Magdalena Abakanowicz „Neatpažinto augimo erdvė“
Kodėl nepatikėjus, kad norai Europos parke pildosi? Juolab kad gamtos žalumoje įsisupusios skulptūros sukuria mistiškos vietos įspūdį. Parko įkūrėjas Gintaras Karosas lygiai prieš du dešimtmečius čia pastatęs pirmąjį savo kūrinį sako, jog gerą vietovės aurą pajuto iš karto. Taip šios vietos ir nepaliko. Dabar čia – beveik 120 skulptūrų iš 34 pasaulio šalių namai. Apie išsipildžiusius norus su G. Karosu kalbasi IQ apžvalgininkė Ieva Rekštytė.
– Kai įgyvendinote Europos parko idėją buvote 23-ejų metų. Kaip Jums, tokiam jaunam, atėjo į galvą mintis apie skulptūrų parką?
– Kad noriu būti menininku, kad menas man svarbesnė sritis už kitas, supratau jau nuo ketvirtos klasės. Mano vaikystė prabėgo gamtoje, vienkiemyje, tad mano noras du segmentus – gamtą ir žmogaus meną – sulieti į vieną, atėjo iš mažų dienų. Dar prieškariniame geografijos vadovėlyje buvau perskaitęs, jog Europos geografinis centras yra prie Vilniaus. Šį faktą norėjosi panaudoti kaip semantinį paaiškinimą parko pavadinimui. Pradėjau ieškoti erdvės netoli Vilniaus. Man buvo svarbu, kad vieta turėtų gerą aurą ir jos netrikdytų urbanizacija. Beklaidžiodamas radau mažą jaukią pievelę. Nuo to ir prasidėjo. Gamta yra ideali, o žmonės tik stengiasi būti tobulais. Kuriant parką, aplinką norėjosi palikti kuo natūralesnę. Aišku, buvo daug kas pakeista, reikėjo mišką išvalyti, nutiesti kelius, kad galėtų privažiuoti technika. Tačiau tuos pačius kelius, jau pastačius skulptūrą, užpildavome juoda žeme, pasėdavome žolę, kad sustiprėtų įspūdis, tarsi jos išmėtytos erdvėje. Nenoriu, kad žmonės rastų, tai ko jie pageidauja. Aš sakau, jog jūs to nesurasite, nes jūs to tikitės. Tai stereotipinis požiūris. O aš siekiu atradimo, naujos kokybės, tik tada meno kūrinys bus paveikus.
– Ar negali nutikti taip, kad gamta, kurią Jūs pavadinote tobula, užgoš netobulą žmogaus intelektą?
– To santykio ieškojimas ir yra didžiausias darbas formuojant kraštovaizdį. Labai lengvai gamta gali užgožti skulptūrą, taip ir meno kūrinys gamtą – jis gali būti tarsi įspraustas aplinkoje. Lygiai taip pat ir skulptūra kitą skulptūrą. Kad taip neatsitiktų, reikia gerai pažinti tą aplinką, joje būti – vienokia ji vasarą, kitokia žiemą, dar kitokia po lietaus ar vakarėjant.
Laurent Mellet „Requiem mirusiam poniui“
– Ar esti skirtumas, kai meno kūriniai eksponuojami galerijose ir kai gamtoje? Kas pasikeistų, jei skulptūras iš atviros erdvės perkeltumėte į uždarą?
– Tada būtų kūrinių sandėliavimas. Per tą dvidešimtmetį daugelis jų ilgai ieškojo savo erdvės, keliavo iš vienos vietos į kitą. Tai taip pat kūrybinis procesas. Kiti kūriniai yra specialiai pritaikyti tik būtent tai erdvei, tad perkėlimas prieštarautų jų prigimčiai. Na, o kiti darbai gali būti ir vienokioje, ir kitokioje terpėje, aplinka jiems nėra tokia svarbi. Tačiau aš nesiekiu „supermarketo efekto“, kad viskas būtų lengvai pasiekiama, sudėliota į lentynėles. Kartais skulptūrų reikia ir paieškoti, jos yra pasislėpusios netikėčiausioj vietoj.
– Už Europos parko įkūrimą 2006 metais gavote Nacionalinę pažangos premiją, buvote įvertintas ir kitais apdovanojimais. Tačiau tikriausiai būta ne vien per petį plojančių, bet ir pagalius į ratus kaišančių. Su kokiais sunkumais teko susidurti?
– Skirtingais laikmečiais būta ir skirtingų sunkumų. Šiek tiek daugiau nei prieš dvidešimt metų, Sąjūdžio laikais, buvo daugiau patriotizmo, noro padėti, sukurti. Po dešimtmečio Lietuva tapo pragmatiškesnė, imta žiūrėti, kas ką sukūrė, padarė. Tuo metu Europos parkui prasidejo sunkus teismų laikotarpis – norėta žemes nusavinti, sakyta, kad jos naudojamos neteisėtai. Po šešerių metų, perėjus visų pakopų teismus, pretenzijos buvo atmestos. Tačiau didžiausiu nuolatiniu iššūkiu lieka klausimas, kaip tą erdvę prižiūrėti, išlaikyti, statyti naujus kūrinius, o senus restauruoti.
Gintaras Karosas. „LNK Infomedis“
– Kaip skulptūros pasiekė Europos parką?
Kūriniai atsirado skirtingais būdais. Vieni buvo sukurti simpoziumų metu, kada čia kurdavo iš įvairių pasaulio šalių atvykę menininkai. Didesnieji darbai buvo gaminami gamyklose. Vienas čekų menininko darbas buvo gaminamas net keturiose, viena jų – „Škodos“ gamykla Čekijoje. Čia, Lietuvoje, neradome, kas pagamintų reikiamas detales. Mažesnio mastelio kūriniai buvo atsiūsti iš Argentinos, Italijos, Rusijos. Neretai žmonės įsivaizduoja, kad menininkas pats viską daro. Aišku, yra ir tokių, tačiau dažniausiai menininkas yra idėjos autorius, kuris sukuria maketą, o pagal jį dirba kiti meistrai. Prie lenkų menininkės Magdalenos Abakanowicz kūrinio „Neatpažinto augimo erdvė“ dirbo penki žmonės. Užtruko apie metus laiko, kol tie milžiniški kiaušinio formos akmenys atrodė taip, kaip buvo sumaniusi autorė.
– Bėgant laikui, plečiantis parkui, keitėtės ir Jūs pats, kaip menininkas, ir kaip asmenybė. Ko išmokė tas dvidešimtmetis?
– Parko erdvė izoliuota, o kolektyvas yra susitelkęs ir tiki savo idėjomis. Tai išmokė sakyti, kad na ir kas, jei koks nors sumanymas atrodo neįmanomas – pabandykime. Savo rankomis mes galime padaryti nemažai ir jei neturime galimybės pasikviesti reikiamų specialistų, galime jais tapti. Ir nors kartais darbai vyksta lėčiau, tačiau tai suteikia laiko geriau apmąstyti kiekvieną detalę.
– Kaip galėtumėte apibūdinti savo kūrinių esmę?
– Savo prigimtimi esu minimalistas. Jei matau, kad kūrinio mintį galima perduoti ir be kokio nors elemento, detalės, aš juos nuimu. Pavyzdys – mano darbas „Pamatai/langas“. Jo mintis atsirado dar Dailės akademijos laikais. Bėgant laikui idėja brendo, apsivalė nuo nereikalingų segmentų.
– Sakote, kad esate minimalistas, bet Europos parką sunku pavadinti minimalistine idėja.
– Pati parko idėja, manau, yra paprasta. Tame paprastume irgi yra racijos. Net ir trumpas sakinys gali būti paveikus ir įtaigus.
– Kuo gyvena Europos parkas dabar?
– Kiekvienais metais parkas pasipildo vienu arba dviem naujais kūriniais. Praėjusiais metais buvo pristatytas mano paties kūrinys „Siena“, prieš pat Naujuosius metus parke atsirado belgų menininko darbas. Šiuo metu kuriu naują skulptūrą, plačiu pavadinimu „Kultūra“. Europos parkas – tai gyvenimo projektas, o tobulėjimas neturi ribos, tad vis norisi taisyti, mąstyti ir kurti.
