Žurnalistas sunkiai galėtų pasiklausyti jūsų pokalbio telefonu – nebent nelegaliai sutartų su ryšio operatoriaus arba specialiosios tarnybos darbuotoju, arba stovėtų šalia jūsų.
Telefoninių pokalbių pasiklausymas išlieka specialiųjų tarnybų prabanga, kurios žurnalistai gali pavydėti ne tik Lietuvoje.
Skandalas dėl 4000 britų telefonų sekimo iš pradžių sudarė įspūdį, kad dienraščio „The News of the World“ žurnalistai galėjo klausytis pokalbių, tačiau viskas, ką jie gavo – balso pašto žinutės. Tiesa, tai nėra mažai, nes Didžiojoje Britanijoje balso paštas yra žymiai populiaresnis nei Lietuvoje.
Beje, triukšmas dėl neapsaugotų balso pašto dėžučių prieš gerą dešimtmetį buvo kilęs ir Lietuvoje, kai paaiškėjo, kad mobiliojo ryšio operatorių suteikiamos balso pašto dėžutės taip pat apsaugotos standartiniu slaptažodžiu, kuriuo gali pasinaudoti ir pašaliniai žmonės. Lietuviai nesivargindavo pasikeisti šio slaptažodžio.
Daugelis britų taip pat nepasivargindavo pakeisti standartinio PIN kodo, kurį suteikia ryšio operatorius, todėl prie žinučių galėjo nesunkiai prieiti žiniasklaidoje dirbantys žmonės. Sekimas vyko apie 2005-uosius, o dabar balso pašto paslauga patobulinta, taigi čiaupas užsuktas ir sensacijų ieškančiai žiniasklaidai teks rasti kitų būdų, kaip gauti rytdienos antraštę.
Galbūt žurnalistai norėtų klausytis pokalbių mobiliaisiais telefonais, tačiau tai labai sudėtinga. IQ.lt apie tai pasakojo likti nepristatytas prašęs telekomunikacijų specialistas. Jo teigimu, iš trijų galimų būdų efektyviausias yra naudotis prieiga prie ryšio operatoriaus bazinės stoties, kaip tai daro specialiosios tarnybos. Per stotį eina visi skambučiai, todėl nesvarbu, kiek žmonių norima sekti ir kur jie yra. Šis būdas kur kas efektyvesnis už „blakę“ telefone arba mėginimą perimti telefono siunčiamus ir priimamus duomenis. Abiem šiais atvejais reikia skirti daug dėmesio kiekvienam iš sekamų asmenų, patikimumas nėra didelis, todėl sekimo kaina itin aukšta.
Lietuvos žurnalistams toli iki britų
„The News of the World“ sekimo skandalas išjudino ir buvusį britų premjerą Gordoną Browną, kuris apkaltino kitą Ruperto Murdocho žiniasklaidos grupės laikraštį „The Sunday Times“ neteisėtu privačių duomenų gavimu.
Sekmadieniais išeinantis laikraštis 2006 metais paskelbė apie G. Browno naujagimio sūnaus sunkią ligą, taip pat rašė apie tai, kaip tuometinis finansų ministras lengvatinėmis sąlygomis įsigijo būstą. Policija teigia, kad G. Browno pavardė yra sąraše žmonių, kurių balso pašto galėjo klausytis žurnalistai. Taip pat įtariama, kad privati informacija apie G. Browną galėjo būti išgauta skambinant įvairioms įstaigoms apsimetus jam artimu žmogumi.
Apsimetinėjimas kai kuriais atvejais gali būti pateisinamas, nors ir prieštaringai vertinamas, būdas gauti informaciją. Pavyzdžiui, „The Sunday Times“ žurnalistas, apsimetęs lobistu, yra siūlęs kyšius europarlamentarams, kad šie pateiktų tam tikrus teisės aktus. Trys europarlamentarai susigundė atlygiu. Taigi apsimetėlius žurnalistus galima pateisinti tuo, kad jie atskleidė potencialios korupcijos atvejį. Tačiau britų žiniasklaida šią savo teisę interpretuoja plačiai, ypač kai tai susiję su viešaisiais asmenimis.
Lietuvoje, sprendžiant iš publikacijų, žurnalistai apsimetinėja palyginti nedažnai. Todėl iki britų jiems toli – šįkart gerąja prasme. Nors atskiros žiniasklaidos priemonės plėšriai iki kaulelio narstė Drąsiaus Kedžio ir jo dukters istoriją, visgi jų negalima kaltinti savarankiška šios istorijos medžiokle. Ją pakišo pats D. Kedys, pradėjęs aktyviai siekti žiniasklaidos dėmesio. Nors Lietuvos žurnalistams labai rūpėjo, kokios sveikatos problemos kamavo Algirdą Brazauską, apie prezidento vėžį sužinojo paprastuoju būdu – budėdami prie onkologinės klinikos.
Istorijų apie Andriaus Kubiliaus, Ingridos Šimonytės, panašios svarbos asmenų privatų gyvenimą beveik nepublikuojama, nebent svarbiais asmenimis laikytume tokius kaip Džordana Butkutė. Tačiau ir šiais atvejais su bulvariniais žurnalistais kalbasi kaimynai, draugai ir priešai, todėl suktesnių informacijos gavimo metodų dažnai naudoti nebūtina. Juolab kad neretai lietuviškai žiniasklaidai pakanka to, ką jai norom ar pusiau norom pati duodavo Natalija Zvonkė ar dabar duoda Natalija Bunkė.
Tuo metu britų spauda ir privatūs sekliai apsimetinėjimo metodą naudoja žymiai plačiau. Policija kratydama privačių seklių kabinetus rado pogrindinius vadovėlius, kaip tokiu būdu išgauti informacijos. Viename iš jų – patarimai, kaip tinkamos psichologijos ir žargono pagalba nesukelti įtarimo ir išvilioti informacijos iš kaimynų, buitinių paslaugų įmonių ir net ministerijų.
Lietuvoje apsimetinėjimą bene geriausiai yra ištobulinę telefoniniai sukčiai: apgavę močiutę, neva skambina jos vaikaitis, perėjoje paklojęs pėstįjį, sukčiai sugeba išsireikalauti pinigų „kompensacijai“.
