Jei vienaragio mitas būtų gimęs Arktyje, jo herojumi neabejotinai taptų narvalas.
Šis banginis – ne tik Šiaurės simbolis, bet ir vienas paslaptingiausių Šiaurės Ledynų vandenyno gyventojų.
Narvalas iš tiesų turi „ragą“ – ilgą, spirale susisukusią iltį, kuri gali užaugti beveik iki trijų metrų.
Ilgą laiką manyta, kad ji pirmiausia skirta patinų kovoms dėl patelių.
Tačiau naujausi tyrimai, atlikti naudojant bepiločius orlaivius, parodė, kad jos funkcijos kur kas platesnės.
Kur gyvena narvalai ir kaip jie atrodo
Narvalas (Monodon monoceros) – banginių būrio atstovas, priklausantis monodontinių (Monodontidae) šeimai ir artimas baltosios banginės giminaitis.
Jis paplitęs Atlanto Arktyje – nuo Grenlandijos ir Kanados iki rytinių Rusijos regionų.
Žiemą narvalai laikosi tarp dreifuojančių jūrų ledo lyčių, naudodamiesi properšomis ir plyšiais kvėpavimui.
Vasarą jie migruoja arčiau pakrančių.
Šie banginiai turi kresną kūną, nedidelę galvą be ryškaus „snapo“ ir neturi nugarinio peleko – tokia sandara padeda manevruoti po ledu.
Patinai gali užaugti iki 4,8 metro ilgio ir sverti iki 1600 kilogramų.
Gyvena iki 50 metų ir kasmet migruoja, sekdami ledo ribą bei grobį.
Kaip narvalai naudoja iltį: poravimuisi, medžioklei ir bendravimui
Išskirtinis narvalo bruožas – patino kairysis viršutinis dantis, kuris 2–3 gyvenimo metais pradeda augti į išorę ir sukasi kairėn, sudarydamas spiralę.
Iltis gali pasiekti net 3 metrų ilgį.
Iš pradžių manyta, kad tai „ginklas“, skirtas kovoms dėl patelių. Iš tiesų patinai kartais „sukryžiuoja“ iltis – tikėtina, taip demonstruodami jėgą ir socialinį statusą.
Tačiau žurnale „Frontiers in Marine Science“ publikuoti stebėjimai atskleidė ir kitas funkcijas. Narvalai geba:
- tiksliais ilties galiuko smūgiais apsvaiginti žuvis;
- tirti aplinkos objektus ir aptikti grobį;
- demonstruoti žaismingą elgesį;
- sąveikauti su kitais narvalais be agresijos.
Iltis yra sujungta su kraujotakos sistema ir išvagota jautriais kanalais, todėl veikia kaip jutimo organas – reaguoja į vandens temperatūros ir druskingumo pokyčius.
Ką narvalo iltis pasako apie Arkties klimatą
Netikėta ilties funkcija – ekologinės istorijos „archyvavimas“. Jos sluoksniai auga palaipsniui, panašiai kaip medžio rievės.
Anglies ir azoto izotopų analizė parodė, kad nuo XX a. septintojo dešimtmečio narvalų mityba keitėsi kartu su mažėjančiu jūrų ledo plotu.
O gyvsidabrio koncentracija jų audiniuose po 1990-ųjų augo sparčiau, nei buvo tikėtasi – veikiausiai dėl klimato šiltėjimo ir taršos poveikio derinio.
Taigi narvalas – ne tik Arkties simbolis, bet ir gyvas klimato kaitos indikatorius.
Jo iltis pasirodė esanti ne gamtos puošmena, o sudėtingas išgyvenimo įrankis ir vertingas informacijos apie Šiaurę šaltinis.
