Panevėžio rajone, Ūtos kaime, visai šalia Baltijos kelio gyvenantis Algimantas Palskys kovo 10-ąją atšventė 86-ąjį gimtadienį.
Vyras šypsosi, kad gimė pavasariui duris atveriančią 40-ies paukščių dieną.
Tačiau jam, našlaičiu likusiam politinio kalinio sūnui, dar svarbiau, kad gimtadienį mini Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse.
„Esu lydimas trijų gyvenimo trejetų. Mano turtas – trejetas sūnų ir dukra, trejus metus atitarnavau sovietų kariuomenėj. O dar per gyvenimą esu išgelbėjęs tris skendusius berniukus“, – prasitaria gimtadienio dieną kalbintas sukaktuvininkas.
Tarp meldų išvydo kūnelį
Skendusių vaikų, kuriuos, laimei, pavyko išgelbėti, vaizdas A. Palskį lydi visą gyvenimą.
Bėgant metams, nelaimės prisiminimas anaiptol neblanksta, o kaip tik ryškėja.
Gimęs Rokiškio rajone, netoli Duokiškio esančiame kaime, kartą Algimantas, būdamas paauglys, su būreliu bendraamžių maudėsi ežere.
Netoliese turškėsi nedidukas, kokių penkerių metų berniukas.
„Nepažinojau to vaiko. Tačiau prisimenu, kad su draugais besiausdamas vandeny atkreipiau dėmesį, koks tai mielas berniukėlis“, – sako A. Palskys.
Vaikinams šėliojant, Algimantas pasigedo mažylio. Bandė klausti kitų, ar nematė berniuko, tačiau šie pasvarstė, gal mažius nubėgo kur į krantą.
„O aš nenusiraminau, vis dairiausi, ieškojau berniuko. Ir žiūriu – kiek tolėliau nuo maudyklos tarp meldų plūduriuoja jo kūnelis“, – siaubo akimirkas iki šiol mena Ūtos gyventojas.
Algimantas puolė vandenin, čiupo vaiką. Ištrauktas berniukas ilgai spjaudėsi vandeniu, kosėjo, galiausiai atsigavo.
Daugiau A. Palskiui jo nebeteko sutikti.
Norėtų sutikti išgelbėtuosius
„Antrą sykį ir vėl gelbėjau vaikus. Tąkart skendo jau du berniukai“, – jam tekusią gelbėtojo lemtį pamena pašnekovas.
Tada jis gyveno Vilniuje, studijavo geležinkelio specialistus rengiančiame technikume.
Su kurso draugais nuvažiavo į Valakupių paplūdimį.
„Buvo gegužės mėnuo, pirmos šiltos pavasario dienos. Neseniai gausiai paliję, Neryje pakilęs vanduo nešė upės smėlį“, – pasakoja Algimantas.
Iki šiol jis prisimena jausmą, kai srovės nešamas smėlis įbridus į vandenį tarsi šveičia visą kūną.
„Buvo malonu taip smėlio masažuojamam, tad įbridau giliau nei visi kiti. Stoviu vandeny, mėgaujuosi ir tik girdžiu – ant kranto žmonių minia išgąstingai šaukia, matau, kad man rodo kaži kokius ženklus“, – nelaimės pradžią prisimena A. Palskys.
Taip aniems tebešaukiant, jis ėmė dairytis, tačiau nieko įtartino nepastebėjo.
„Ir staiga išvydau, kad pro pat mane Neries vanduo neša panirusį vaikutį. Jo veidelis buvo po vandeniu, matyti tik pakaušėlis ir geltoni plaukučiai“, – Algimantą ir dabar apima siaubas prisiminus tą vaizdą.
Jis džiaugiasi suspėjęs srovės nešamą vaikutį pačiupti už plaukų, ėmė jį traukti į save ir pamatė, kad tai buvo net ne vienas, o du vienas kitą stipriai apkabinę berniukai.
Sugriebtus vaikus iš jo perėmė upėje kiek arčiau kranto stovintis kurso draugas ir išnešė juos į krantą.
Patį Algimantą įsukusi vandens srovė nunešė tolyn. Pavojus jam negrėsė – buvo geras plaukikas.
Išlipęs į krantą sužinojo, kad skendusius berniukus išsivežė greitoji.
„Iš to sprendžiu, kad vaikai liko gyvi. Be to, mačiau, kaip vaikinukas bėgiojo po paplūdimį ir rusiškai dėkojo už išgelbėtus vaikus. Prie manęs jis nepribėgo“, – sako A. Palskys.
Jis skaičiuoja, kad tiems kadaise išgelbėtiems vaikams dabar turėtų būti apie 70 metų.
Algimantas pabrėžia, kad labai norėtų juos sutikti ir prašo, jei kartais išgelbėtieji perskaitytų šį straipsnį, susirasti jį, gyvenantį Panevėžio rajono Ūtos kaime prie pat Baltijos kelio.
Auksinių vestuvių nesulaukė
Geležinkelio specialistus rengusio technikumo A. Palskys nebaigė.
Tačiau baigė vieną iš Vilniaus profesinių mokyklų, atvyko dirbti į tuometę Panevėžio „Metalisto“ įmonę.
Po kiek laiko paskyrimą į tą pačią įmonę gavo ir būsimoji jo žmona Marytė.
Jaunuoliai krito vienas kitam į akį ir širdį, sukūrė šeimą, kurioje išaugo keturi vaikai bei 12 anūkų.
O Marytę prieš porą metų Algimantas palaidojo.
Anot A. Palskio, žmona buvo tikra Dievo dovana.
„Kartu nugyvenome kiek daugiau nei 49 metus. Pasvarstydavome, kaip švęsime auksines vestuves, bet švęsti taip ir neteko“, – atsidūsta A. Palskys.
Jaunystėje gyvenę bute Panevėžyje, jau sulaukę brandaus amžiaus Palskiai persikėlė į Ūtą.
Dirbo žemę, augino gyvulius, gėles ir daržoves, prekiavo jomis.
Algimantas pasakoja, kad žmona buvusi neįtikėtinai darbšti ir nepaprastai gera.
Dirbančiam „Metalisto“ įmonėje A. Palskiui buvo pasiūlytas darbas Panevėžio dramos teatre. Įsidarbino scenos įrenginių inžinieriumi.
Į darbą teatre Algimantas atsikvietė ir žmoną, šioji dirbo teatro skalbėja.
„Į spektaklius eidavau tik žmonos priprašytas. Man užteko teatro užkulisių. O ir su pačiais aktoriais prisibendraudavau, būti šalia jų – irgi teatras“, – šypsosi A. Palskys.
Malonūs teatro prisiminimai
Itin džiugiai Algimantas mena išmintimi, sumanumu spinduliavusį šviesaus atminimo aktorių Rimantą Jovą, šypsosi prisiminęs aktoriaus Enriko Kačinsko laidytus sąmojus.
O a. a. aktoriaus Romualdo Urvinio kalto metalo kūriniai ir dabar puošia A. Palskio namus.
Statant spektaklius, rūpinantis techniniais teatro klausimais, pasak A. Palskio, visuomet lengva ir paprasta būdavę bendrauti su tuomečiu teatro vadovu Rimantu Tersesu, gerą žodį jam rasdavęs teatro žvaigždė Donatas Banionis.
O D. Banionio žmona Onutė, kuriai buvo patikėta valdyti scenos pultą, Algimanto teigimu, buvusi ir itin reikli, ir gana valdinga.
„Nesistebėjome jos valdingumu, Onutė juk buvo dvarininkų dukra“, – pridūrė A. Palskys.
Su maestro Juozu Miltiniu bendrauti jam netekę, nors garsus režisierius, kad ir nebedirbo teatre, į jį ateidavo.
„Senas J. Miltinis jau buvo. Iš kitų girdėdavau, kad pasiguosdavo, jog nebe ta sveikata, kokia buvusi jaunystėje“, – prisimena Algimantas.
Jis pats teatre išdirbo iki 75-erių.
Sako, kad niekas neragino palikti darbovietės, keičiantis teatro vadovams pats nusprendė išeiti.
Dabar prisiminus darbą teatre užplūsta vien malonūs prisiminimai.
Stojo šalia pasmerktųjų
O prisiminti vaikystę A. Palskiui skaudu.
Vienas skaudžiausių prisiminimų, kaip sovietų pakalikai iš namų išvedė partizanus rėmusį jo tėtį. Partizanų rėmėjas išsiųstas į Karagandos lagerį. Tuomet Algimantui tebuvo devyneri.
Kitas irgi baisus atsiminimas atplaukia iš dar ankstesnės vaikystės metų.
„Buvau visai pyplys, kai miegodamas tėvų namuose išgirdau klykiančias seseris. Augome keturiese – dvi vyresnės sesutės, aš ir jaunylis broliukas. Išgirdęs seses klykiant, išsiropščiau iš lovos, nuėjau į kambarį, iš kurio sklido garsas“, – pasakoja Algimantas.
Nuėjęs pamatė prie sienos stribų sustatytas mamą ir sesutes. Vienas stribų į vienmarškines moteris buvo atstatęs šautuvą.
„Buvau tada dar toks mažas ir nesupratau, kad žmonės gali žudyti vienas kitą. Negalėjau suprasti, ko sesutės rauda, ko mama maldauja, jei nušaus ją, tegu palieka gyvus vaikus. Ir aš, toks vienais marškinėliais, atsistojau šalia ir laukiau, kas bus. Baimės nejutau“, – prisiminimais dalijosi A. Palskys.
Dabar senjoras svarsto, kad galbūt jo, visai mažo vaiko, atėjimas ir atsistojimas šalia pasmerktųjų suminkštino šeimos persekiotojų širdis. Moterį su vaikais paliko gyvus. Šeimos tėvo tuo metu nebuvo namuose.
Išsivesti tėčio sovietų pakalikai sugrįžo vėliau.
Ištrėmus tėvelį, namie liko mama ir jie, keturi maži vaikai.
Iš lagerio tėtis nebesugrįžo – ten ir mirė.
Namuose du pensininkai
Ištrėmus vyrą, pasakoja Algimantas, jo mama stiprybės sėmėsi tikėjime.
„Ir man tikėjimas teikia stiprybės ir vilties. Nors ir sunku susitaikyti, kad esu našlys, bet turiu vaikų ir anūkų, kurie rūpi man ir kuriems rūpiu aš“, – tvirtina A. Palskys.
Devintą dešimtį įpusėjęs senjoras prižiūri nemažą ūkį, netoli namų esančiame paties išsikastame tvenkinyje žvejoja. Draugauja su trimis po jo kiemą zujančiomis katėmis ir aklu bei kurčiu šuneliu.
„Ilgai tas šuo buvo mūsų namų sargas, dabar, nebepajėgiantį atlikti pareigų, išleidau į pensiją. Dabar šiuose namuose esame du pensininkai“, – šypsosi Algimantas.
Jis pridūrė, kad prie judraus kelio, kuriuo važiuoja tūkstančiai automobilių, gyventi saugu. O ir pats, būdamas 86-erių, tebevairuoja automobilį.
