Kai dauguma svajoja apie jaukią kasdienybę ir stabilumą, iš Panevėžio kilusi, nuo septynerių metų Airijoje gyvenusi, o dabar į Aukštaitijos sotinę sugrįžusi ir savo lietuviškas šaknis bandanti pažinti 27-erių Gabrielė Lukoševičiūtė pasirinko stingdantį šaltį, poliarinę naktį ir gidės darbą Šiaurės ašigalyje.
Dvidešimt penkių laipsnių šaltis. Keturių valandų kelias iki artimiausios ligoninės. Ištisas mėnuo be saulės šviesos. Vos trys šimtai gyventojų ir tūkstančiai medžių kiekvienam jų. Tokia kasdienybė Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos Vaikų ir jaunimo kultūrinės edukacijos skyriaus darbuotojos Gabrielės Lukoševičiūtės laukė mažame Laplandijos miestelyje už poliarinio rato, kur gamta yra vienintelė ir negailestinga valdovė.
Ten, kur saulė mėnesį nepakyla virš horizonto, gimė ir Gabrielės fotografijų ciklas „Tundros riba: Šiaurės ašigalio spalvos“.
Jaunos kūrėjos darbai – ne romantizuotas Šiaurės kraštų atvirukas, o asmeninė patirtis, sukaupta dirbant gide atokiame krašte ir pasakojant turistams istorijas apie vietinių samių gyvenimą.
Fotografijos užfiksuotos telefonu, tačiau jose telpa kur kas daugiau nei vaizdas – tai bandymas perteikti vietą, kurioje žmogus turi mokytis gyventi pagal gamtos diktuojamas taisykles.
Už pašvaisčių – tikroji Šiaurė
Socialiniuose tinkluose Šiaurė atrodo kaip balta pasaka: švytintis sniegas, spalvoto pašvaistės, rogių takai ir nerūpestinga laimė.
Realybėje – tai dvidešimt penki laipsniai šalčio lauke, dešimties ar daugiau valandų trunkanti darbo diena ir atsakomybė už kiekvieną žingsnį bei saugumą tundroje.
Būtent šią nefiltruotą 300 kilometrų už Šiaurės poliarinio rato esančios Laplandijos pusę savo akimis matė gide joje du žiemos sezonus dirbusi Gabrielė.
Dabar Respublikinėje Panevėžio ligoninėje fotografijų parodą pristatanti G. Lukoševičiūtė siekia parodyti autentišką ir įvairiapusę gyvenimo Laplandijoje realybę, kuri gerokai skiriasi nuo idealizuoto socialiniuose tinkluose kuriamo įvaizdžio.
„Man ši paroda svarbi ne tik kaip meninis projektas. Norėjau pasidalyti savo patirtimi – tuo, kas buvo tapę mano kasdienybe. Kai kurie galbūt niekada nenuvyks į Laplandiją – dėl finansų, sveikatos ar amžiaus. Nenorėjau, kad jie Šiaurę matytų tik pro socialinių tinklų filtrus. Norėjosi parodyti, kaip yra iš tiesų“, – sako Gabrielė.
Be filtrų
Visos G. Lukoševičiūtės nuotraukos padarytos mobiliuoju telefonu. Tokį pasirinkimą lėmė paprasta priežastis – Šiaurėje dirbant gide ekstremaliomis sąlygomis, profesionali kamera būtų buvusi nepraktiška.Ten buvo svarbiausia jos pačios ir turistų gyvybės.
Telefonas visada buvo po ranka – dėl ryšio, saugumo.
Pasak Gabrielės, fotografavimas tapo spontanišku procesu.„Tiesiog išsitrauki telefoną, nes pamatai kažką gražaus, ir užfiksuoji. Vėliau iš tų akimirkų ir susidėjo visa paroda“, – pasakoja panevėžietė.
Tikrovė Šiaurės pakraštyje, anot Gabrielės, yra visai kitokia, nei ją matome internete.
Kasdieniai iššūkiai dažnai lieka nematomi turistų akims.„Kasdienis gyvenimas ten nėra toks jau saldus. Dirbi po dešimt valandų, o prireikus ir ilgiau. Turi prisiimti atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitus. Jei temperatūra minus 15, diena jau laikoma auksine, minus 25 – įprasta. Bet vis tiek dirbama“, – pasakoja pašnekovė.
Pasak Gabrielės, gido darbas reikalavo ne tik fizinės ištvermės, bet ir nuolatinės energijos.
Net ir spaudžiant šalčiui ar kamuojant nuovargiui, ekskursijos vadovui tenka išlikti geros nuotaikos, šypsotis ir dalintis istorijomis su turistais.
Juk žmonės čia atvyksta išgirsti pasakojimų apie samių kultūrą, išvysti atšiaurios gamtos didybę ir parsivežti įspūdžių, kurių kitur pasaulyje tiesiog neįmanoma patirti.
Pasiimti tai, ką gali suteikti tik Laplandija.
Mažo miestelio didybėLaplandijoje Gabrielė gyveno nedideliame kaimiškame Karesuvanto miestelyje – 300 kilometrų už poliarinio rato.
Miestelį padalino upė: viena pusė – Suomija, kita – Švedija.
Jame – vos apie 300 gyventojų, išsibarsčiusių didžiulėje teritorijoje.
Kiekvienas jų turi savo žemės lopinėlį su trobele.
Kiekvienam tenka apie 4500 medžių – daugiausia pušų, eglių ir beržų.
Tiesa, vasarą gyventojų šiek tiek padaugėja, nes daugelis grįžta į savo gimtas vietas – paatostogauti, pažvejoti, čia praleisti laiko.
Anot Gabrielės, nors dalis jaunimo išvyksta studijuoti ar dirbti kitur, daugelis jų parvyksta į gimtinę, puoselėja samių kultūrą ir tradicijas. Ir tuo didžiuojasi.
Gyvenimas tokioje vietoje diktuoja savas taisykles. Artimiausia ligoninė – už bemaž keturių valandų kelio.Vietiniai žmonės dažnai kalba keliomis kalbomis – suomių, švedų ir vienu iš samių dialektu, kurių yra tūkstančiai.
Paskui elnius
Samių kultūra Laplandijoje labai svarbi.
Jų gyvenimas visada buvo susijęs su elnių auginimu ir jų migracija.
Gabrielė pasakoja, kad klajokliai samiai judėjo per kraštą kartu su šiaurės elnių bandomis.
„Nuo senų senovės taip buvo. Elniai būdavo didžiausias samių turtas. Jei jie migruodavo į kitą vietą, žmonės keliaudavo kartu. Toks jų gyvenimo būdas“, – tvirtina G. Lukoševičiūtė.
Klajokliai gyvendavo kūgio formos palapinėse, suręstose iš aukštų medinių karčių. Toks būstas vadinamas kota.
Kitas tradicinis samių būstas, panašus į tipį – indėnų palapinę, vadinamas lavvu.
Tai kūgio formos, lengvai surenkama ir pernešama palapinė, kurią šiaurės klajokliai samiai tūkstančius metų naudojo ganydami elnius.
Nuo XVII a. klajokliai samiai prisijaukino elnius ir ganė juos pasitelkdami tradicines priemones: šunis ir roges.
Tačiau dabar jie naudoja ir šiuolaikinius prietaisus – sniegaeigius.
Nors senais laikais bandyta samių kalbą ir kultūrą išnaikinti, elnininkystė ir klajokliškas gyvenimo būdas ir dabar yra labai svarbi šio regiono dalis.
Ir, pasak Gabrielės, džiugu, jog pagaliau oficialiai pripažinta, kad ši unikali kultūra turi būti vertinama, puoselėjama ir išsaugota.
Stipri bendruomenė
Nors gyvenimas atšiauriame klimate iš šalies gali atrodyti vienišas ir atskirtas nuo pasaulio, G. Lukoševičiūtė sako, kad realybė yra kitokia.
Mažose vietovėse žmones labai stipriai vienija bendruomeniškumas, o tarpusavio pagalba čia tampa ne tik vertybe, bet ir būtinybe.Pasak jos, vietos kultūra pasižymi stipriu solidarumo jausmu. Net įstatymuose numatyta pareiga padėti kitam – jei kelyje pamatai įstrigusį automobilį ar žmogui reikia kokios pagalbos, privalai sustoti ir pagelbėti.
Gabrielė įsitikinusi, kad bendruomeniškumą dar labiau sustiprino istorinės aplinkybės – gyvenimas sudėtingomis sąlygomis per daugelį metų išmokė vietinius pasitikėti vieni kitais ir veikti kartu.
Kai rutina tampa per siaura
Į Laplandiją G. Lukoševičiūtė išvyko ieškodama pokyčių.
Išties jos gyvenimas driekiasi per daugybę šalių.
Būdama septynerių ji kartu su tėvais persikėlė gyventi į Airiją.
Lietuvoje smogus ekonominei krizei, jie emigravo ieškodami geresnių galimybių.
Airijoje G. Lukoševičiūtė baigė mokyklą, vėliau studijavo filmų ir teatro dizainą – kurti personažams makiažą, kostiumus, mokėsi skulptūros, fotografijos meno ir įvairių kitų kūrybinių disciplinų.Po studijų Airijoje ji metus dirbo, gyveno gana stabilų gyvenimą – turėjo būstą, automobilį.
Atrodė, kad viskas taip, „kaip reikia“.
Kol ėmė slėgti rutina.
Kai po pandemijos pasaulis vėl pradėjo atsiverti, suprato, kad nori patirti daugiau.
Sezoniniai darbai pasirodė puiki galimybė keliauti ir užsidirbti.„Visada svajojau pakeliauti su kuprine. Galvojau apie Aziją, apie skirtingas kultūras, pažintis. Taip darė daugybė mano bendraamžių. Bet kaip tu gali keliauti, jei neturi turtingos šeimos ir milijono kišenėje“, – šypsosi Gabrielė. Ieškodama sezoninių darbų, ji aptiko pasiūlymą dirbti Laplandijoje.„Pagalvojau: įdomu, pabandysiu. Greičiausiai nepriims, bet pabandysiu“, – prisimena G. Lukoševičiūtė. Atsakymas atėjo labai greitai.
Kadangi G. Lukoševičiūtė turėjo mokytojos darbo patirties – gyvendama Airijoje vedė vaikams kūrybinius užsiėmimus, bendrauti su žmonėmis ir dirbti gide pasirodė patraukli galimybė. „Man pasakė: mes visko išmokysime – ir pirmosios pagalbos, gido darbo, supažindinsime su vietine kultūra“, – prisimena Gabrielė.
Prieš išvykdama ji žinojo, kad Laplandija pasitiks šalčiu, tamsa, kad apie mėnesį nematys saulės, kankins artimųjų ilgesys. Bet metė sau iššūkį: jei ne dabar, tai kada?
„Yra žmonių, kurie jau susikūrė patogų gyvenimą, bet yra tokių kaip aš – lyg viščiukas, išsiritęs į pasaulį. Kodėl nepabandyti pakeisti įprastos rutinos?“ – retoriškai klausia G. Lukoševičiūtė.
Taip ji atsidūrė Laplandijoje ir pradėjo vesti ekskursijas turistams, trokštantiems daugiau sužinoti apie vietinių gyvenimą.
Pamoka iš Šiaurės tylos
Pasak Gabrielės, pirmasis sezonas Laplandijoje pasirodė labai spalvingas – daug emocijų, naujų patirčių.
Antrasis – jau ramesnis.
Pirmąjį sezoną amžino sniego krašte ir pati Gabrielė jautėsi labai spalvinga, ryški – taip ją apibūdino ir kiti.
Antrąjį – nebe tokia ryški.
Tačiau tylos ir šalčio žemėje suprato, kad matomumas nepriklauso nuo išorinio ryškumo – jį lemia asmenybė.
Būtent to ji išmoko iš samių kultūros.
„Nereikia būti pasaulio bamba, kad būtum matomas ir svarbus“, – pabrėžia G. Lukoševičiūtė.
Kur veda smalsumas
Kelionės Gabrielės gyvenime užima ypatingą vietą.
Smalsumas ir noras pažinti pasaulį ją vedė per skirtingas šalis ir kultūras – kurį laiką ji keliavo po Ispaniją, Tenerifę, vėliau patraukė į Šveicariją.
Po šių patirčių G. Lukoševičiūtė kuriam laikui sugrįžo į Airiją, tačiau ramiai vienoje vietoje ilgai neužsibuvo – netrukus ją vėl patraukė Šiaurė.
Taip ji dar vienam sezonui išvyko į Laplandiją.
Šiame atšiauriame, bet kerinčiame krašte Gabrielė praleido dvi žiemas – laiką, kuris tapo ne tik profesine patirtimi, bet ir svarbia asmenine kelione.O tada patraukė į Aziją. Susipažinusi su rytietišku gyvenimu, nusprendė grįžti į Lietuvą – po ketverių nesimatymo metų norėjo susitikti su Panevėžyje gyvenančiu tėčiu, močiute, krikšto tėvais, dalyvauti pusbrolio vestuvėse.
„Pagalvojau, kad jau pats metas bent pasisveikinti“, – juokiasi Gabrielė.
Ir liko čia. Nes, kaip pati sako, pagrobė meilė. Kita vertus, dar ir dėl to, kad pradėjo galvoti apie stabilumą.
„Supratau, kad galiu kaupti patirtis bet kuriame gyvenimo etape. Bet neturiu vietos, kurią galėčiau vadinti pagrindu. Kadangi gimiau Panevėžyje, čia gyvena močiutė, krikšto tėvai, tėtis, pagalvojau: kurgi geriau pažinti savo kultūrą, jei ne čia“ – šypsosi G. Lukoševičiūtė.
Naujas knygos skyrius
Gabrielei, po daugelio metų sugrįžusiai į gimtinę, Panevėžys atrodo pasikeitęs į gerąją pusę.
Bet jai dar reikia laiko prisijaukinti gimtąjį miestą, čia vis dar jaučiasi tarsi naujoje šalyje.
„Aš čia buvau maža, todėl daug ko neprisimenu. Gatvės atrodo pažįstamos, bet žmonės, kultūra – viskas man labai šviežia, – nuoširdžiai kalba pašnekovė. – Bandau iš naujo susipažinti su miestu, todėl dar negaliu tiksliai pasakyti, kaip jis pasikeitęs, ar man yra įdomus, ar tai yra ta vieta, kurioje noriu būti.“
Gabrielė sako, kad dvidešimties metų ar kiek vyresnis žmogus dar tik ieško savo kelio, todėl visi atsakymai apie ateitį nebūtinai būna aiškūs.
Nors šiandien ji jaučiasi geriau suprantanti, ko nori iš gyvenimo, vis dėlto pripažįsta: dar sunku pasakyti, kur gyvenimas galiausiai nuves.„Gal net ir šešiasdešimties būdama nuspręsiu išvažiuoti gyventi į Maldyvus“, – šypsosi G. Lukoševičiūtė.
Vis dėlto vienas dalykas Gabrielei yra aiškus jau dabar – jei ateityje nuspręstų kurti šeimą, jai svarbiausia būtų savo vaikams suteikti stabilų, ramų ir atveriantį daug galimybių gyvenimą.
„Jei nuspręsčiau turėti vaikų, man svarbu, kad jie augtų stabilioje aplinkoje, turėtų daug pasirinkimų: jeigu jie norėtų kažkur išvykti, galėtų tai padaryti, bet visada žinotų, kad turi kur sugrįžti“, – sako ji.
Visgi kur tokį gyvenimą norėtų kurti – Lietuvoje ar svetur, – Gabrielė nėra apsisprendusi.
Pasak jos, tokie sprendimai niekada nepriklauso tik nuo vieno žmogaus.„Tai nėra vien mano noras, nes vaikai juk negimsta vienam“, – priduria ji.
Anot jos, gyvenimas nėra viena knyga. Tai daug knygų: baigi vieną istoriją, atverti kitą.
Kelionės – daugiau nei vietos
Gabrielė sako neabejojanti, jog kelionės ir toliau jos gyvenime visada užims svarbią vietą.
„Labai norėčiau nuvykti į Madagaskarą“, – šypsosi panevėžietė ir pripažįsta, kad ši svajonė gimė dar vaikystėje, kai pamatė animacinį filmą apie šią salą.
Tačiau viena konkreti vieta tėra maža dalis šios merginos svajonių.
Pasak Gabrielės, kelionės jai yra kur kas daugiau nei tiesiog naujų vietų aplankymas.„Gyvenimas yra per trumpas, kad nebandytum patirti kuo daugiau dalykų ir nepamatytum, ką pasaulis gali tau pasiūlyti“, – sako ji.G. Lukoševičiūtės labai norėtų savo patirtimis dalintis su kažkuo, o ne viską išgyventi viena.
„Kai gali pasidalinti prisiminimais, apie juos kalbėti, pasikeisti mintimis, man atrodo, tai ir yra gyvenimo grožis“, – svarsto ji.
Kūryba kaip gyvenimo mokykla
Kūryba G. Lukoševičiūtės gyvenime taip pat turi daug skirtingų formų.
Fotografija – tik viena jų.
Keliaudama dažnai tapydavo ir net palikdavo savo darbų įvairiuose pasaulio kampeliuose.„Tapyba mane visada traukė. Iš tikrųjų beveik kiekvienoje vietoje esu palikusi po savo drobę. Tik Laplandijoje nebuvo tokios progos, nes neturėjau dažų, bet visur kitur liko mažas mano kūrybos gabalėlis“, – pasakoja Gabrielė.Ji taip pat domisi siuvimu, mada, vizualiniu menu.
Apie kūrybą Gabrielė kalba filosofiškai. Ją lygina su vaiko auginimu.
Idėja – tai tik pradžia. Tikras darbas prasideda tada, kai ją augini, vystai, gludini. Tai nuolatinis, nesibaigiantis procesas.Ji įsitikinusi, kad kūrybiškumo kibirkštį turi kiekvienas žmogus. Reikia tik suprasti, kaip tą mažą ugnelę išauginti. Ir dar, anot Gabrielės, svarbu mokėti paleisti kūrybines mintis – kad atsirastų vietos naujoms.
Jai kūryba – tai evoliucija.
Žvilgsnis fiksuoja pasaulį
Fotografiją G. Lukoševičiūtė atrado dar vaikystėje.
„Man visada labai patikdavo žiūrėti nuotraukų albumus. Galėdavau valandų valandas juos vartyti. Net turiu vaikystės nuotraukų, kur sėdžiu ant klozeto su albumu rankose. Jis visur keliaudavo su manimi“, – juokiasi Gabrielė.
Kaip tvirtina, fotografija jai tapo būdu pastebėti ir parodyti tai, ką kiti kartais tiesiog praeina.
„Sugebu pastebėti neįprastus dalykus. Man norisi jais pasidalyti su kitais. Tas smalsumas visada kviečia – va čia kažkas įdomaus, einam pažiūrėti, o ten irgi įdomu… Kaip vaikas – pamatai ugnį ir norisi ją paliesti“, – šypsosi pašnekovė.
Vis dėlto kelionės, ypač darbas atšiauriomis sąlygomis, išmokė, kad smalsumas turi eiti kartu su atsargumu.„Ne visada smalsumas yra geras dalykas. Keliaudama, ypač dirbdama su turistais Laplandijoje, supratau, koks svarbus yra saugumas. Turi labai rimtai suvokti, kad esi atsakingas ne tik už savo, bet ir už kitų gyvybes – už savo komandą, už turistus“, – pabrėžia Gabrielė.
Kultūrų ypatumai
Kalbėdama apie tai, kas ją daro laimingą, Gabrielė šypsosi – pasirodo, džiaugsmą jai dažniausiai sukelia… keistumai.
Anot pašnekovės, neįprastos situacijos, kultūriniai skirtumai ar net mažos keistos kasdienybės detalės dažnai priverčia ją nusišypsoti.
„Mane visada prajuokina neįprasti dalykai“, – šypsosi G. Lukoševičiūtė.
Kaip pavyzdį Gabrielė prisimena vieną situaciją Lietuvoje, kuri ją nuoširdžiai pralinksmino.
„Pamenu, sėdėjome prie ilgo vaišių stalo. Norėjau įsipilti vyno, paėmiau butelį, o vienas vyras sako: „Ne, ne, ne, negalima!“ Paklausiau kodėl?! O jis atsakė, kad pagal etiketo taisykles moteriai vyras turi įpilti vyno“, – pasakoja ji apie situaciją, kuri privertė pažvelgti į kultūrinius skirtumus su šypsena.
Po ilgo gyvenimo užsienyje G. Lukoševičiūtė pripažįsta, kad kai kurie lietuviškos kultūros aspektai šiandien jai atrodo šiek tiek neįprasti.
„Viena vertus, tai yra labai artima, nes tai mano kultūra, nors ją pažinau tik būdama maža. Bet kartu daug kas atrodo labai nauja“, – neslepia Gabrielė.
Lietuvoje ji pastebi žmonių gyvenimo tempo skirtumų.
„Yra tokių, kurie labai tvirtai laikosi senų tradicijų, papročių, įsitikinimų. O yra tokių, kurių gyvenimas juda labai greitai – bėga, skuba, atrodo, kad vis kažkur lekia. Kartais net kyla klausimas: kur jie taip skuba? Į kapines?“ – svarsto G. Lukoševičiūtė.
Kita vertus, pasitaiko ir priešingų pavyzdžių – žmonės nieko nenori keisti, jiems nieko nereikia, niekas neįdomu.
Tarp pasaulio ir šaknų
Gabrielė sako, kad jos gyvenime labai svarbi yra pusiausvyra.
.„Aš visada daug judėjau – keliavau, lėkiau, griuvau, norėjau viską pamatyti, patirti. Galbūt dabar atėjo metas išmokti ir šiek tiek sustoti“, – svarsto.
Anot jos, lietuvių kultūra tam gali išties padėti, nes joje vis dar išlikę daug tradicijų ir autentiškumo, priminimų apie šaknis.
„Lietuvių kultūra labai turtinga. Man labai įdomu, kad Lietuvoje dar išlikę tiek daug medinių namukų. Tai labai savita. Kitur pasaulyje tokių dalykų nepamatysi. Nebent kur nors arčiau Europos“, – svarsto Gabrielė.
Save G. Lukoševičiūtė norėtų laikyti pasaulio žmogumi, bet vis dar ieško savo vietos ir giliau pažįsta lietuvišką tapatybę.
„Norėčiau sakyti, kad esu pasaulio žmogus, – sako ji. – Kai keliauji, pamatai, kiek daug dalykų yra susiję – istorija, kultūra, žmonės, evoliucija. Bet tuo pačiu kiekvienas turbūt turi turėti ir kažkokią savo vietą“, – svarsto ji.
Vis dėlto galutinio atsakymo, kur jos vieta, Gabrielė dar neturi.„Dar neišsiaiškinau šito dalyko“, – šypsosi G. Lukoševičiūtė.
