Velykų šventėje susipina tikėjimas, šeimos tradicijos ir pavasario atgimimo nuotaika.
Daugeliui tai vis dar laikas sustoti, susiburti su artimaisiais ir prisiminti, kas perduodama iš kartos į kartą.
Bažnyčiose gaudžiantys varpai ir Prisikėlimo slėpinys, margučiai, šeimos stalas ir pirmieji pavasario žolynai – šventė, kuri kiekvienuose namuose įgauna savitą prasmę, tačiau visur išlieka tas pats atsinaujinimo jausmas.
Kalbinti panevėžiečiai dalijasi savo Velykų tradicijomis ir tuo, kas jiems svarbiausia.
Audronė VIRBALIENĖ
Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos pirmininkė
Mano vaikystėje tėvai ir dėdės prinešdavo smėlio, įrengdavo lovelius kiaušiniams ridenti, o mes, vaikai, ridendavome juos iš kapeikų. Tai būdavo gražus pavasarinis susibūrimas pas bobutę, prie upės.
Dabar jau ir bobutė, ir tėvai iškeliavę anapilin, todėl stengiuosi šią tradiciją išlaikyti pati.
Nors vienas sūnus gyvena Australijoje ir per Velykas pasimatome tik per ekraną, su kito sūnaus šeima važiuojame į savo sodą, prie tvenkinio. Visi atsivežame margintų kiaušinių, gamtoje ką nors kepame ir visą Velykų dieną praleidžiame kartu.
Pati numarginu iki dvidešimties kiaušinių. Velykoms ruošiuosi iš anksto, dar Didžiąją savaitę, ne paskutinę dieną. Jau prieš kelias dienas kiaušinius numarginau vašku: vaškuotus pamerkiau į šaltą svogūnų lukštų nuovirą, paskui išviriau. Ten, kur buvo vaškas, liko raštai, o nuo lukštų kiaušiniai įgavo sodrią rudą spalvą.
Marginu ir su žolytėmis, prispaustomis prie kiaušinių. Cheminių dažų nenaudoju. Esu bandžiusi dažyti ir mėlynuoju kopūstu – spalva labai graži.
Velykoms kasmet gaminu varškės pyragą. Jis nekepamas ir labai greitai paruošiamas. Pagrindas tradicinis – kapoti sausainiai, sumaišyti su sviestu.
Kilogramą varškės ištrinu su indeliu sutirštinto pieno, gausiai įdedu džiovintų slyvų ir atsargiai įmaišau 200–250 ml plaktos grietinėlės. Grietinėlės nereikia plakti labai standžiai – ji turi likti puri. Paruoštą masę sukrečiu ant sausainių pagrindo ir palieku šaldytuve parai.
Jei norisi standesnio kremo, galima įdėti želatinos, bet man pakanka tokio standumo, kokį jis įgauna šaldytuve.
Tai labai lengvas receptas ir nuostabiai skanus pyragas. O Velykoms jį papuošti galima žibučių žiedeliais – nuo jų dabar visas Čičinsko kalnas nusidažęs mėlynai.
Patrikas SKRUDUPIS
Panevėžio Šv. Juozapo globos namų direktorius
Man Velykų esmė yra tikėjimo tradicija. Tiek Bažnyčia, tiek Velyknakčio liturgija man labai svarbūs momentai, padedantys Velykų prasmę perkelti į šeimą ir santykius su artimaisiais. Šios šventės turinys man kyla iš tikėjimo slėpinio šventimo. Taip buvo mano šeimoje, kurioje augau, ir šią tradiciją tęsiu šiandien. Tai ne tik paprotys, bet ir asmeniškai labai svarbi patirtis.
Dalyvaujame šeštadienio Vigilijoje – dažniausiai Panevėžio katedroje, tačiau esu ne kartą šventęs ir Krekenavos bazilikoje. Velyknaktis yra turiningiausia viso liturginio metų ciklo šventė, kurią išgyvena tikinčiųjų bendruomenė. Jos elementai – vanduo, ugnis, skaitiniai – nuosekliai veda į Prisikėlimo slėpinį.
Kita svarbi mano gyvenimo dalis – Šv. Juozapo globos namų bendruomenė. Jau tapo gražia tradicija Velykų sekmadienį susitikti šventiniuose pusryčiuose. Stengiuosi juose dalyvauti, kiekvieną gyventoją pasveikinti gyvu žodžiu ir margučiu. Tai man suteikia daug džiaugsmo ir įprasmina mano darbą.
Velykos yra viena svarbiausių švenčių krikščioniškojo tikėjimo tradicijoje. Tačiau ir tiems, kurie ją išgyvena labiau kaip kultūrinę, tai irgi šeimos, atsinaujinimo, perėjimo iš žiemos į naują gyvenimo etapą šventė.
Velykų simboliai kviečia sustoti, atsinaujinti, „persikrauti“, kad įgautume vidinės jėgos eiti tolyn, kasdien į priekį.
Audronė KISIELIENĖ
Verslininkė, duonos kepėja
Visai mūsų šeimai Velykos – Prisikėlimo šventė. Abu su vyru užaugome tikinčiose šeimose, tad nuo pat vaikystės žinojome, ką švenčiame.
Smagu, kad per Velykas pas mus į Linkaučius suvažiuoja vaikai, visi drauge vykstame į Krekenavos bažnyčią.
Žinau, kad derėtų drauge su kitais bažnyčioje melstis ir Didįjį ketvirtadienį, ir Didįjį penktadienį, bet mes, dirbantys žmonės, ne visada tam randame laiko.
Tačiau bažnyčioje visada švenčiame Velyknaktį, į maldos namus skubame ir sekmadienį.
Kalbant apie Velykų tradicijas, tikrai žinau, kad šeimininkės Velykoms kepdavo duonos.
Esu girdėjusi, jog kepdamos netgi melsdavosi, kad duonelė būtų skani.
Kepame duoną ir mes. Juk turėti duonos – tai būti sotiems, būti palaimintiems. Net ir primarginus Velykoms kiaušinių, prigaminus mėsos patiekalų, jei nebūtų duonos, šventinis stalas nebūtų pilnas, jaustųsi stoka.
Noriu pasidžiaugti, kad mums, Radviliškių kaimo kepyklai, patikėta Panevėžio vyskupijos šimtmečio šventei, kuri Panevėžio katedroje bus švenčiame balandžio 11-ąją, iškepti šimto kilogramų duonos kepalą.
Ši duona bus mūsų, Panevėžio-Krekenavos dekanato tikinčiųjų, atnaša.
Lina VILIENĖ
Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja
Šiuolaikiniai žmonės labai įvairūs: vieni tęsia tėvų bei protėvių tradicijas ir jų laikosi, kiti kuria savas šventimo formas.
Tie, kurie švenčia galbūt nekatalikiškai, dažnai vis tiek jaučia artumą pavasario, žalumos atgimimo šventei.
O besilaikantieji tradicijų Velykų laikotarpį pradeda dar nuo Verbų sekmadienio. Svarbu pašventinti verbą ir atlikti su ja susijusius ritualus. Vėliau – Didysis ketvirtadienis, laikomas švaros diena – nors šiuolaikiniam žmogui tai gal nebėra taip aktualu, vis dėlto ši prasmė išlieka. Didysis penktadienis – susikaupimo metas.
Pagal senąsias tradicijas penktadienis arba šeštadienis buvo skiriamas ir mirusiesiems – vadinamosioms vėlių Velykoms.
Žmonės eidavo į kapines su margučiais, lankydavo artimuosius, tarsi pasisveikindami su jais po žiemos. Dar seniau margučiai būdavo ne tik nešami, bet ir valgomi kapinėse. Panašių papročių randame ir kitose tautose.
Didžiojo šeštadienio vakarą šventinama ugnis ir vanduo, laukiama Kristaus prisikėlimo. Tačiau kartu tai ir visos gamtos atgimimo laikas – bundanti žaluma, naujas gyvybės ratas.
Manau, kas vaikystėje matė savo senelių ar tėvų šventimo papročius, bent dalį jų išsaugo ir šiandien – ar nueina pašventinti verbos, ar margina kiaušinius.
Žinoma, yra ir tokių, kuriems Velykos – tiesiog laisvadienis. Jie kuria savas tradicijas, kurios galbūt nėra akivaizdžiai susijusios su įprastais papročiais. Gal jie eina į gamtą, stebi, kaip ji bunda, renka pirmąsias gėles – savaip pasitinka atgimimą. Kiekvienas renkasi, kaip švęsti.
Mes, etnologai, norime, kad žmonės bent jau žinotų šias tradicijas – juk tai mūsų protėvių palikimas. Net jei vaikas tik užklijuoja lipduką ant kiaušinio, svarbu, kad jis žinotų margučio prasmę. Galbūt net nesuvalgys to kiaušinio, bet prisimins, kad Velykų rytą šeima susirenka prie bendro stalo.
Mūsų šeima laikosi tradicijų. Verbą pašventiname. Stengiamės, kad joje būtų kadagio šakelė, karklas ar pirmųjų pavasario žiedų. Verba saugoma visus metus. Atėjus kitoms Velykoms, senoji nėra išmetama – laikantis papročio ją reikia sudeginti.
Labai norisi, kad Velykų rytą visa šeima susirinktų kartu – jei ne pusryčiams, tai bent prie pietų stalo. Visada laukiame tėvų ir sugrįžtančių dukrų. Tai laikas būti kartu, prisiminti, kas svarbiausia, ir tęsti tai, kas mus sieja.
