medikamentinio ar chirurginio gydymo ir reabilitacijos.
Užsienyje atlikti tyrimai rodo, kad apie 20–30 proc. gydytojų išrašytų receptų niekada nepasiekia vaistinės.
Dalinis. Pacientas vykdo tik tam tikrus gydytojo nurodymus, o kitų atsisako. Tipinis pavyzdys – „atostogos“ nuo vaistų, t. y. preparatų vartojimo nutraukimas kelioms dienoms ar savaitėms.
Objektyvus. Pacientas nesugeba laikytis gydytojų rekomendacijų dėl psichikos sutrikimų, užmaršumo sergant demencija ir pan.
Kuo mažiau nepatogumų pacientui sukelia jo liga, tuo prasčiau laikomasi gydymo plano, sako medikai. Tai ypač būdinga sergantiesiems hipertenzija, ateroskleroze ar kitomis ligomis, kai pradinėse stadijose dar nėra sunkių simptomų. Nesant jų, žmogus ilgai nekreipia dėmesio į savo būklę, nors gydytojai įspėja, kad ji pavojinga. To pavyzdys – vaistai osteoporozei gydyti. Motyvacija juos vartoti jau kelerius metus iš eilės yra viena žemiausių medicinoje, nes kaulų retėjimo žmogus nejaučia.
Nenoriu – ir nesigydysiu!
Specialistai linkę išskirti tris esmines priežastis, kodėl sergantys žmonės ignoruoja medikų nurodymus.
Pirma – nepakankamas informuotumas, savo ligos rimtumo, pavojaus ir progresavimo rizikos bei komplikacijų nesuvokimas.
Europos Komisijos ir Pasaulio sveikatos organizacijos tyrimai parodė, kad apie 47 proc. Europos gyventojų turi ribotą sveikatos raštingumą. Vadinasi, žmonės ne tik nesupranta sudėtingų medicininių terminų, bet ir nesugeba kritiškai įvertinti informacijos.
O pacientai, kurie nesupranta, kaip veikia vaistas, yra linkę nutraukti gydymą vos pasijunta geriau.
Antra – nepasitikėjimas gydytoju. Abejonės jo profesionalumu ir suinteresuotumu, kad pacientas pasveiktų.
Trečia dažniausia priežastis – šalutinio vaistų poveikio baimė. Įsitikinimas, kad bus neigiamų preparatų vartojimo pasekmių.
Negalima nepaminėti ir visuomenėje vis dar gajaus tikėjimo neva natūraliais gydymosi būdais, užuot „nuodijus organizmą chemija“.
Išties, pacientai dažnai psichologiškai jaučiasi sveikesni, kai negeria tablečių, net jeigu jų sveikatos rodikliai, pavyzdžiui, kraujospūdis ar cukraus lygis, yra pavojingi. Tai savotiškas gynybinis mechanizmas – „jei negeriu vaistų, vadinasi, nesu ligonis“.
Viena sudėtingiausių grupių – tai pacientai, kurie tikisi visiško pasveikimo. Tačiau sergant lėtinėmis ligomis tai neįmanoma, tad jie nusivilia, nuleidžia rankas ir nustoja vartoti paskirtus vaistus.
Nustebsite, bet finansų klausimas, kiek rodo apklausos, anaiptol nėra vyraujantis. Lemiami veiksniai, paskatinantys nesilaikyti gydymo, yra nesupratimas, kokia nauda bus iš vaistų vartojimo, ir dar baimė, ar tie vaistai neturės šalutinių poveikių. Tai net turi atskirą pavadinimą: nocebas.
Drausmingiau gydytojų nurodymus vykdo moterys.
Priešingas reiškinys gerai žinomam placebo efektui. Jei pacientas perskaito visą galimų šalutinių poveikių sąrašą pakuotės lapelyje ir iš anksto nusiteikia, kad vaistas jam pakenks, dažnai pradeda fiziškai jausti tuos simptomus, nors vaistas jų nesukėlė.
Pavyzdžiui, daug pacientų nustoja gerti statinus dėl raumenų skausmų. Tačiau kontroliuojamų tyrimų metu skausmas pasireiškė net 90 proc. tų jo dalyvių, kurie gėrė ne statinus, o cukraus piliulę – t. y. placebą.
Kodėl meluojame savo gydytojams
Atskirai neklusniųjų pacientų grupei priskiriami patiriantieji „baltojo chalato efektą“. Tokie, atėję pas gydytoją, klusniai linksi galva, prisiekinėja, kad vaistus geria, nors iš tikrųjų to nedaro.
Kartais tai dar vadinama „gero mokinio sindromu“: paciento elgesys gydytojo kabinete ar prieš pat vizitą kardinaliai pasikeičia nuo kasdienio, nes jis jaučia psichologinį spaudimą įtikti gydytojui arba bijo būti sugėdintas.
Užsienyje buvo atlikta įdomių tyrimų naudojant elektroninius vaistų pakuočių dangtelius, fiksuojančius kiekvieną atidarymą. Paaiškėjo, kad likus 5 dienoms iki vizito pas gydytoją, pacientų drausmė gerti vaistus šokteli iki 80–90 proc. Vizitui praėjus, šis rodiklis vėl nukrenta iki įprastų 40–50 proc.
Tokio ūmaus uolumo pasekmes nesunku nuspėti: gydytojas, matydamas neblogus tyrimų rezultatus vizito dieną, klaidingai mano, kad gydymas veikia, nors pacientas tiesiog „pasitempė“ paskutinę minutę.
Specializuoto leidinio „Journal of General Internal Medicine“ paskelbtais duomenimis, apie 60–80 proc. pacientų nėra visiškai atviri su savo gydytojais dėl vaistų vartojimo ar gyvenimo būdo. Ir tam yra dvi pagrindinės priežastys. Pirmoji – tai nenoras pasirodyti „blogu ligoniu“, kuris pamiršo išgerti ar tyčia negėrė vaistų, nes bijo pamokslų ar neigiamos reakcijos, antroji – nenoras ginčytis: pacientas netiki vaistų nauda, bet jam lengviau pritarti gydytojui, o išėjus pro jo kabineto duris receptą tiesiog ignoruoti.
Nuodija pramanai, ne vaistai
Vienas elementariausių būdų padidinti pacientų klusnumą gydantis – vaistų vartojimo schemų supaprastinimas. Idealiu atveju tai „viena tabletė kartą per dieną“ režimas. Ir tą pasiekti jau padeda daugiakomponenčiai sudėtiniai preparatai, kurių vis daugėja (ypač skirtų hipertenzikams).
Kuo daugiau tablečių ir skirtingų jų gėrimo laikų (viena prieš valgį, kita po valgio, trečia vakare ir pan.), tuo didesnė tikimybė, kad pacientas suklys arba pavargs nuo tokio sudėtingo režimo.
Amerikiečių specialistų atlikti tyrimai rodo, kad jei vaistą reikia gerti 4 kartus per dieną, gydymosi laikymosi rodiklis nukrenta iki maždaug 50 proc., palyginti su 80 proc. kai vaistas geriamas tik kartą per dieną.
Labai svarbi gydymo proceso dalis visada buvo ir bus artimųjų, šeimos narių įtraukimas. Tyrimai rodo, kad vyrai gydosi kur kas drausmingiau, kai juos kontroliuoja ir prižiūri žmonos.
Svarbi ir kova su mitais, klaidinančiais pacientus: apie skiepų žalą, vaistų nuodingumą ar tariamą pripratimą.
Kai kurie žmonės vengia gerti vaistus, nes bijo priprasti. Tokie pacientai klaidingai mano, kad jei jie pradės vartoti vaistus nuo kraujospūdžio ar cholesterolio, jų organizmas aptings ir nebegalės be jų funkcionuoti.
Bet tai, ką jie įsivaizduoja, nėra nei pripratimas, nei aptingimas, bet lėtinės ligos kontrolė. Nutraukus vaistus, liga grįžta į savo pradinę, taigi pavojingąją būseną.
Įdomus faktas
Tyrimų duomenimis, drausmingiau gydytojų nurodymus vykdo moterys (palyginti su vyrais), pagyvenę asmenys, aukštesnį išsilavinimą turintys žmonės (paprastai geriau suvokiantys gydymo svarbą) bei asmenys, gaunantys didesnes pajamas (finansinis stabilumas leidžia užtikrinti reguliarų reikiamų vaistų įsigijimą).
Kas rizikuoja labiausiai?
Remiantis mokslinių stebėjimų rezultatais, pacientus pagal jų elgseną su vaistais galima priskirti šiems pagrindiniams tipams:
SKEPTIKAI. Netiki tradicine medicina, bijo „chemijos“, dažnai keičia vaistus į papildus ar žoleles.
SIMPTOMŲ VERGAI. Geria vaistus tik tada, kai skauda. Jei simptomų nėra – vaistų nereikia.
ATSITIKTINIAI PRALEIDINĖTOJAI. Dažniausiai tai jauni, užsiėmę žmonės, kurie pamiršta išgerti vaistų dėl intensyvaus gyvenimo tempo.
VIENIŠI SENJORAI. Dažnai painioja vaistus dėl didelio jų kiekio arba turi kognityvinių sutrikimų.
