Dar prieš metus panevėžietės Aušros Šaparnės kasdienybė buvo visai kitokia. Skirtingos veiklos, savęs paieškos – nuo modelio darbo mados arenoje Milane iki floristikos, nuo šios iki samdomo darbo. Šiandien Aušros gyvenimo centre – dviejų mėnesių sūnelis Ąžuolas, juvelyrika ir naujai atrastas ramybės jausmas.
Aušros Šaparnės dienos ritmą šiandien diktuoja visai kiti dalykai nei anksčiau.
Kadaise jos laikas buvo skirstomas į darbus, susitikimus ar kūrybinius planus. Dabar kasdienybė sukasi aplink mažą žmogutį, kuris į jos gyvenimą atėjo vos prieš du mėnesius.
„Gyvenu mažylio auginimu, – šypsosi Aušra. – Su vyru dar tik mokomės susigyventi su šia realybe.“
Visgi A. Šaparnės gyvenime yra ir kita svarbi kryptis – juvelyrika. Ši veikla, prasidėjusi dar prieš nėštumą, tampa vis svarbesne panevėžietės tapatybės dalimi.
„Visai neseniai sėdėjau studijoje, dirbau ir atėjo suvokimas: pagaliau radau tai, kas tikrai mano. Net susigraudinau, buvo taip malonu ir gera širdyje. Tiesiog labai mėgstu tai, ką darau“, – šypsosi Aušra.
Per keramiką į juvelyriką
A. Šaparnės kelias į juvelyriką prasidėjo visai netikėtai – per keramiką.
„Lipdyti pradėjau eiti po darbo, kad nusimesčiau įtampą. Kai rankos dirba, galva ilsisi“, – pasakoja Aušra.
Taip atsirado pažintys, pokalbiai ir įkvėpimas ieškoti toliau.
Vieną dieną, vedama smalsumo, ji atsidarė menų studijų programų puslapį ir pamatė juvelyriką.
„Su vyru turėjome nemažai diskusijų, nes studijos ne Panevėžyje – arba Vilniuje, arba Kaune. Aš jau buvau pasiryžusi visa galva nerti: viskas, važiuoju studijuoti. Vyras pristabdė: palauk, palauk, sustojam, čia mūsų namai, gyvenimas, santuoka“, – juokiasi panevėžietė.
Galiausiai nutarė pradėti nuo juvelyrikos kursų.
Šie truko metus ir tapo finansiniu iššūkiu, bet jau pirmoji diena patvirtino jos pasirinkimą.
„Pirmą dieną išėjau su didžiausia šypsena ir supratau – noriu“, – sako A. Šaparnė.
Papuošalas – ne daiktas, o jausmas
Papuošalai Aušrai nėra tik daiktai. Jie turi sentimentalią vertę.
Tai – emocija, prisiminimas, istorija. Šį suvokimą sustiprino ir asmeninė patirtis.
„Kai vyras pasipiršo, padovanojo nuostabų sužadėtuvių žiedą. Tačiau jį reikėjo šiek tiek patvarkyti. Siuntėme juvelyrui, bet siuntinys dingo. Vyrui skaudėjo širdį, aš irgi buvau labai nusiminusi – žiedo taip ir neatgavome. Tėtis sakė, kad tai tik daiktas. Vyras nusprendė padovanoti kitą, bet žinojau, kad tai ne tas pats. Jau nebebuvo to sentimento“, – pasakoja Aušra.
Papuošalai, anot jos, lydi žmogų per gyvenimą svarbiausiomis akimirkomis.
„Su vienais auskarais ėjai atsiimti dvyliktos klasės diplomo, su kitais – tuokeisi. Jie tampa mūsų istorijos dalimi. Tas ir žavu. Kiekvienam žmogui tas pats daiktas neša visai kitą emociją“, – pabrėžia A. Šaparnė.
Kiekvienas juvelyrinis darbas, sako Aušra, yra individualus kūrinys, gimęs iš autentiško kūrybos proceso, atskleidžiantis ir asmenybę.
„Pasaulyje yra be galo daug talentingų juvelyrų. Ir net jeigu jų stilistika yra bent šiek tiek panaši, dirbiniai niekada neatrodys tokie patys, nes kiekvieno kūrėjo rankos dirba skirtingai“, – pabrėžia pašnekovė.
Jai pačiai patinka masyvios formos, paprasti, minimalistiniai dirbiniai, bet dažniausiai nešioja tik vestuvinį žiedą.
„Batsiuvys be batų, – juokiasi Aušra. – Kai pradėjau užsiimti juvelyrika, teko visus žiedus nusimauti, nors anksčiau būdavo visi pirštai nukrauti.“
Tiesa, jos pačios kurtoje užsakomojoje kolekcijoje yra ir įdomesnių sumanymų – pavyzdžiui, masyvūs žiedai su individualiu žmogaus piršto atspaudu.
„Vis dar bandau išsigrynint idėjas, nes nesinori šokinėti nuo vieno prie kito. Atrodo, ir šitą norėčiau pabandyti, ir tą, ir trečią. Kol kas stengiuosi susikoncentruoti į kelis dalykus. Jeigu daryti, tai tik gerai, kad būtų tobula. O tada jau bus galima eksperimentuoti“, – sako A. Šaparnė.
Kaip angliakasys
Kiekvienas Aušros rankų darbo kūrinys prasideda nuo idėjos – ją gali įkvėpti gamta, žmonės ar tiesiog kasdienis gyvenimas.
Vėliau seka ilgas gamybos kelias: nuo metalo formavimo iki poliravimo.
Iš šalies juvelyrika dažnai atrodo kaip subtilus, estetiškas ir net šiek tiek romantiškas darbas, žavintis galutiniu rezultatu. Tačiau realybė, anot A. Šaparnės, visai kitokia. Darbas su metalu reikalauja fizinės ištvermės, tikslumo ir kantrybės.
Rankos dažnai lieka juodos nuo medžiagų, ore tvyro kvapai, naudojami įrankiai gali būti pavojingi.
„Pats procesas tikrai nėra gražus. Iš studijos grįžtu juodais pirštais, rankas reikia tiesiog mazgoti. Kiekvieną kartą, kai ateinu pas savo nagų meistrę, ji griebiasi už galvos ir klausia, ką aš ten su tomis rankomis darau“, – juokiasi Aušra.
Pasitaiko visko – ir nudegimų, ir įsipjovimų. Nuo poliravimo aparato ir naudojamos pastos pajuosta netgi veidas.
„Kartais grįžtu namo atrodydama kaip angliakasys“, – prisipažįsta juvelyrė.
Tačiau būtent šiame procese slypi tikroji kūrybos vertė. Mintis virsta forma, forma – daiktu, o daiktas – istorija.
Kaina pateisina triūsą
Aušra pasakoja, kad juvelyrikoje yra daugybė gamybos technikų. Ji pati naudoja vadinamąją stalo juvelyrikos (Bench jeweler) techniką.
Tai darbas nuo nulio su grynu tauriuoju metalu. Granulės lydomos, valcuojamos, formuojamos, pjaunamos, lituojamos rankomis.
„Sakoma, kad tai jau mirštanti juvelyrikos pusė, nes tikrai reikalauja labai labai daug darbo, labai daug įgūdžių ir rankos išlavinimo“, – pabrėžia A. Šaparnė.
Dar yra prarasto vaško technika. Idėja išformuojama juvelyriniame vaške, išliejama gipso formoje, vaškas išlydomas, o į jo vietą pilamas metalas, kuris vėliau apdirbamas.
Kūrybiniame procese gelbsti ir technologijos, pavyzdžiui, 3D spausdinimas (CAD). Modelis kuriamas kompiuterine programa, atspausdinamas 3D spausdintuvu, o tolesnis procesas panašus į vaško techniką.
Aušra pabrėžia, kad juvelyrika reikalauja daug mokymosi ir žinių, o tai pateisina ir dirbinių kainą.
„Kai perkame dirbinį, nesusimąstome, kaip jis atsiranda. Žiūrime ir galvojame: iš kur čia tokia kaina?! Bet kai supranti, kiek laiko ir darbo reikia vienam jų pagaminti, visai kitaip pradedi vertinti“, – sako A. Šaparnė.
Studija – būtinybė, ne prabanga
Pirmieji Aušros kūriniai gimė namuose, tačiau ilgainiui tapo aišku – reikia atskiros erdvės.
„Kai pradėjau lankyti kursus, buvo toks užsidegimas – noriu čia ir dabar! Namai buvo apkrauti, su vyru sėdėdavome prie savo stalų nugara į nugarą ir darbuodavomės. Kai dirbi ten, kur gyveni, nebelieka ribos tarp darbo ir poilsio“, – įsitikino A. Šaparnė.
Be to, juvelyrikoje naudojamos kenksmingos medžiagos bei procesai nėra tinkami gyvenamajai erdvei.
„Kadangi tenka ir lydyti, ir lituoti, yra ir kenksmingos dujos, ir kvapai, ir sienos jau šiek tiek padegintos, dar kai laukiausi vaikelio, pradėjau ieškoti atskiro kampelio“, – pasakoja juvelyrė.
Dabar A. Šaparnė juvelyrikos dirbinius gludina savo studijoje miesto centre. Tai vieta, kur gali susitelkti, kurti ir bent trumpam pabėgti nuo kasdienybės.
Vengia reklamos
Jaunam kūrėjui rasti savo klientą dažnai atrodo kaip vienas didžiausių išmėginimų, tačiau pašnekovė į šį procesą žvelgia kiek kitaip.
Aušros teigimu, svarbiausia šiame kelyje – ne tiek pats ieškojimas, kiek bandymas įsitvirtinti. Ir tas žodis „bandymas“ čia labai tikslus, nes tikrasis įsitvirtinimas reikalauja laiko, kantrybės ir nuolatinio mokymosi – tai gali trukti metų metus.
Pradėjusi kurti A. Šaparnė net neturėjo tikslo aktyviai ieškoti klientų.
Ji tiesiog darė tai, kas pačiai labai patiko, ir kartkartėmis dalindavosi savo darbais socialiniuose tinkluose.
Taip atsirado ir pirmieji užsakovai.
Aušrai itin svarbu, kad klientas ateitų vedamas ryšio. Tuomet daiktas nebus tik dar vienas pirkinys ar atsitiktinis aksesuaras.
„Kai žmogus ateina susidomėjęs mano kūryba, tai reiškia, kad kažkas joje surezonavo. Tada juvelyrinis dirbinys, kurį jis įsigyja, turės reikšmę – taps daiktu, turinčiu prasmę. Tai nebėra dar vienas žiedelis, kuris po pusės metų bus rastas stalčiuje su nuostaba: „O, pamiršau, kad tokį turėjau“, – šypsosi Aušra.
Dėl to ji daugiausia dėmesio skiria kokybei, idėjoms išgryninti ir pačiam kūrybiniam procesui.
Ir, kaip pati sako, klientai vis tiek ateina – pamažu, dažniausiai per rekomendacijas iš lūpų į lūpas.
Jos nuomone, tai daug vertingiau nei bet kokia agresyvi reklama.
„Kai tau skambina ir sako: „Laba diena, pirkite mūsų produktą“, tu juk nenori. Bet kai pačiam to prireikia, pradedi domėtis, pats parodai iniciatyvą. Kai kažkas brukama, nėra malonu. Aš tiesiog darau tai, ką darau, ir laukiu, kol žmonės ateis ir pasakys: „Man patinka tai, ką tu darai. Norėčiau tai įsigyti“, – sako A. Šaparnė.
Suderina motinystę ir kūrybą
Nors daugelis A. Šaparnę gąsdino, kad atsiradus vaikeliui pasaulis versis aukštyn kojomis, jos patirtis kitokia.
„Nėra taip, kad viskas sugriūna. Tiesiog reikia išmokti viską derinti. Esu labai dėkinga nuostabiam savo vyrui. Taip susiklostė, kad prieš keletą metų jis išėjo iš samdomo darbo ir atsidarė savo įmonę. Be abejo, atsirado daugiau laisvumo, galime vienas prie kito derintis. Kai dirbi samdomą darbą, nebus taip, kad paskambinsi vyrui ir pasakysi: žinai, man jau labai blogai, gal gali parvažiuoti namo ir pagelbėti“, – sako Aušra.
Tiesa, kartais kūryba vyksta ir su mažyliu šalia.
„Kai tik įmanoma, saugu, jis būna su manimi studijoje – pamiega, pavalgo, o aš tiesiog dirbu“, – pasakoja naujai iškepta mama.
Praėjus dviem savaitėms po gimdymo Aušra jau dirbo studijoje. Ji neslepia: buvo dienų, kai galvojo – kodėl tą daro? Juk galėtų tiesiog sėdėti namuose ant sofos ramiai su vaikučiu rankose.
„Bet vis tiek grįždavau prie darbo, nes yra ta nepaaiškinamas potraukis tam, ką darai“, – šypsosi Aušra.
Savęs paieškos
Iki juvelyrikos A. Šaparnė išbandė daugybę skirtingų veiklų.
Nuo vaikystės – šokiai, pianinas, choras, gimnastika, piešimas, tapyba, netgi baletas. Tiesa, mokytoja po pirmos pamokos pasakė negaišti laiko, nes nėra tinkamo lankstumo.
„Paauglystėje atsirado stiprus noras piešti. Niekada nelankiau Dailės mokyklos – visko mokiausi savarankiškai. Labai gerai prisimenu, kai per Kalėdas tėvai padovanojo piešimo knygą – išsamų vadovą, kuriame mokoma piešti paprasčiausius dalykus, apskritimus, kad ištobulintum ranką“, – pasakoja A. Šaparnė.
Vėliau – modelio darbas, prasidėjęs vos penkiolikos, pažintis su negailestingu mados pasauliu.
Dar būdama visai jauna, ji derino kelis darbus – dirbo drabužių parduotuvėje, draudimo srityje, ir tuo pačiu metu mokėsi floristikos.
„Kai tau aštuoniolika ir jau gyveni savarankiškai – mes tuo metu su vyru jau gyvenome kartu – natūralu, kad norisi kuo daugiau finansinio stabilumo. Galiausiai išėjau iš samdomo darbo, nes norėjau rimčiau užsiimti floristika. Nenorėjau paprasto floristikos salono, labiau traukė kūrybiniai sprendimai: ekspozicijos, parodos, dekoras, nestandartiniai projektai“, – pasakoja Aušra.
Pradėjo ieškoti, kur galėtų stažuotis, kas galėtų tapti jos mentoriumi. Bet tuo metu ištiko krizė – pandemijos laikotarpis, karas Ukrainoje. Tapo akivaizdu, kad tai nėra tinkamas metas pradėti verslą.
Tais pačiais metais dar pradėjo planuoti vestuves. Kai viskas susidėjo į vieną vietą, suprato: floristika turi būti atidėta.
Tačiau kelionė į Rumuniją bei mėnuo Portugalijoje atvėrė naujus horizontus.
Gėles gelbėjo iš konteinerių
Ypač stiprų įspūdį Aušrai padarė pažintis su industrine floristikos puse Portugalijoje.
„Pamačiau visai kitą floristikos pusę – ne tą gražiąją, estetinę, o tą, kuri susijusi su gėlių auginimu ir verslu. Tai buvo didelis kontrastas. Mes esame įpratę gėlę vertinti kaip kažką ypatingo – dovanojame ją, rūpinamės, kerpame kotelius, merkiame į vazas. O ten ji tiesiog produktas. Jei gėlė šiek tiek pažeista – ji iš karto išmetama“, – pasakoja A. Šaparnė.
Net dėl menko lapelio pažeidimo visa gėlių partija keliauja į konteinerį.
„Su kurso draugėmis eidavome prie tų konteinerių, traukdavome gėles, parsinešdavome namo ir iš jų darydavome puokštes. Mums tiesiog buvo jų gaila. Ten gėlė yra tik verslo dalis, prekė“, – sako A. Šaparnė.
Po šios patirties Aušra grįžo į samdomą darbą, bet tapo vadove.
Trejus metus dirbo vadovaujamą darbą. Tai buvo vertinga patirtis, bet kartu ir kupina iššūkių.
Tuo laikotarpiu pradėjo šlubuoti sveikata, atsirado panikos atakos.
Ieškodama būdų nusiraminti, kaip pati sako, „įsižeminti“, ji atrado keramiką, vėliau – ir juvelyriką.
Mada be filtrų
Dar gerokai prieš juvelyriką, prieš savęs atradimą kūryboje, A. Šaparnės gyvenimas buvo visai kitoks – blizgus iš pirmo žvilgsnio, bet negailestingas iš vidaus.
Aušra labai anksti pradėjo dirbti modeliu. Pirmąją sutartį Aušra pasirašė būdama vos penkiolikos.
Jau septyniolikos išvyko modelio duonos krimsti į mados sostinę Milaną.
Tai amžius, kai dar tik formuojasi asmenybė, kai pasaulis atrodo paprastesnis, o sprendimai – lengvesni. Tačiau modelių industrija, anot A. Šaparnės, nelaukia, kol užaugsi. Ji įtraukia iš karto – su visomis savo taisyklėmis, tempais ir spaudimu.
Modelio darbas prasidėjo nuo to, kas daugeliui mergaičių atrodo patrauklu – fotosesijų, podiumo, renginių, galimybės keliauti. Jaunai merginai tai buvo naujas pasaulis, pilnas galimybių, pažinčių ir patirčių.
„Teko dalyvauti fotosesijose, eiti podiumu, vilkėti gražiausias sukneles, dėvėti brangiausius papuošalus su deimantais, kurių vertė siekdavo dešimtis tūkstančių. Su tokiais papuošalais į tualetą galėdavai nueiti tik lydima apsaugos“, – pasakoja buvęs modelis.
Tačiau kartu atėjo ir atsakomybė, kurios svorio paauglė tada iki galo nesuvokė.
Modelis mados pasaulyje nėra asmenybė – žmogus tiesiog tampa įvaizdžio dalimi, funkcija, privalo atlikti savo darbą nepriklausomai nuo savijautos.
„Mados industrija tikrai nėra pūkuotas katinėlis – ji kandžiojasi, ir jaunoms merginoms ten tikrai yra ką veikti. Kai esi paauglė, atrodo, kad jau žinai, kas esi, jautiesi asmenybė, net su tėvais nesutari, nes galvoji – aš juk žinau geriau. Bet iš tikrųjų dar esi iki galo nesubrendęs ir savęs iki galo nepažįsti“, – sako A. Šaparnė.
Skaudi realybė
Kasdienės dizainerių atrankos, vadinamieji kastingai, tapdavo savotišku išbandymu – ne tik profesiniu, bet ir asmeniniu.
Vieniems užsakovams Aušra pasirodė „per stora“, kitiems – „per liesa“, tretiems netiko per trumpos rankos.
Tokie komentarai, anot A. Šaparnės, ilgainiui pradeda ardyti savivertę, verčia abejoti savimi.
„Dienos pabaigoje grįžti namo į apartamentus ir iki galo nesuvoki: kokia aš esu, kas aš esu, ar tai apie mane? Panašiai atsitiko ir man. Grįžus į Lietuvą kurį laiką teko paieškoti savęs ir suprasti, ar man iš tikrųjų nepatinka mano pirštų ilgis, rankos, ar kokia atsikišusi alkūnė. Ir supratau: ne man tai nepatinka, tiesiog buvau įtikinta, kad man nepatinka“, – pasakoja A. Šaparnė.
Anot Aušros, didžiulė konkurencija, intensyvus tempas ir emocinis spaudimas kūrė aplinką, kurioje išlikti galėjo tik stipriausi. Juk į prabanga tviskantį Milaną dirbti modeliais atvyksta gražiausios merginos iš viso pasaulio kampelių.
„Skaudi realybėa, kad tu nelabai ten kažkam esi įdomus kaip žmogus. Esi tiesiog pakabas. Gražus pakabas, kurio darbas eiti podiumu, atstovėti fotosesijoje ir niekam neįdomu, ar šiandien valgei, kad gėrei vandens tik prieš šešias valandas, kad nori į tualetą, kad nori pailsėti, kad tavo kojos dydis 39, o batus davė 36-o“, – pasakoja A. Šaparnė.
Visgi modelio darbo patirtis turėjo ir kitą pusę.
Ji suteikė galimybę pažinti pasaulį, sutikti įvairių žmonių, pamatyti, kaip kuriama mada iš vidaus. Galiausiai leido įsitikinti, kad ne viskas pasaulyje yra taip gražu, kaip pateikiama.
Tai buvo gyvenimo mokykla, kurioje teko mokytis ne iš vadovėlių, o iš patirčių.
Sportas, gamta, kultūra
Iki gimstant sūnui, A. Šaparnė su vyru gyveno itin aktyviai.
Jos sutuoktinis užsiima ekstremaliu sportu – važinėja BMX dviračiais. Tad šeimos gyvenimo būdas gana glaudžiai susijęs su dviračiais. Tenka nemažai laiko praleisti ekstremalaus sporto aikštelėse, parkuose.
„Nuvažiuojame į varžybas. Nebūtinai visada jis dalyvauja, bet dažnai važiuojame tiesiog palaikyti draugų. Taip pat kartu važinėdavome dviračiais. Labai mėgdavome lankytis galerijose, pristatymuose, teatre. Juozo Miltinio dramos teatras yra viena mano mylimiausių vietų“, – pasakoja Aušra.
Dar viena veikla, kurią atrado per pandemiją – kelionės po Lietuvą.
„Per pirmąjį karantiną, kai dar galėjome išvykti iš savivaldybių, turėjome daugiau laisvo laiko. Tada atradome tokį puslapį, kuriame pagal regionus sužymėtos lankytinos vietos – dvarai, gamtos objektai, įvairūs maršrutai. Važinėdami aptikome labai daug grožio. Mums patinka lankyti tiek apleistus, tiek veikiančius ar restauruojamus dvarus. Lietuvoje be galo daug gražių vietų, tik kartais žmonės skuba važiuoti į užsienį dar nepažinę savo šalies“, – pažymi Aušra.
Vaikas grąžina į dabartį
Šiandien A. Šaparnė jaučiasi visu šimtu procentų atradusi save. Kaip pati juokauja, į savo juvelyrikos studiją ne eina, o pasišokinėdama skuodžia.
Ir būtent šiame paprastume – tarp studijos, kūrybos ir mažo vaiko juoko – ji randa tai, ko ilgai ieškojo: ramybę, prasmę ir save.
Nors ateities planų turi nemažai – tobulėti, mokytis, siekti daugiau – Aušros požiūris gimus vaikučiui labai pasikeitė.
Anot jos, vaikas labai sugrąžina į dabartį. Nebelieka bėgimo į ateitį su grandioziniais planais ir tikslais.
Aušra kalba apie mažus kasdienybės momentus: pirmą kūdikio šypseną, juoką, net paprasčiausius patyrimus, kurie leidžia suprasti, kad šita akimirka daugiau niekada nepasikartos.
„Stengiamės vaikui suteikti gerą gyvenimą, duoti gražiausius drabužius, vesti į įvairiausius būrelius, užtikrinti finansinę paramą, keliones. Taip susikoncentruojame, kad vaikas turėtų gerą gyvenimą, kad pamirštame, jog jam reikia tiesiog maloniai praleisti dieną su tavimi“, – mano Aušra.
Anot jos, šitą suvokus, supranti, kad reikia ne tik žiūrėti į ateitį, bet ir mokėti pasidžiaugti mažais kasdieninis dalykas.
Paklausta, kokia mama nori būti, A. Šaparnė sako, kad svarbiausia jai užauginti dorą ir atsakingą žmogų.
„Norėtųsi užauginti vyrą, kuris supranta, kad reikia gerbti moteris. Užauginti vyrišką vyrą, kuris mokėtų įjungti skalbimo mašiną ar pasigaminti valgyti. Mergaites mokome, kad nesaugu vaikščioti vienoms tamsoje, o mano, kaip mamos, pareiga užauginti tokį sūnų, kad toms mergaitėms nereikėtų bijoti nei apsivilkti trumpesnę suknelę, nei vaikščioti tamsoje“, – kalba A. Šaparnė.
