Moterys novatorės

Istorijos vadovėliuose prie įdomiausių ir reikšmingiausių išradimų dominuoja vyrų pavardės, tačiau per tūkstantmečius moterys taip pat kūrė, eksperimentavo ir keitė pasaulį. Kai kurie jų išradimai tapo neatsiejama kasdienybės dalimi.

Per istoriją moterys dažnai kūrė sprendimus, kurie kilo iš kasdienių problemų – buities darbų, medicinos poreikių ar technologijų iššūkių. Šie sprendimai tapo inovacijomis, pakeitusiomis milijonų žmonių gyvenimą.

Pirmieji išradimai

Viena seniausių istorijoje užfiksuotų išradėjų laikoma Taputi-Belatekalim.

Ji gyveno Mesopotamijoje apie 1200 metus prieš mūsų erą ir buvo karališkųjų rūmų parfumerė.

Manoma, kad Taputi-Belatekalim sukūrė vieną pirmųjų žinomų distiliavimo metodų, naudojamų kvapams išgauti. Šis principas vėliau tapo svarbus ne tik parfumerijoje, bet ir chemijoje.

Viduramžiais mokslinių ir intelektinių veiklų pasaulis moterims buvo beveik uždaras. Universitetai jų nepriimdavo, dauguma mokslo darbų buvo kuriami vienuolynuose ar karališkuosiuose dvaruose, o moterų balsas dažnai likdavo už istorijos ribų.

Vis dėlto net ir tokiomis sąlygomis atsirado išskirtinių asmenybių, kurioms pavyko peržengti šias ribas. Viena ryškiausių – Hildegarda fon Bingen – vienuolė, filosofė, gydytoja, kompozitorė ir gamtos tyrinėtoja, kurios idėjos iki šiol domina istorikus ir medicinos tyrėjus.

Hildegarda fon Bingen gimė 1098 metais dabartinės Vokietijos teritorijoje, kilmingoje šeimoje. Būdama vos aštuonerių ji atiduota į vienuolyną religiniam auklėjimui – tai buvo įprasta praktika kilmingose šeimose.

Čia ji gavo išsilavinimą, mokėsi skaityti, rašyti, studijavo religinius tekstus, muziką ir gamtos reiškinius. Vėliau tapo vienuolyno abate ir įkūrė net du vienuolynus – tai tuo metu buvo neįprastai didelė moters įtaka religinėje bendruomenėje.

Tačiau Hildegarda išsiskyrė ne tik religiniu autoritetu. Ji buvo nepaprastai smalsi ir domėjosi gamta, žmogaus kūnu bei gydymo būdais. Remdamasi stebėjimais, liaudies medicina ir antikos autorių idėjomis ji kūrė savitą natūralios medicinos sistemą.

Savo darbuose aprašė įvairių augalų, mineralų ir gyvūninės kilmės medžiagų gydomąsias savybes, pateikė patarimų, kaip gydyti įvairias ligas.

Hildegarda tikėjo, kad žmogaus sveikata priklauso nuo pusiausvyros tarp kūno, proto ir aplinkos. Toks požiūris šiandien vadinamas holistiniu – kai sveikata suprantama kaip visumos harmonija.

Ypatingą dėmesį skyrė ir mitybai. Ji rašė apie grūdų, žolelių, vaisių ir prieskonių poveikį žmogaus organizmui, rekomendavo tam tikrus produktus stiprinti sveikatai. Kai kurie jos siūlyti augalai – pavyzdžiui, pankolis ar įvairios žolelės – iki šiol naudojami liaudies medicinoje.

Be medicinos ir filosofijos, Hildegarda kūrė ir muziką.

Ji parašė dešimtis religinių giesmių ir net muzikinę dramą – vieną ankstyviausių tokio tipo kūrinių Europoje. Jos muzika laikoma viena originaliausių viduramžių sakralinės muzikos pavyzdžių.

Dar vienas išskirtinis šios moters bruožas buvo gebėjimas daryti įtaką politiniams ir religiniams lyderiams.

Hildegarda rašė laiškus karaliams, popiežiams ir dvasininkams, patarinėjo jiems įvairiais klausimais – nuo religijos iki visuomenės moralės.

Tuo metu moteriai turėti tokį autoritetą buvo itin neįprasta.

Nors viduramžiais jos darbai buvo žinomi, vėliau jie kurį laiką buvo primiršti. Tik XX amžiuje mokslininkai vėl susidomėjo Hildegardos tekstais, ypač medicinos ir gamtos tyrimų srityse.

Moteris Edisonas

Technologijų ir pramonės plėtra XIX amžiuje pakeitė pasaulį.

Gamyklos, nauji mechanizmai ir sparčiai besivystanti prekyba kūrė vis naujų sprendimų poreikį.

Nors tuo metu moterims buvo sunku įsitvirtinti technologijų ar inžinerijos srityse, kai kurios jų sugebėjo įveikti visuomenės stereotipus.

Amerikietė Margaret E. Nait laikoma viena produktyviausių XIX amžiaus išradėjų.

Ji gimė 1838 m. Meino valstijoje, JAV darbininkų šeimoje.

Kai Margaret buvo dar vaikas, mirė jos tėvas ir šeima susidūrė su finansiniais sunkumais. Vos sulaukusi paauglystės, ji pradėjo dirbti tekstilės fabrike, kad galėtų išlaikyti šeimą.

Dirbdama fabrike, Nait pastebėjo, kad mechaninės staklės kelia pavojų darbuotojams. Nutrūkus siūlui, metaliniai mechanizmo elementai galėjo iššauti ir sužeisti darbininkus.

Dar būdama vos dvylikos ar trylikos metų, ji sugalvojo apsauginį mechanizmą, kuris automatiškai sustabdydavo stakles nutrūkus siūlui.

Šis įrenginys pradėtas naudoti fabrikuose, tačiau Nait tuo metu jo nepatentavo.

Vėliau ji pradėjo dirbti popieriaus fabrike. Ten pastebėjo dar vieną problemą – popieriniai maišeliai turėjo smailius dugnus, todėl juose buvo nepatogu laikyti prekes.

Margaret suprojektavo mašiną, kuri galėjo automatiškai iškirpti, sulankstyti ir suklijuoti plokščiadugnius popierinius maišelius. Tokie ir naudojami iki šiol.

1871 metais ji gavo patentą šiai mašinai, tačiau iki to teko pereiti nelengvą teisinę kovą. Vienas vyras, pamatęs jos brėžinius, bandė pasisavinti išradimą ir teigė, kad moteris negalėjo sukurti tokio sudėtingo mechanizmo.

Teisme Nait pateikė savo techninius brėžinius ir įrodė autorystę.

Per gyvenimą ji gavo daugiau nei 20 patentų – nuo mechaninių įrenginių iki buities prietaisų. Dėl savo kūrybiškumo ir techninio talento ji vadinama „moterimi Edisonu“.

Valytuvo išradėja

Iš novatorės Merė Anderson išradimo anuomet šaipėsi visi, kas netingėjo.

Tačiau šiandien nė vienas automobilio vairuotojas pasaulyje neįsivaizduoja kelionės be to, ką sukūrė ši moteris.

Merė gimė 1866 m. Alabamoje ir jaunystėje vertėsi įvairiais darbais. Po motinos mirties paveldėjo dalį nekilnojamojo turto ir ėmėsi verslo – valdė gyvenamuosius namus bei investavo į nekilnojamąjį turtą.

1903 metais Anderson lankėsi Niujorke.

Tą žiemą mieste snigo ir šalo, o važiuodama tramvajumi ji su užuojauta stebėjo vairuotoją, priverstą nuolat atidarinėti langą ir ranka nuvalyti sniegą nuo stiklo, kad matytų kelią.

Tai ir paskatino ją sukurti mechanizmą, kuris galėtų nuvalyti stiklą neišlipant iš transporto priemonės.

Sugrįžusi į Alabamą Merė pasamdė konstruktorių, kuris sukūrė rankiniu būdu valdomą stiklo valytuvo modelį, o vietinė įmonė pagamino pirmąją veikiančią versiją.

Valytuvą sudarė automobilio viduje esantis svertas, valdantis guminę šluotelę išorėje ant priekinio stiklo.

Kad šluotelė priglustų prie stiklo, buvo panaudota spyruoklė.

1903 metais Anderson patentavo šį mechanizmą. Tačiau tuo metu automobilių pramonė dar tik kūrėsi, o dauguma gamintojų jos idėją laikė nereikalinga ir neturinčia jokios vertės.

Kai kurie skeptikai teigė, kad judantis valytuvas gali blaškyti vairuotoją.

Kai 1920 metais patentas nustojo galioti, prasidėjo galingas automobilių pramonės augimas.

„Cadillac“ bendrovė, išanalizavusi visas iki tol buvusias valytuvų konstrukcijas, pripažino, jog Anderson išradimas pats veiksmingiausias, ir ėmė jį montuoti į visus savo automobilius kaip standartinę įrangą.

Nors Anderson iš savo išradimo neuždirbo didelio turto, šiandien jos sukurta technologija naudojama visuose automobiliuose be išimties.

Šeimininkių džiaugsmui

Dar viena išskirtinė XIX amžiaus išradėja buvo amerikietė Džozefina Kochrein, sukūrusi pirmąją praktiškai veikiančią indaplovę.

Ji gimė 1839 m. Ohajuje, turtingoje šeimoje.

Jos tėvas buvo inžinierius, o prosenelis – garlaivio išradėjas.

XIX amžiaus pabaigoje Kochrein, kaip ir dera pasiturinčios šeimos palikuonei, dažnai rengdavo vakarienes svečiams. Po vienos tokios vakarienės ji pastebėjo, kad tarnai plaudami indus rankomis nuolat sudaužo jos brangų porcelianą.
Tuomet ji nusprendė: jei niekas nesugeba indų plauti atsargiai, reikia sukurti mašiną, kuri tai padarytų.

1886 metais Dž. Kochrein patentavo mechaninę indaplovę, kurioje indai buvo dedami į specialius laikiklius, o vanduo purškiamas aukštu slėgiu.

Iš pradžių indaplovės naudotos viešbučiuose ir restoranuose, nes buvo brangios ir didelės.

Ilgainiui šis išradimas tapo įprastu buities prietaisu visame pasaulyje.

Kochrein įkurta įmonė ilgainiui tapo dalimi garsios buitinės technikos bendrovės „Whirlpool Corporation“.

Patobulino lyginimo lentą

XIX amžiaus pabaigoje savo išradimu išgarsėjo ir Sara Bun.

Sara Bun gimė 1832 metais Šiaurės Karolinoje, Jungtinėse Valstijose. Tai buvo laikotarpis, kai pietinėse valstijose dar egzistavo vergovė, todėl jos vaikystė ir jaunystė prabėgo itin sudėtingomis sąlygomis. Afroamerikiečiams tuo metu ribotos daugelis teisių, o moterys beveik neturėjo galimybių kurti ar gauti išsilavinimą.

Vėliau Sara su vyru Džeimsu Bunu persikėlė į Konektikuto valstiją, Niuheveną. Čia ji dirbo siuvėja. Kasdienis darbas su drabužiais ir paskatino ją ieškoti praktiškesnių sprendimų.

Tuo metu naudojamos lyginimo lentos buvo paprastos, plačios ir visiškai plokščios. Jos tiko lyginti didesnius audinio gabalus, tačiau buvo labai nepatogios dirbant su smulkesnėmis drabužių detalėmis – pavyzdžiui, rankovėmis ar siauresnėmis siūlėmis. Siuvėjams tekdavo nuolat sukti audinį, lankstyti jį ar improvizuoti, kad išlygintų sunkiau pasiekiamas vietas.

Pastebėjusi šią problemą, S. Bun nusprendė patobulinti patį lyginimo paviršių. Ir sukūrė siaurą, lenktos formos lentą, kuri buvo gerokai patogesnė.

1892 metais ji patentavo šį patobulintą dizainą. Tai buvo vienas iš pirmųjų patentų, suteiktų afroamerikietei moteriai.

Tokio tipo siauresnės ir specialiai formuotos lyginimo lentos vėliau tapo standartine buities dalimi.

Iš saugumo poreikio

Marijos Bislei kūrybiškumas ir verslumas padėjo sukurti ne vieną praktišką technologinį sprendimą.

Manoma, kad Marija Bislei gimė apie 1847 metus Jungtinėse Valstijose. Apie jos ankstyvą gyvenimą išliko nedaug informacijos, tačiau žinoma, kad ji pasižymėjo išskirtiniu išradingumu. Per gyvenimą Bislei patentavo daugiau kaip dešimt skirtingų išradimų – nuo pramoninių įrenginių iki saugumo technologijų.

Vienas ankstyvesnių jos išradimų buvo statinių gamybos mašina. Tuo metu statinės plačiai naudotos įvairioms prekėms – nuo maisto iki skysčių – laikyti ir transportuoti. Bislei sukurta įranga leido šį procesą mechanizuoti ir pagreitinti, todėl gamyba tapo efektyvesnė.

Vis dėlto didžiausio pripažinimo ji sulaukė dėl savo darbo laivybos saugumo srityje. XIX amžiuje jūrinės kelionės buvo pavojingos – nelaimės jūroje dažnai baigdavosi tragiškai, nes gelbėjimosi priemonės buvo nepatikimos arba prastai sukonstruotos.

Marija Bislei sukūrė patobulintą gelbėjimosi plausto konstrukciją. Jos plaustas turėjo tvirtą metalinį rėmą ir apsaugines sieneles, kurios padėjo geriau apsaugoti žmones nuo bangų ir neleido jiems iškristi į vandenį. Konstrukcija taip pat buvo stabilesnė ir galėjo išlaikyti daugiau žmonių.

Šis išradimas patentuotas 1880 metais ir sulaukė daug dėmesio laivybos pramonėje.

Susikrovė milijonus

Kadaise Bet Nesmit Grehem atleido už tai, kad esą švaistė laiką kvailam išradimui.

Praėjo 23 metai ir būtent tas „kvailas išradimas“ parduotas už 47,5 milijono dolerių.

Dalasas, Teksaso valstija. Bet Nesmit Grehem – vieniša motina, banko sekretorė, kasdien kovojo ne tik dėl geresnio gyvenimo sūnui Maiklui – šis, beje, vėliau taps garsiu muzikantu iš grupės „The Monkees“ – bet ir su menka, tačiau alinančia problema: rašomosios mašinėlės klaidomis.

Kiekvienas neteisingas ženklas reiškė, kad dokumentą teks pradėti nuo pradžių. Kol vieną dieną ji pastebėjo, kad dailininkai taiso klaidas paprasčiausiai jas uždažydami.

Tuomet pagalvojo: jei dažais galima pataisyti piešinį, kodėl gi ne tekstą?

Ir ėmė eksperimentuoti… savo pačios virtuvėje.

Trintuvas, tiršti dažai, dešimtys bandymų – kol galiausiai gimė tobula balta masė, akimirksniu paslepianti spausdinimo netikslumus.

Taip atsirado „Liquid Paper“ – tas pats baltas koreguoklis, kurį visi puikiai žinome.

Iš pradžių Bet išpilstydavo jį į mažus buteliukus ir nešdavosi į darbą. Sekretorės pamėgo šią priemonę nuo pat pirmos dienos. Užsakymai plaukė vienas po kito.

Kol 1956-aisiais Bet nepadarė klaidos savo viršininko laiške, pasirašydama jį savo išradimo pavadinimu. Ji buvo atleista, apkaltinus, kad eikvoja darbo laiką „niekams“.

Be darbo, be palaikymo, be investicijų, bet tvirtai tikėdama savo idėja, Bet tęsė darbą virtuvėje ir garaže. Kartu su sūnumi rankomis pildė kiekvieną buteliuką.

Didžiosios bendrovės net nenorėjo jos išklausyti. Bankai šaipėsi. Tuomet ji kreipėsi ne į vadovus, o į tuos, kuriems jos išradimas iš tiesų buvo reikalingas – sekretores.

Ir nutiko tai, kas turėjo nutikti: sprogimas. 1968-ieji: milijonas parduotų buteliukų per metus.

1975-ieji – daugiau nei 25 milijonai.

Bet įkūrė įmonę „Liquid Paper Company“.

Lygiagrečiai sukūrė tai, apie ką tuomet niekas net nesvajojo: savo įmonės vaikų darželį, lankstų darbo grafiką, mokymus darbuotojoms.

1979 metais garsi bendrovė „Gillette“ įsigijo „Liquid Paper“ už 47,5 milijono dolerių, papildomai pridėjo didžiulius honorarus.

Pusę šių pinigų Bet skyrė moterų rėmimui ir labdaros iniciatyvoms.

Bet Nesmit Grehem mirė 1980 m., maždaug po pusmečio nuo sandorio.

Nors jos nebeliko, tačiau jos išradimas visiems laikams pakeitė biurų pasaulį. Iki jos baltų koreguoklių paprasčiausiai nebuvo. Juos sukūrė moteris, kuri tiesiog sumaišė dažus virtuvės trintuve.

Vienkartinių sauskelnių revoliucija

Amerikietė Merion Donovan XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje buvo jauna mama, pervargusi nuo nuolatinių sauskelnių skalbimų.

Tuo metu kūdikiams buvo naudojamos medžiaginės sauskelnės, kurios greitai permirkdavo, o ant jų segami metaliniai segtukai dirgindavo odą.

Donovan ieškojo praktiškesnio sprendimo.

Vieną vakarą ji paėmė dušo užuolaidą ir iš jos pasiuvо neperšlampamą sauskelnių apvalkalą.

Vėliau patobulino dizainą – vietoje segtukų panaudojo spaudes, o konstrukcija leido geriau sulaikyti drėgmę.
1949 metais ji patentavo savo išradimą, kuris buvo pavadintas „Boater“. Iš pradžių didelės bendrovės į jos idėją žiūrėjo skeptiškai – manė, kad tėvai vis tiek rinksis tradicines medžiagines sauskelnes.

Tačiau produktas iš karto tapo labai populiarus.

Donovan patentą vėliau pardavė už milijoną dolerių – didžiulę sumą tuo metu. Jos idėja tapo pagrindu šiuolaikinėms vienkartinėms sauskelnėms, kurias šiandien gamina tokios bendrovės kaip buities produktų milžinė „Procter & Gamble“.

Programavimo revoliucijos pradininkė

Amerikietė matematikė ir informatikė Greis Hoper laikoma viena svarbiausių kompiuterių programavimo istorijos figūrų.

Ji gimė Niujorke 1906 m. ir nuo vaikystės pasižymėjo smalsumu. Pasakojama, kad būdama septynerių išardė kelis šeimos laikrodžius, kad suprastų, kaip jie veikia.

Antrojo pasaulinio karo metu Hoper prisijungė prie JAV karinio jūrų laivyno ir pradėjo dirbti su vienu pirmųjų kompiuterių – „Harvard Mark I“.

Tai buvo milžiniška skaičiavimo mašina, galėjusi atlikti sudėtingus matematinius skaičiavimus.

Greis suprato, kad kompiuteriai galėtų būti naudojami daug plačiau, jei žmonėms nereikėtų rašyti programų sudėtinga mašinine kalba.

Ji pradėjo kurti programavimo kalbų vertėjus (red. kompiliatorius), leidžiančius programas rašyti artimesne žmogaus kalbai forma.

Vėliau prisidėjo prie vienos pirmųjų verslo programavimo kalbų – COBOL – kūrimo. Ši kalba dešimtmečius buvo naudojama bankuose, versle ir valstybės institucijose.

Be to, Hoper išpopuliarino terminą „kompiuterinė klaida“ (angl. „bug“).

Kartą iš kompiuterio buvo ištraukta tikra kandis, sukėlusi sistemos gedimą, ir šis įvykis tapo legendiniu informatikos istorijoje.

DNR struktūros tyrimų pionierė

Britų chemikė ir kristalografė Rozalinda Franklin atliko lemiamą vaidmenį nustatant DNR struktūrą.

Dirbdama Londono Karališkajame koledže ji naudojo rentgeno kristalografiją – metodą, leidžiantį tirti molekulių struktūrą.

Viena jos padaryta nuotrauka, vadinama „Photo 51“, aiškiai parodė, kad DNR molekulė yra spiralės formos.

Šie duomenys tapo pagrindu garsiam DNR dvigubos spiralės modeliui, kurį pasiūlė Džeimsas Diujis Vatsonas ir Fransis Haris Komptonas Krikas.

1962 metais jie kartu su Morisu Vilkinsu gavo Nobelio premiją, tačiau Rozalinda tuo metu jau buvo mirusi ir negalėjo būti apdovanota.

Tik vėliau mokslininkai pradėjo plačiai pripažinti jos indėlį į vieną svarbiausių biologijos atradimų.

Nematomo stiklo technologija

Fizikė ir chemikė Ketrin Bur Bladžet sukūrė technologiją, leidžiančią pagaminti beveik nematomą stiklą.

Ji buvo pirmoji moteris, gavusi fizikos daktaro laipsnį Kembridžo universitete. Vėliau dirbo „General Electric“ bendrovėje.

Bladžet sukūrė specialią itin plonų molekulinių sluoksnių dangą, kuri sumažina šviesos atspindžius nuo stiklo paviršiaus. Dėl šios technologijos stiklas tampa beveik nematomas.

Šiandien tokios dangos naudojamos fotoaparatuose, teleskopuose, mikroskopuose, akinių lęšiuose ir net išmaniųjų telefonų ekranuose.

Proveržis gydant raupsus

Amerikietė chemikė Elis Bol sukūrė pirmąjį veiksmingą raupsų gydymo metodą.

Ji studijavo chemiją Havajų universitete ir tapo pirmąja moterimi bei pirmąja afroamerikiete, baigusia šio universiteto chemijos magistrantūros studijas.

Tuo metu raupsai buvo laikomi viena baisiausių ligų – sergantys žmonės būdavo izoliuojami kolonijose ir neturėdavo veiksmingo gydymo.

Bol tyrinėjo natūralų aliejų, išgaunamą iš Hydnocarpus genties medžių sėklų. Jis anksčiau naudotas tradicinėje medicinoje, tačiau buvo sunkiai įsisavinamas organizmo. Būtent Bol sukūrė metodą, leidusį šį aliejų paversti tirpia injekcine forma.

Šis gydymo būdas, vadinamas Bol metodu, tapo pirmuoju veiksmingu vaistu nuo raupsų.

Deja, Bol mirė vos 24 metų, greičiausiai nuo laboratorinių cheminių medžiagų poveikio.

Po jos mirties kiti mokslininkai bandė pasisavinti jos atradimą, tik po daugelio metų universitetas oficialiai pripažino jos indėlį.

Buities išradimų kūrėja

Amerikietė išradėja Merė Beatričė Deividson Kener buvo viena produktyviausių afroamerikiečių moterų išradėjų.

Per gyvenimą ji gavo kelis patentus ir sukūrė daugybę praktinių buities sprendimų.

Vienas žymiausių jos išradimų yra patobulintas higieninis diržas – ankstyva šiuolaikinių higieninių paketų versija. Šis įrenginys leido patogiau ir saugiau naudoti higienos priemones.

Kener taip pat sukūrė prietaisus, padedančius žmonėms su negalia – pavyzdžiui, laikiklį tualetiniam popieriui, kurį galima patogiai pasiekti sėdint vežimėlyje.

Nepaisant jos talento, rasinė diskriminacija ilgą laiką trukdė išradimus komercializuoti – įmonės atsisakydavo bendradarbiauti sužinojusios, kad išradėja yra afroamerikietė.

Raktas į visatos mastą

Astronomė Henrieta Svan Livit atliko vieną svarbiausių atradimų astronomijoje.

Dirbdama Harvardo koledžo observatorijoje ji tyrinėjo žvaigždes ir pastebėjo ryšį tarp tam tikrų kintamųjų žvaigždžių šviesos ir jų pulsavimo periodo.

Šis dėsnis leido astronomams apskaičiuoti atstumus iki labai tolimų galaktikų.

Jos atradimas tapo pagrindu vėlesniems astronomijos proveržiams, įskaitant amerikiečių astronomo Edvino Pauelo Hablo styrimus, kurie parodė, kad visata plečiasi.

Nors Livit darbas buvo esminis, ji pati nesulaukė tokio pripažinimo, kaip vėlesni jos srities mokslininkai.