Prieš šimtą metų, 1926-ųjų balandžio 4-ąją, Velykų sekmadienį, popiežius Pijus XI įsteigė Panevėžio vyskupiją.
Žinant šį faktą, kiekvienam panevėžiečiui, rajono gyventojui, kaip ir visos Panevėžio vyskupijos tikintiesiems, šiųmetės Velykos – ypatinga, dviguba šventė.
„Šiemet, kai švenčiame vyskupijos 100-metį, turime puikią progą per Velykas padėkoti Dievui. Kviesčiau dėkoti už visus tuos, kas bėrė tikėjimo sėklą. Turėti tikėjimą – tai matyti tikslą, suvokti prasmę, žinoti, kam ir dėl ko gyveni“, – teigia Panevėžio vyskupijos ganytojas Linas Vodopjanovas.
Vyskupijos šimtmečio Velykos
Vyskupe, patarkite, kaip švęsti Velykas, kurios sutampa su vyskupijos šimtmečiu, kad tai būtų išties išskirtinė, tikrai įsimintina šventė?
Pastebiu, kad švęsdami Velykas žmonės susikoncentruoja į vieną dieną – sekmadienį.
O juk tam, kad sekmadienį švęstume Kristaus Prisikėlimą, tenka nueiti nemažą etapą.
Yra didieji Ketvirtadienis, Penktadienis, Šeštadienis – dienos, kai buvo valgyta paskutinė vakarienė, įsteigtas Kunigystės sakramentas.
Paskui – laikas, kai Kristus buvo išduotas, buvo ir ilgas jo kančios metas, pasibaigęs Išganytojo mirtimi ant kryžiaus.
Prisikėlimas įvyko tik po viso to.
Prisikėlimas yra tai, ko nematome. Juk paties jo fakto nematė net Kristų sekusieji apaštalai.
Pamatė tik tuščią kapą, paskui sutiko Prisikėlusįjį.
Konkurencija su Ramygala
Kartu su Velykomis sulaukėme svarbaus meto – Panevėžio vyskupijai šiemet šimtas. Pagal kokius kriterijus Panevėžys buvo išrinktas tapti vyskupijos centru? Ar galėjo būti taip, kad vyskupijos centras būtų radęsis kitoje vietoje?
Vyskupijos centras buvo renkamas atsižvelgiant į tai, kad vyskupo sostas būtų daugiau ar mažiau teritoriniame vyskupijos viduryje.
1926-aisiais nebuvo Šiaulių vyskupijos, tad Panevėžys ir buvo kone vidurys. Tad jis ir pasirinktas vyskupijos centru, kad kunigams būtų patogu suvažiuoti į kuriją.
Manyčiau, renkant vietą vyskupijos centrui, Panevėžiui teko konkuruoti su Ramygala, kuri jau tada, 1926-aisiais, turėjo didelę gražią bažnyčią.
Beje, Ramygalos bažnyčia didesnė už vėliau pastatytą Panevėžio katedrą.
Numanau, kad ir Naujamiestis su gražia, didele bažnyčia taip pat galėjo būti konkurentas Panevėžiui steigiant vyskupijos centrą.
Bet greičiausiai Panevėžys vyskupijos centru pasirinktas kaip tuomet, 1926-aisiais, turėjęs daugiausia gyventojų, lyginant su aplinkinėmis vietovėmis.
Tad Panevėžio – vyskupijos centro – vietą, kaip matome, greičiausiai nulėmė teritoriniai reikalai.
O Telšių vyskupijos, kuri įkurta kartu su Panevėžio vyskupija, centrą nulėmė… traukinys.
Telšių vyskupijos centru buvo numatyta Plungė, joje tuomet buvo statoma didelė bažnyčia.
Tačiau 1926-aisiais traukinys važiavo tik iki Telšių, todėl vyskupijos centru ir tapo Telšiai.
Palyginti su kitomis pasaulio vyskupijomis, šimtametė Panevėžio vyskupija turbūt mažytė? Ar klystu? Ar vyskupijos svarba matuojama pagal jos dydį?
Pasaulyje yra ir labai mažų vyskupijų, dar mažesnių už Panevėžio.
Pavyzdžiui, imkim mūsų kaimynus latvius. Visa Liepojos vyskupija turi vos keliolika kunigų. Maža ir Jelgavos vyskupija.
Net ir Italijoje yra buvę mažų vyskupijoje, tačiau jos dabar sujungtos. O jungiamos vyskupijos mažėjant tikinčiųjų.
Iš tiesų, vyskupija – tai teritorija, kurioje gyvena žmonės. Vyskupija įsteigta jiems ir dydis tikrai nelemia jos svarbos. Galime turėti didžiulę teritoriją, taigą, tūkstančius kilometrų, o joje – nė gyvos dvasios.
Kodėl svarbu švęsti
Kaip nuspręsta švęsti Panevėžio vyskupijos jubiliejų? Kodėl, vyskupe, apskritai svarbu švęsti?
Man atrodo, kad kiekviena šventė, ar asmeninis, ar kitoks jubiliejus, yra puiki proga padėkoti Dievui.
Vyskupijos šimtmetis – proga padėkoti Dievui už joje gyvenusius ir dabar gyvenančius žmones, už tuos, kurie liudijo tikėjimą, skelbė jį, taip pat už tuos, kurie tai daro dabar. Padėkoti ir už tuos, kurie skyrė aukų, statė, gražino vyskupijos šventoves.
Dėkodami turėtume prašyti, kad Dievas mus ir toliau lydėtų, kad patys atsilieptume į jo kvietimą.
Vyskupijos šimtmetį švęsti pradėjome pernai per Žolinę vainikavę Krekenavos bažnyčios Švenčiausiosios Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslą. Šio paveikslo kopija dabar keliauja per vyskupijos parapijas. Prie jos kviečiama melstis, žmonės raginami parsinešti ją į namus, melstis už šeimas bei kitomis intencijomis.
Šventėme vyskupijos šimtmetį nuo katedros altoriaus skaitydami Dievo Žodį – Bibliją.
Dabar žmonės pakviesti savo ranka perrašyti kurią nors iš Evangelijų.
Taip pat šimtmečio proga rengiami pokalbiai-susitikimai su tikinčiaisiais.
Tuose susitikimuose liudijamas tikėjimas, tai daro ir dvasininkai, ir pasauliečiai.
Susitikimai rengiami tam, kad klausantieji liudijimų suvoktų, jog tikėjimas – ne kalėdinė ar velykinė atrakcija, o gyvenimas su Dievu.
Nors vyskupijos šimtmečio renginiai jau vyksta, pagrindinė jubiliejaus šventė numatyta balandžio 11 dieną, tai bus kitas šeštadienis.
Panevėžio katedroje tądien bus aukojamos Mišios, po jų šventoriuje rengiamos vaišės-agapė.
Jubiliejaus proga vyskupijos 100-mečio medaliais bus apdovanoti žmonės, rūpinęsi skleisti tikėjimą.
Tądien katedroje taip pat vyks puikus koncertas, kurį režisuoti ėmėsi Aleksandras Špilevojus.
Svarbu ne kiek, o kokie
Bėgant metams, susiduriame su liūdnoka realybe: Panevėžys, o ir visi vyskupijos miestai bei miesteliai, traukiasi, gyventojų mažėja. Tuštėja ir bažnyčios. Ar turite, vyskupe, vilčių, kad savarankiška Panevėžio vyskupija gyvuos ir po šimto metų? Kad ji gyvuotų, ko reikia – tikinčiųjų?
Taip, reikia tikinčiųjų.
O aš tikiuosi, kad ir po šimto metų mūsų vyskupija neišnyks, tikinčiųjų bus.
Vyskupijos ateitis priklausys nuo to, kiek žmonių ieškos santykio su Dievu bei vieni su kitais.
Gali būti ir taip, kad daug tikinčiųjų po šimto metų ir nebus.
Bet svarbu, kokie tai bus tikintieji.
Ko, vyskupe, palinkėtumėte Velykas švęsiantiems mūsų skaitytojams?
Palinkėčiau padėkoti Dievui už tuos, kurie kiekvienam mūsų įskiepijo tikėjimą ir kurie jį augina. Galbūt tai tėvai, gal seneliai, gal krikšto tėvai ar giminystės ryšiais nesusiję žmonės.
Jei žmonės neturėjo, kas juos būtų palydėjęs tikėjimo keliu, jiems linkiu apmąstyti savąją egzistenciją.
Linkiu paklausti savęs, dėl ko gyvena šioje žemėje ir ką joje dar galėtų nuveikti.
Taip pat kviečiau pamąstyti apie Velykų prasmę – Jėzaus Prisikėlimą.
Mąstant apie Prisikėlimo slėpinį turbūt, kaip šventajam Tomui, derėtų paprašyti: „Dieve, padėk mano netikėjimui.“
Visiems linkiu nenustoti augti tikėjime ir gyventi Kristuje.
Būtent toks yra ir Panevėžio vyskupijos šimtmečio šūkis.
Ačiū už pokalbį.
