Panevėžietė Vitalija Daugėlienė – istorijos mokytoja, kultūros veiklų iniciatorė ir žmogus, tikintis jaunų žmonių kūrybiškumu. Šiemet jos ilgametis darbas įvertintas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.
Šis apdovanojimas skirtas už mokytojos filantropinę veiklą, ypač už jaunimo saviraiškos skatinimą ir rėmimą.
Pati Vitalija kuklinasi, kad yra „tik paprasta mokytoja“, tačiau jos veikla, tapusi gyvenimo būdu, jau seniai išaugo pamokos rūbą.
Meilė nuo mokyklos suolo
Panevėžio „Vilties“ progimnazijos istorijos mokytoja bei Liūdynės kultūros centro Dembavos padalinio meno vadovė V. Daugėlienė šiemet bus pagerbta Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ tarp šešiolikos šalies mokslininkų, visuomenininkų ir kūrėjų.
Pati V. Daugėlienė prisipažįsta iki paskutinės akimirkos nelabai tikėjusi, kad
atsidurs tarp laureatų.
„Ne pirmą kartą esu nominuota, tad ir šįkart nelabai tikėjau. Juk esu tik paprasta mokytoja, todėl tai tikrai buvo staigmena, bet labai maloni“, – sako ji.
V. Daugėlienę istorija lydėjo nuo vaikystės. Dar penktoje klasėje prasidėjusios istorijos pamokos pažadino ypatingą smalsumą.
„Gal tam įtakos turėjo ir tai, kad mano auklėtojas buvo istorijos mokytojas. Mama taip pat labai domėjosi istorija, namuose turėjome paslaptingąją Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“. Tuo metu tai atrodė kažkas ypatingo“, – prisimena mokytoja.
Istoriją ji pažino ne tik iš vadovėlių.
Pasak mokytojos, giminės susibūrimuose skambėję skaudūs pasakojimai apie tremtį ir šeimos patirtis sovietmečiu padėjo suprasti, kad istorija turi daug veidų.
„Supratau, kad viena istorija yra vadovėliuose, o dar kitokia – gyvenime“, – sako ji.
Vis dėlto pedagoginį kelią Vitalija pradėjo nuo pradinių klasių mokytojos darbo.
Vėliau baigė ir švietimo vadybos, istorijos bei politologijos studijas.
„Mokytis man visada patiko. Dažnai jaučiu, kad trūksta žinių, tad ieškau įdomių kursų, skaitau arba vėl pradedu mokytis“, – šypsosi pedagogė.
Kasdienybės netikėtumai
Šiandien V. Daugėlienė dirba istorijos mokytoja Panevėžio „Vilties“ progimnazijoje.
Pasak jos, pedagogo darbas ją labiausiai žavi tuo, kad mokyklos kasdienybė dažniausiai būna visiškai nenuspėjama.
„Ryte ateini į mokyklą ir niekada nežinai, kaip baigsis tavo diena. Atrodo, susiplanuoji pamokas, pasiruoši, bet atsitinka gyvenimas. Pirmadieniais turiu tik keturias pamokas, po jų skubu į Dembavos kultūros centrą, bet kartais tenka kviestis pavežėją, kad suspėčiau, nes mokykloje dažnai reikalai nesibaigia su skambučiu“, – pasakoja Vitalija.
Ilgametę patirtį turinti pedagogė pastebi ryškius vaikų kartų pokyčius.
Dabartinės kartos didžiausias iššūkis – išmaniosios technologijos.
Jos leidžia atsakymus rasti akimirksniu, tačiau tai, anot mokytojos, ne visada skatina mąstyti. Dabartiniai moksleiviai neretai net savo namų darbus patiki dirbtiniam intelektui.
„Išmaniosios technologijos leidžia sužinoti čia ir dabar, tad galvoje tarsi nieko nereikia saugoti. Bet jeigu nelavinsime mąstymo, neaugsime. Kartais užduodu labai paprastą klausimą ir nesulaukiu atsakymo. Ankstesnei kartai tai būtų buvęs vienas juokas. Žinoma, visus atsakymus randame, bet jeigu vaikas visai neturi istorinių žinių, tą padaryti jam gerokai sunkiau. Todėl esu už tai, kad bent pamokose nebūtų mobiliųjų telefonų“, – teigia V. Daugėlienė.
Mokytoja sako atkreipusi dėmesį ir į siaurėjantį vaikų žodyną.
Ne taip seniai ją nustebino, kad mokiniai negalėjo atsakyti, kas yra varvekliai.
O juk istorija yra ne tik mokslas apie faktus ar datas – visų pirma tai mokymasis suvokti tekstą, mąstyti.
Todėl ir mokytojo vienas svarbiausių tikslų – ieškoti būdų, kaip sudominti mokinius.
„Svarbiausia, kad vaikas iš pamokos bent ką nors išsineštų. Žinoma, mokykloje būna ir nuovargio dienų, bet jas atperka ta grąža, kurią gaunu. Man didžiausias apdovanojimas, kai vaiko akys dega noru sužinoti, išmokti. Su paaugliais gal yra kitų iššūkių, bet su jais gali jau pasikalbėti kaip su suaugusiais žmonėmis, jie jau turi savo minčių, pasaulio matymą“, – kalba pedagogė.
Kūryba – bendruomenei
Be darbo mokykloje, V. Daugėlienė daugiau nei penkiolika metų dirba ir Liūdynės kultūros centro Dembavos padalinyje.
Pasak pedagogės, į kultūrą ji atėjo dar tuomet, kai mokykloje turėjo gerokai mažiau pamokų.
Nors dabar mokykloje turi visą krūvį, atsisakyti darbo kultūros srityje ji nenorinti.
Vitalija šypsosi, kad visos jos vedamos kūrybinės edukacijos – atgaiva širdžiai.
„Tai mano hobis. Man patinka, kad žmonės kartu vakaroja, buriasi, toje bendrystėje gimsta gražūs dalykai“, – sako ji.
Per metus išbandyta daugybė rankdarbių technikų – nuo dekupažo, žvakių liejimo ar pynimo iki darbų iš dervos, atvirukų kūrimo ar advento vainikų pynimo.
Edukacijas ji veda ne tik Dembavoje, bet ir kituose rajono kultūros centruose, Kurganavoje esančiame neįgaliųjų globos centre „Vilties sodas“.
Pasiruošimas tokioms veikloms dažnai prasideda gamtoje – renkant kankorėžius ar žolynus. Pašnekovė šypsosi, kad jos tėviškė – prie pat Kauno marių, regioniniame parke, tad vasaromis tenka nemažai žolyniauti.
„Man labai patinka mokyti ir vesti užsiėmimus. Gal tai vis tas mokytojo genas“, – juokiasi Vitalija.
Panevėžys tapo namais
Panevėžyje V. Daugėlienė gyvena jau beveik tris dešimtmečius. Mokyklą ji baigė Kaune, iki šiol čia liko vaikystės namai, dirbti teko ir Vilniuje, tačiau šiandien sako nebenorinti niekur išvykti. Panevėžys jai tapo ne tik namais, bet ir vieta, kurioje gali visapusiškai save realizuoti, derindama dvi veiklas – pedagogiką ir kultūrą.
„Per tiek metų susikūriau tokią aplinką, kurioje man gera. Visi žino, ko tikėtis iš manęs, o aš – iš jų“, – sako G. Petkevičaitės-Bitės medalio laureatė.
Laisvalaikiu Vitalija mėgsta keliauti.
Prieš porą savaičių grįžo iš Lisabonos ir Portugalijoje esančios Fatimos – vienos svarbiausių katalikų piligrimystės vietų Europoje.
Apsilankyti Fatimoje sau pažadėjo dar prieš kelerius metus, kai kartu su dukra leidosi portugališkuoju Šv. Jokūbo keliu.
Keliaudama atkreipė dėmesį, kad einant Šv. Jokūbo keliu labai daug rodyklių, vedančių į Fatimą, tad galvoje vis kirbėjo mintis patikrinti, kur veda šios nuorodos.
„Negaliu pasakyti, ką man davė šios kelionės. Gal kiekvienam ji duoda tai, ko tuo metu labiausiai reikia“, – svarsto mokytoja.
Ji mėgsta ir trumpas savaitgalio pažintines išvykas po Lietuvą ar kaimynines šalis.
Vitalijos teigimu, tokie trumpi pabėgimai leidžia save savotiškai įkrauti, atsikratyti problemų. Taip pat ji gana dažna viešnia mūsų miesto teatruose.
V. Daugėlienė nevengia ir ekstremalesnių potyrių – jeigu tik leidžia galimybės, dalyvauja pedagogams organizuojamuose baziniuose kariniuose mokymuose.
Jų šeimoje tarnystės ir patriotiškumo tema labai artima – sūnus tarnauja Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalione Klaipėdoje, dukra taip pat išbandžiusi tarnybą kariuomenėje.
„Kai iki kaklo įklimpsti pelkėje, supranti, kad kai kurios gyvenimiškos problemos gal ir nėra tokios reikšmingos“, – šypsosi V. Daugėlienė.
