G. Česonio nuotraukose Rokiškis – romantiškas ir paslaptingas.
Šio šeštadienio kelionės po Lietuvos miestus ir miestelius su esė albumo „Raktai į Lietuvos miestus“ tikslas – Rokiškis. Po jį jus lydi rašytoja Vanda Juknaitė.
Vanda Juknaitė „Vienos miesto aikštės istorija“
Mano atmintyje gyvena trys Rokiškiai. Pirmasis, ypatingasis Rokiškis kažkodėl yra nematomas. Išgirdau šį žodį tariantį tėvą. „Reikia važiuoti Rokiškin.“ Supratau, kad Rokiškis – tai kažkas labai rimta. Ambulatorija buvo ir Obeliuose, bet mes su tėčiu išvažiavome į Rokiškį. Keliavome dviračiu, prie jo karties buvo pritvirtintas vaikiškas balniukas vaikui sėdėti. Buvau gal ketverių metų. Menu tos dienos šviesą, žvaigždėtą, nuolat smunkančią nuo galvos šilkinę skarelę, o miesto nėra. Jokių gatvių, namų, nė vienos mašinos – tarp žalių laukų gyvenančiam vaikui tai būtinai turėjo kristi į akis. Ne. Visam gyvenimui įsiminiau vieną miestietį – poliklinikos laukiamajame ant motinos rankų įsitaisiusį mažą berniuką, kuris valgė riestainį su sviestu. Niekaip negalėjau suvokti, kaip galima vienu kartu valgyti du tokius skanius dalykus. Pokario skurde riestainis buvo vaiko svajonė, o jau valgyti jį su sviestu!.. Ne, taip toli mano vaizduotė nesiekė.
Rokiškis. Tėvai vis paminėdavo jį, dažniausiai susirūpinusiais veidais. Penkerių vėl keliavome ten per baisią pūgą. Šį kartą jau į ligoninę, gulom rogėse, lūžus kojai. Ir vėl jokių gatvių, jokių namų, vien šachmatinėm plytelėm išklota ligoninės laiptų aikštelė nuo aukštyn pakeltų, gręžiamų laiptų posūkyje neštuvų.
Trečią kartą nematomame Rokiškyje buvau jau pirmoje klasėje. Į atmintį tąkart įsispaudė vaistinė, nepaprasta jos švara, juodom ir pilkom plytelėm išklotos grindys, fikusas ir mineralinio vandens skonis, toks neįprastas, sūrus, kerpantis. Jį kažkodėl mums abiem liepė gerti Reginos tėtis. Bet miesto ir šį kartą nėra. Kodėl aš jo nė karto nemačiau, negaliu suprasti.
Antrasis, mano paauglystės metų Rokiškis yra pradingusio pasaulio miestas, sovietinis Lietuvos pakraščio rajono centras.
Tame pradingusiame laike buvo dingusi ir centrinė miesto aikštė. Grakščiosios klasicistinės promenados, per Senamiesčio aikštę tiesia linija jungiančios centrines Tyzenhauzų dvaro duris su bažnyčios vartais, tada nebebuvo. Ji, tikriausiai skubant, buvo užsodinta greitai augančiais krūmais. Nesu tikra, bet mano atminty ten auga šiek tiek didesnės už žmogų geltonžiedės akacijos ir net karklai. Tie krūmynai turėjo uždengti, išardyti erdvę, ištrinti iš miesto aikštės „buržuazinius akcentus“ – bažnyčią, dvarą. Du kultūros sąjungininkai buvo sėkmingai krūmų atskirti ne tik vienas nuo kito – bažnyčia ir dvaras prarado ryšį su miesto aikšte. Krūmynų viduryje tebebuvo takas, bet jis buvo negrįstas, nesaugus ir nepatogus vaikščioti. Rokiškio miesto įžymybėmis tapo aikštėje įsikūrę restoranas „Nemunėlis“ ir dviaukštė, dėžutės formos universalinė parduotuvė. Kol jos nebuvo, parduotuvės buvo išsidėsčiusios gretimose gatvelėse aplink miesto aikštę.
Nedaug kas dabar prisimena, kad tame pradingusiame laike pasaulis buvo sukurtas, istorija prasidėjo 1917 metais, per Didžiąją spalio socialistinę revoliuciją. Mano paauglystės laikais Rokiškis buvo tvirtų revoliucinių tradicijų miestas. Pelnytai ar nepelnytai tokią garbę jam suteikė ir per visą Lietuvą išgarsino liaudies komisaro Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus romanas „Kalvio Ignoto teisybė“. Svarbiausia miesto vidurinė mokykla buvo pavadinta romane aprašyto revoliucionieriaus mokytojo Tičkaus vardu ir pravardžiuota Tičkarnia. Nežinia, kas buvo šios pravardės autorius. Priesaga -arnia rokiškėnų tarmėj pridedama žodžiui, kuris reiškia dirbtuvę, pavyzdžiui, „grabarnia“, „staliarnia“. Suprask, čia gaminami karstai („grabai“) ar stalai. Taigi Tičkarnia, to nežinomo pašaipūno nuomone, turėjo gaminti tičkiukus.
Tokiame kontekste absoliučiai ypatingas dalykas buvo Rokiškio dvaras. Žinoma, nacionalizuotas, tapęs „visų“ nuosavybe. Dvare buvo įsikūrę kultūros namai, muziejus ir, jei manęs neapgauna atmintis, vienu metu net civilinės metrikacijos skyrius.
Dvaro statytojai grafai Tyzenhauzai, suprantama, buvo mirę. Jie privalėjo būti mirę. Jų portretai muziejaus kambariuose atrodė lyg iš romanų iliustracijų ar kino filmų – tokie nerealūs. Kad dvaras priklausė grafams Przezdzieckiams, neteko girdėti, gal todėl, kad jie gyveno kaimyninėje Lenkijoje.
Kad ir kaip būtų keista, dvaras – vienintelė Rokiškio vieta, kurią pažįstu. Net „Nemunėlio“ restorano duris esu pravėrusi vos vieną vienintelį kartą, o į dvaro rūmus mus, mokinius, atveždavo įvairių renginių metu. Kartu su kitais vaikais esame jį išnaršę nuo mebliuotų balkonų iki rūsio. Vienoje oficinų esame net nakvoję per rajoninę moksleivių dainų šventę.
Vienoje iš dvaro oficinų apie 1970 metus buvo įrengta Liongino Šepkos medžio drožinių ekspozicija: iš medžio išdrožti trys paminklai mirusiam broliui Petrui ir vienas tėvams. Begalinio pasiilgimo persmelkti medyje drožti vaizdiniai – giedantys paukščiai, Alyvų kalno alyvų kekės, karūnuotos širdys – meditavo gyvybės gelmę. Tai buvo netikėtas, gyvas išstumtos, nuslopintos kultūros balsas, nors tada dar nemokėjau to įvardyti.
Žmogus – paradoksalus. Sunku būtų paaiškinti, kaip per senamiesčių naikinimo ir dvarų griovimo vajus čia, revoliucinių tradicijų mieste, Rokiškio dvaras buvo išsaugotas. Maža to, per visą okupacijos laikotarpį pačioje miesto širdyje išstovėjo nepaliestas ir R. Antinio Nepriklausomybės paminklas.
Tiems žmogiškiems paradoksams priklauso ir kažkodėl į atmintį įsirėžusi viena naktis Rokiškio geležinkelio stotyje – per miestą eina tarptautinė geležinkelio juosta. Rodos, pirmame kurse, grįždama iš Vilniaus į pusbrolio vestuves, laukiau stotyje naktinio autobuso į Obelius. Geležinkelio ir autobusų stotys tuomet buvo greta. Po stotį vaikštinėjo vyrukas ir pusę nakties kas keliolika minučių klausinėjo: „Mergička, kiek valandų? Pasakysi? Ne? Mergička, a, mergička?“ Jis niekuo nepasižymėjo, tas pilkas, neįdomus, niekuo neypatingas žmogus. Ir nežinau, kodėl tą naktį atsimenu iki šiol, nors išbluko ne vienas įspūdingas susitikimas ir jų metu ištartos gilios mintys.
Į trečiąjį Rokiškį atvažiavau 1999 metais. Niekada anksčiau tame mieste nebuvau buvusi. Ten, kur buvo krūmai, plytėjo stačiakampė vakarietiška miesto aikštė, ją supo Senamiesčio namai. Neogotikinė bažnyčia ir klasicistinių formų dvaras grakščia promenada laikydamiesi vienas kito tapo nuostabiu miesto turtu ir puošmena. Beveik negalėjau patikėti, kad tai tas pats Rokiškis. Miestas šventė 500 metų jubiliejų.
Kažkokiu visai neįtikėtinu būdu miestas grįžo, buvo sugrąžintas į erdvę ir laiką. Kartu su filosofiniais metmenimis jis atgavo sudėtingą ir garbingą pusės tūkstančio metų savo paties istoriją. Ypatingasis nematomas Rokiškis tapo matomu, jaukiu šiaurės rytų Lietuvos miestu su, ko gero, vienintele šalyje išlikusia klasicistinio stiliaus miesto aikšte. Aplankykite, pamatysite patys.
