Kalba – ne tik bendravimo priemonė, bet ir mūsų tapatybės dalis. Vis dėlto kasdienėje šnekoje vis dažniau girdime angliškus žodelius, trumpinius, o žinutėse regime šveplą rašymą be lietuviškų raidžių.
Ar tai – natūralus kaitos procesas, ar ženklas, kad pamažu tolstame nuo savo kalbos šaknų?
Šįkart pašnekovų klausiame, ar jiems svarbu kalbėti taisyklingai? O gal yra pakliuvę į situaciją, kai su pašnekovu kalbėjosi lietuviškai, bet ne visai suprato, ką jis norėjo pasakyti?
Albina SALADŪNAITĖ
Buvusi ilgametė Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė
Mane šiurpas ima: gimnaziją baigę, studijuojantys jauni žmonės nebežino to, ko, atrodytų, net pati ranka negali rašyti kitaip – tiek turėtų būti įstrigę.
Nesuprantu, kaip baigę mokslus žmonės gali rašyti su tokiomis klaidomis ir kaip galima nuvertinti kalbą.
Nebeturime kalbos etiketo, iš bet kokių tribūnų kalbame prasta kalba. Kaip turėtų jaustis Jonas Jablonskis, Kazimieras Būga, Kazimieras Jaunius, Antanas Baranauskas – visi, kurie bandė išsivaduoti iš lenkiškos įtakos, mūsų kalbai suteikti gyvybės? Ta pati Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, kurios 165-ąsias gimimo metines šiemet minėsime, kaip jaustųsi iš Amžinybės žvelgdama į laikus, kai šitaip negerbia kalbos?
Mes išsivadavome iš carizmo, lenkiškos įtakos – išgražinta kalba, įdėta tiek pastangų. Juk buvo žmonių gyvenimai dėl to paaukoti.
Nesu griežta. Suprantu, kad gal nepasakysime tobulo sakinio ir kablelio nepadėsime, bet tai, ką dabar leidžiame daryti su mūsų kalba, yra nusikaltimas.
Nepateisinu šveplo rašymo. Ateina jaunas žmogus į biblioteką ir jam tas pats, ar prašyti Šliogerio, ar Sliogerio. Atneši jaunuoliui prašomą Antano Škėmos knygą „Balta drobulė“, o jis piktai „Ne, mums reikia Skėmos!“
Sovietmečiu buvo daug rusicizmų, tačiau dabar anglicizmų gerokai daugiau. Tada mes žinojome, kad tai žargonas, ir rašytinėje kalboje nenaudojome. O dabar viską suangliname.
Didžiulė nepagarba kalbai, o kartu ir tautai, ir valstybei.
Kai dirbau bibliotekoje, jaunimas ateidavo skirtiems darbams ieškoti medžiagos. Kai kurie pavadinimai buvo labai sudėtingi. Atsineši tarptautinių žodžių žodyną ir bandai su jaunu žmogumi išsiversti į lietuvių kalbą. Ir dažniausiai supranti, kad pati tema nesudėtinga – tik labai sudėtingai pateikta.
Nežinau, kodėl taip yra. Sakyčiau, viskas prasideda nuo namų. Nenorėkime, kad vaikas kitaip kalbėtų, jei taip kalbama namuose.
Man tai skaudu. Minime vienas nepriklausomybės metines, kitas, bet ar gilinamės, kas į tos nepriklausomybės sąvoką įeina?
Žmonės gyvenimus paaukojo gindami kalbą, tikėjimą ir žemę. Trys pagrindus, kurie tautai – tuo labiau mažai tautai, mažai valstybei, – yra svarbūs.
Giedrė BALTUŠKIENĖ
Muziejininkė
Ne taip seniai bendravau telefonu su anūku, girdžiu – kaži kokiais angliškais terminais jis pradėjo kalbėti. Net sutrikau. Nežinojau, kaip reaguoti – nustebau, kad mūsų vaikas taip šneka. Nieko jam nesakiau, o po pokalbio pamąsčiau: štai taip skirtingos žmonių kartos gali viena su kita nebesusišnekėti. Ir man skaudu.
Man pačiai labai svarbu kalbėti gražiai, taisyklingai, be svetimybių.
Ne tik mano anūkas, daug jaunų žmonių vartoja įvairius angliškus žodžius, jų trumpinius. Vyresnieji, o ypač senimas, tokių žodelių nesupranta, tad nenuostabu, jog skirtingais terminais šnekantis galima ir nesusikalbėti.
Anaiptol nesmerkiu kitaip nei vyresnieji kalbančio jaunimo. Tačiau jo klausantis kyla nerimas, kad svetimais žodžiais galime užteršti kalbą.
Manyčiau, taisyklingai kalbėti būtent savąja kalba mokyti jaunus žmones turėtų ir tėvai, ir pedagogai. Nederėtų mokytojams taikytis prie vaikų, ypač paauglių, vartojančių svetimybes, – jie kaip tik turėtų vaikams pabrėžti savos kalbos svarbą, jos grožį.
Ir kalbėdama, ir rašydama žinutes, nevartoju jokių trumpinių.
Mano žinutėse nebūna svetimybių. Rašau visus žodžius, su nosinėmis ir varnelėmis. Manau, kad ir žinutės atspindi žmogaus kultūrą.
Viktoras STANISLOVAITIS
Istorijų pasakotojas – Dėdė Juzė, panevėžiškių tarmės puoselėtojas
Tarmė man labai svarbi ir stengiuosi ją išlaikyti, todėl mano Dėdės Juzės personažas kalba tarmiškai. Bet kaip redaktorius, viešas žmogus, kalbu ir bendrine kalba. Apskritai mūsų, Pasvalio, krašto žmonės turi tokį gebėjimą kalbėti ir tarmiškai, ir bendrine kalba. Mano aplinkoje visi, ir jauni žmonės, kalba tarmiškai.
Mano kalbėjimas tarmiškai yra savotiška protesto forma. Mat visais laikais buvo tokia nuostata, kad jei jau kalba žemaitiškai – baisiai gražu, dzūkiškai – nors prie žaizdos dėk, suvalkietiškai – Dieve, kaip puiku. Štai panevėžiškių tarmė atseit mužikų kalba. O tai viena sudėtingiausių tarmių!
Dabar požiūris keičiasi, tarmės ateina į madą, išgyvena renesansą.
Augau pasaulyje, kur buvo daug slaviškų svetimybių. Dabartinio jaunimo kalboje tiek anglicizmų, kad nors ir kaip stengiuosi būti jaunatviškas ir jį pasivyti, jaučiu, kad ne visada suprantu, ką jis nori pasakyti. Ypač socialinėje erdvėje daug tokių žodžių, kad pagalvoju: o apie ką čia kalbama?
Kartą pats sugalvojau „pamandravoti“.
Nuvažiavę į Telšius užėjome į Turizmo informacijos centrą, galvoju, šiek tiek paišsidirbinėsiu ir tikra pasvalietiška tarme paklausiau, ką verta aplankyti. Merginos nesutriko ir man atsakė gryniausia žemaičių tarme. Teko lenktis iki žemės, atsiprašyti ir prašyti kalbėtis bendrine kalba.
Gintarė KRIKŠČIŪNIENĖ
Teatro „Menas“ komunikacijos koordinatorė
Nesu lituanistė, aš – iš meno pasaulio, save laikau kūrybininke, bet stengiuosi ir kalbėti, ir rašyti taisyklingai lietuviškai.
Ir labai atkreipiu dėmesį, kaip man atrašo. Pastebiu, kad bent jau mano aplinkoje rašyti taisyklingai tampa kultūros, netgi, sakyčiau, prestižo dalis.
Retai kada sulaukiu šveplų žinučių be varnelių ir nosinių.
Nors, pamenu, ankstyvojo interneto laikais naudoti lietuvių kalbą rašyboje, deja, nebuvo joks prioritetas. Vis dėlto vėliau atsirado kultūra rašyti lietuviškai ir, rodos, kitaip net nebeįmanoma.
Kadangi retai gaunu tokių žinučių, iš karto atkreipiu dėmesį į šveplą rašybą. Pastebėjau, kad feisbuko grupėse, ypač Panevėžio, dažnai komentuoja šveplai. Tada susidarau įspūdį, kad toks žmogus neturi nuostatų lietuvių kalbos klausimais.
Sakoma, pagal drabužį sutinka, pagal protą išlydi. Sakyčiau, labai lengva sudaryti apie save blogą įspūdį pasiuntus tokią žinutę be varnelių ir nosinių. Todėl ir pati stengiuosi tokio įspūdžio nesudaryti.
