Margaret Mitčel: kaip viena istorija pavergė pasaulį

Margaret Mitčel – viena garsiausių XX amžiaus amerikiečių rašytojų, kurios vardas amžiams susietas su romanu „Vėjo nublokšti“.

Nors ji parašė tik vieną romaną, jis tapo pasauline literatūros legenda.

Tai pasakojimas apie meilę, karą, išlikimą ir užsispyrimą, o jo herojė Skarlet O’Hara iki šiol laikoma vienu stipriausių moterų personažų literatūroje.

Margaret Mitčel parašė vieną garsiausių romanų istorijoje, sukūrė stipriausią moters personažą literatūroje.

Gyveno drąsiai ir laužė savo laikmečio normas. Ji nemėgo šlovės, bet tapo legenda.

Jos knyga iki šiol verčiama, skaitoma ir analizuojama.

„Vėjo nublokšti“ – tai ne tik meilės istorija. Tai pasakojimas apie žmonių užsispyrimą, moralinius pasirinkimus ir gebėjimą išgyventi, kai pasaulis griūva.

Kaip pati M. Mitčel rašė: „Po visko… rytoj bus dar viena diena.“

Vaikystė tarp legendų

Margaret Mitčel gimė 1900 m. lapkričio 8-ąją Atlantoje, Džordžijos valstijoje. Ji augo pasiturinčioje, aristokratų tradicijas saugojusioje šeimoje, kuri dar gyveno Pilietinio karo prisiminimais. Turėjo ketveriais metais vyresnį brolį Stefeną.

Jos motina Meibel Mitčel buvo aktyvi visuomenininkė ir kovotoja už moterų teises.

Tėvas Judžinas Mitčelas – teisininkas ir Atlantos istorijos entuziastas. Jis dažnai vesdavosi Margaret pasivaikščioti po miestą ir rodydavo vietas, kur Pilietinio karo metu stovėjo ligoninės, kur buvo deginami namai, kur krito kareiviai.

Mažoji mergaitė girdėdavo ne pasakas, o tikras karo istorijas.

Didelę įtaką jai darė seneliai, patys išgyvenę Amerikos pilietinį karą. Jie pasakodavo apie badą, sudegintus dvarus, moteris, likusias be vyrų, ir miestus, pakilusius iš pelenų.

Šios istorijos vėliau tapo emociniu „Vėjo nublokšti“ pagrindu.

Beje, būdama vaikas, Margaret dažnai elgdavosi „ne pagal mergaitiškas normas“ – jodinėjo arkliais, laipiojo medžiais ir stogais, šaudė iš lanko. Kaip pati sakė, niekada nebuvo „tyli dama“.

Kartą, kai nuo židinio žarijos netyčia užsidegė Margaret suknelė, jai buvo leista mūvėti kelnes – tuo metu mergaitėms tai prilygo beveik skandalui.

Plunksnos bandymai

Margaret skaityti išmoko labai anksti. Būdama ketverių metų jau skaitė knygas. Ji ne tik skaitė, bet ir kūrė – rašė trumpas istorijas, pjeses, „šeimos laikraštį“.

Vaikystėje sugalvojo žaidimą, kuriame ji būdavo leidėja, redaktorė ir autorė vienu metu. Ji pasiskirdavo sau slapyvardžius ir rašydavo „sensacingas naujienas“ apie šeimos narius.

Margaret motina buvo įdomi moteris: feministė, aktyvi visuomenininkė, kovotoja už švietimą ir moterų teises. Ji veždavosi dukrą į susitikimus, kur buvo kalbama apie socialines problemas, skurdą, moterų vaidmenį.

Tai formavo Margaret pasaulėžiūrą – ji matė, kad moteris gali būti ne tik namų šeimininkė, bet ir lyderė.

Tačiau kartu mama buvo ir griežta. Ji reikalavo mandagumo, nors toleravo dukters maištą. Tai sukūrė paradoksą: Margaret buvo aristokratiška dama, o kartu ir laukinė mergaitė.

Dar mokykloje Margaret garsėjo tuo, kad galėjo užburti auditoriją pasakojimais. Kai ji pradėdavo kalbėti, klasė nutildavo. Ji gebėjo jungti humorą, dramatizmą ir detales.

Vienas mokytojas rašė, kad Margaret „pasakoja taip, lyg pati būtų gyvenusi XIX amžiuje“.

Tragedijų virtinė

Baigusi mokyklą, M. Mitčel atrodė pasiryžusi gyventi akademinį ir gana tradicinį pietų aristokratijos merginos gyvenimą.

Ji įstojo į Smito koledžą, vieną prestižiškiausių moterų koledžų JAV, kur studijavo literatūrą ir filosofiją. Tačiau vos prasidėjus studijoms, jos gyvenimą perskrodė tragedijų grandinė.

1919 m. nuo ispaniškojo gripo netikėtai mirė jos motina – stipri, visuomeniška moteris, kuri buvo didžiausias Margaret autoritetas.

Netektis sukrėtė Margaret. Ji nedelsdama metė studijas ir grįžo į Atlantą rūpintis tėvu ir ūkiu. Tapo namų šeimininke būdama vos devyniolikos.

Dar skaudesnė tragedija ją buvo ištikusi prieš tai: sužadėtinis, karininkas Klifordas Henris žuvo Pirmajame pasauliniame kare.

Karininkas iš gerbiamos šeimos

Apie Margaret sužadėtinį žinoma gerokai mažiau nei apie jos vyrus, nes jo istoriją nutraukė karas, o pati rašytoja vėliau apie šią meilę kalbėjo retai ir santūriai. Vis dėlto iš biografų surinktų liudijimų galima atkurti gana ryškų jų santykių paveikslą.

Klifordas Henris buvo jaunas karininkas iš gerbiamos šeimos. Jie susipažino dar paauglystėje Atlantos socialiniuose renginiuose, kurie tuo metu buvo svarbi pietietiškos aukštuomenės gyvenimo dalis.

Klifordas iškart išsiskyrė iš kitų jaunuolių – jis buvo mandagus, išsilavinęs, santūrus ir ambicingas. Skirtingai nei vėliau Margaret gyvenime pasirodęs maištingas vyras, jis atitiko idealų „pietų džentelmeno“ modelį, kurį vertino jos šeima.

Klifordas dievino Margaret: lydėdavo į renginius, siųsdavo meilės laiškus, dovanodavo gėlių. O ji – temperamentinga, gyvybinga ir mėgstanti dėmesį – šalia jautėsi saugi.

Planus nutraukė mirtis

Kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, Klifordas įstojo į kariuomenę. Tai laikotarpis, kai jauni vyrai iš pietų valstijų laikė tarnybą garbės reikalu. Prieš išvykdamas į Europą, pasipiršo Margaret, ji sutiko.

Netrukus Klifordas išsiųstas į frontą Prancūzijoje. Jie susirašinėjo laiškais – šiltais, kupinais ilgesio ir planų apie bendrą ateitį po karo.

Deja, 1918 m. Margaret gavo pranešimą, kuris sugriovė jos pasaulį: Klifordas žuvo mūšyje. Ji buvo vos aštuoniolikos. Po to kasmet šią dieną Margaret nusiųsdavo gėlių žuvusiojo motinai.

Ši netektis M. Mitčel stipriai pakeitė. Iki tol ji garsėjo kaip linksma, spontaniška mergina, mėgstanti šokius ir pokštus.

Po mylimojo mirties tapo santūresnė, emocijas slėpė giliau, o jos požiūryje į meilę atsirado fatalizmo – tarsi laimė būtų laikina ir lengvai prarandama.

Pažintis su „blogu berniuku“

Grįžusi į Atlantą, M. Mitčel greitai tapo bohemiško jaunimo dalimi.

Būtent taip ji susipažino su savo pirmuoju vyru Berjenu Apšou. Jis buvo visiška priešingybė padoriam pietų džentelmenui: nelegaliu alkoholio verslu užsiimantis avantiūristas, garsėjęs muštynėmis, skandalais ir audringais vakarėliais.

Mitčel jį įsimylėjo beveik akimirksniu. Ją traukė toks maištingumas.

1922 m. jiedu susituokė. Santuoka nuo pat pradžių buvo audringa: pilna barnių, išsiskyrimų, susitaikymų ir smurto protrūkių. Vyras gėrė, dingdavo dienoms, grįždavo paskendęs skolose ir nuolat konfliktuodavo su policija.

Po mažiau nei dvejų metų Margaret ryžosi žingsniui, kuris to meto pietų visuomenėje prilygo skandalui – pati inicijavo skyrybas. Tuo metu daugelyje bendruomenių buvo įprasta, kad moteris turi kentėti santuokoje, kad ir kokia šioji būtų.

Skyrybos dažniausiai būdavo toleruojamos tik tada, kai iniciatyva tekdavo vyrui. Moteris, palikusi sutuoktinį, automatiškai rizikavo būti laikoma „moraliai abejotina“.

Visuomenė atsuko nugarą

Palikusi vyrą, Margaret išties tapo apkalbų objektu. Atlantos aukštuomenė šnabždėjosi, laikraščiai rašė užuominomis, o dalis pažįstamų nusisuko.

Margaret sprendimą paskatino ne vien emociniai konfliktai.

Biografiniuose šaltiniuose minima, kad jos sutuoktinis pasižymėjo pavydumu, impulsyvumu ir agresija. Kartais Margaret pasirodydavo viešumoje akivaizdžiai sukrėsta ar pervargusi, tačiau stengdavosi viską maskuoti humoru.

Kai skyrybų byla tapo vieša, Atlantos visuomenė reagavo audringai. Miestas tuo metu buvo gana konservatyvus, ypač aukštesniuose sluoksniuose, kuriuose Margaret užaugo.

Pokylių salėse ir salonuose sklandė kalbos, kad ji „pernelyg moderni“, „pernelyg savarankiška“. Dalis moterų demonstratyviai ignoruodavo ją visuomeniniuose renginiuose.

Spauda taip pat nepraleido progos.

Jie publikavo užuominų kupinus tekstus apie „jauną moterį iš geros šeimos, kurios santuoka žlugo dėl nesuderinamų charakterių“. Skaitytojai puikiai suprasdavo potekstę. Tokie straipsniai veikė kaip socialinis nuosprendis.

Didžiausias smūgis buvo ne viešumas, o tai, kad Margaret prarado dalį socialinio tinklo.

Pietų visuomenėje ryšiai reiškė viską: kvietimus, galimybes, reputaciją.

Staiga ji atsidūrė pusiau užribyje. Tačiau paradoksalu – būtent šis laikotarpis užgrūdino jos charakterį.

Margaret nustojo stengtis atitikti „tinkamos damos“ idealą ir ėmė gyventi pagal savo taisykles. Vėliau tas pats vidinis užsispyrimas leido jai nepaisyti leidėjų skeptiškumo, skaitytojų spaudimo ir literatūros pasaulio snobizmo.

Vyras, kuris visada buvo šalia

Įdomiausia, kad žmogus, tapęs Margaret gyvenimo ramybės uostu, buvo šalia nuo pat pradžių.

Džonas Maršas – ramus, išsilavinęs ir santūrus vyras – buvo jos draugas dar prieš santuoką. Ironiška, bet jis net dalyvavo vestuvėse kaip svečias.

Dž. Maršas buvo profesionalus žurnalistas ir redaktorius, dirbo naujienų agentūroje „Associated Press“.

Be to, jis buvo tikras knygų žmogus: domėjosi literatūra, kolekcionavo knygas, mokėjo kelias kalbas, mėgo diskutuoti apie istoriją ir filosofiją.

Biografai mini, kad jis turėjo nepaprastai platų akiratį.

Jiedu susipažino per bendrus draugus Atlantos intelektualų rate. Jis nebandė jos užkariauti. Užuot tai daręs, tapo patikimu pašnekovu: klausydavosi Margaret istorijų, diskutuodavo apie knygas, dalydavosi straipsniais.

Kai santuoka su B. Apšou subyrėjo, būtent Džonas tapo žmogumi, kuris Margaret palaikė. Jis padėjo susitvarkyti finansus, skatino rašyti ir tikėjo jos talentu dar tada, kai pati juo abejojo.

1925 m. jiedu susituokė. Tai buvo visiškai kitokia sąjunga – rami, pagarbi, paremta humoru ir intelektualiniu ryšiu. Jie daug kalbėdavosi, skaitydavo vienas kitam tekstus, diskutuodavo apie politiką ir literatūrą.

Džonas tapo ne tik vyru, bet ir jos literatūriniu redaktoriumi, pirmuoju skaitytoju, kritiku ir didžiausiu gerbėju.

Kai dėl traumos Margaret buvo priversta ilgai gulėti lovoje, Džonas nupirko jai rašomąją mašinėlę, kad nenuobodžiautų. Taip gimė rankraštis, kuris vėliau taps pasauliniu literatūros reiškiniu.

Nelaimingas atsitikimas pakeitė literatūrą

Iki rašytojos karjeros M. Mitčel darbavosi žurnaliste laikraštyje „Atlanta Journal“. Ji rašė straipsnius, rengė interviu, ėmėsi netgi skandalingų temų.

Tačiau vieną dieną patyrė traumą – susilaužė koją. Priversta ilgai gulėti namuose, ji pradėjo nuobodžiauti. Vyras Džonas ištarė legendinę frazę: „Jeigu jau skaitei visas knygas, gal pati parašyk vieną?“

Taip ir gimė idėja rašyti romaną „Vėjo nublokšti“.

Įdomu tai, kad Margaret rašė ne nuo pradžios, o nuo pabaigos.

Ji kūrė scenas chaotiškai, laikė lapus atskiruose vokuose, net neturėjo aiškaus plano. Ji net nesvarstė knygos publikuoti – rašė sau.

Tačiau 1936 m. leidėjas pamatė jos rankraštį ir įkalbėjo išleisti. Margaret dar turėjo skubiai pabaigti pradžią, nes… jos tiesiog nebuvo.

Romanas tapo bestseleriu literatūros pasaulyje. Per pirmus mėnesius parduoti milijonai egzempliorių.

Knyga pasakojo apie stiprią, prieštaringą heroję Skarlet O’Harą Amerikos pilietinio karo fone.

Nors oficialiai Margaret vyras Dž. Maršas nepasirašė po jos knyga, daugelis tyrėjų sutaria, kad be jo garsusis romanas galėjo niekada neatsirasti.

Jis kantriai skaitė kiekvieną skyrių, taisė stilistiką, padėjo struktūruoti siužetą, skatino žmoną tęsti, kai ši norėjo mesti.

Jis taip pat buvo tas, kuris pirmasis įtikino ją parodyti rankraštį leidėjams. Pati Margaret manė, kad tekstas nėra pakankamai geras.

1937 m. M. Mitčel įteikta prestižinė Pulicerio premija.

Įdomu tai, kad ji nekentė viešumo: nemėgo interviu, atsisakė fotografuotis ir nuolat kartojo, kad yra „paprasta moteris, kuri parašė vieną knygą“.

Holivudas ir pasaulinė šlovė

Kai 1939 m. pasirodė legendinė romano ekranizacija su aktoriais Vivjen Li ir Klarku Geiblu, pasaulis galutinai suprato, kad M. Mitčel sukūrė ne šiaip populiarų romaną, o kultūrinį fenomeną.

Filmas „Vėjo nublokšti“ tapo vienu garsiausių kino istorijoje – milžiniško biudžeto epopėja, pranokusi to meto techninius standartus, pelniusi rekordines pajamas, susišlavusi aštuonis „Oskarus“ ir virtusi tikru Holivudo mitu.

Kai prodiuseris Deividas O. Selznikas įsigijo ekranizacijos teises, jis sumokėjo tuo metu precedento neturinčią sumą už debiutinį romaną.

Tačiau pati autorė į visą procesą reagavo visai ne taip, kaip tikėjosi studija. Ji atsisakė aktyviai dalyvauti filmavimo darbuose, nekonsultavo aktorių ir nesikišo į scenarijų.

M. Mitčel manė, kad filmas yra režisieriaus ir aktorių menas, o knyga – skaitytojo vaizduotės teritorija.

„Skarlet jau gyvena milijonų skaitytojų galvose. Nenoriu jos matyti kaip aktorės su kostiumu“, – sakė Margaret.

Premjera tapo istorija

Didžioji filmo premjera įvyko Atlantoje – mieste, kuriame gimė ir užaugo pati rašytoja.

Tai buvo ne šiaip kino vakaras, o milžiniškas visuomeninis įvykis: gatvės papuoštos vėliavomis, vyko paradai, šventiniai pokyliai, o bilietai buvo iššluoti akimirksniu.

Miestas kelias dienas gyveno tik filmu.

Mitčel dalyvavo iškilminguose renginiuose, bet jautėsi nejaukiai. Ji niekada nemėgo būti dėmesio centre, o tokio masto šlovė ją glumino. Draugams prisipažino, kad visa ceremonija jai primena teatrą, kuriame pati neturi vaidmens.

Tai buvo gana neįprasta pozicija laikotarpiu, kai dauguma autorių troško Holivudo dėmesio ir įtakos ekranizacijai.

Po filmo pasirodymo M. Mitčel tapo tarptautine sensacija. Laiškai jai plūdo iš viso pasaulio. Leidėjai iš užsienio prašė vertimo teisių, žurnalistai siekė interviu, o skaitytojai siuntė šimtus klausimų apie veikėjus, siužetą ir tęsinį.

Ji reagavo priešingai nei daugelis šlovės užkluptų autorių.

Liko ta pati moteris, kuri mėgo ramiai skaityti namuose ir diskutuoti apie istoriją su vyru. Šlovė ją vargino, nes reikalavo nuolatinio viešumo. Margaret net yra pasakiusi, kad jei būtų žinojusi, kokio masto dėmesys ją užgrius, galbūt nebūtų publikavusi knygos.

Tyla po vienintelio šedevro

Po milžiniškos sėkmės, kurią atnešė romanas ir jo ekranizacija, pasaulis sulaikęs kvapą laukė, kol M. Mitčel parašys dar vieną knygą.

Leidėjai siuntė pasiūlymus su milžiniškais honorarais, skaitytojai rašė laiškus prašydami tęsinio, o žurnalistai nuolat klausinėjo apie naują kūrinį. Tačiau antras romanas taip ir nepasirodė.

Mitčel pati ne kartą aiškino, kad nejaučia poreikio pakartoti sėkmės. Ji sakė, jog pirmoji knyga buvo parašyta ne iš ambicijos tapti rašytoja, o iš nuobodulio ir smalsumo – kaip savotiškas eksperimentas. Kai tas „eksperimentas“ tapo pasauliniu reiškiniu, ji jautėsi tarsi netyčia užkopusi į viršūnę, kurios net nesiekė.

Tiesa, M. Mitčel taip pat bijojo skaitytojų reakcijos.

Biografai pabrėžia, kad ji buvo nepaprastai savikritiška. Ji nepasitikėjo savo talentu taip, kaip juo tikėjo pasaulis.

Nors neberašė grožinės literatūros, Margaret rašė nepaprastai daug laiškų. Jų išliko tūkstančiai. Juose atsiskleidžia visai kitokia Mitčel – sąmojinga, šilta, ironizuojanti save ir pasaulį. Kai kurie tyrėjai net teigia, kad jei šie laiškai būtų išleisti kaip knyga, jie galėtų prilygti romanui.

Laiškais rašytoja atsakinėjo beveik visiems skaitytojams – nuo mokinių iki istorikų. Kartais vienas atsakymas siekdavo kelis puslapius, nes ji laikė mandagumą moraline pareiga. Margaret sakė, kad jei žmogus skyrė laiko parašyti jai, privalo skirti laiko atsakyti.

Antrojo pasaulinio karo metais, jau pasitraukusi iš visuomeninio gyvenimo, M. Mitčel aktyviai savanoriavo ir rėmė humanitarinę veiklą, ypač Raudonąjį Kryžių. Ji rinko lėšas, organizavo paramos kampanijas, padėjo karių šeimoms, rėmė karo ligonines.

Tragiška mirtis

1949 m. rugpjūčio 11-osios vakarą Margaret su vyru Džonu ėjo per gatvę į kiną.

Tą akimirką į ją rėžėsi automobilis, kurį vairavo neblaivus Hju Greivitas. Smūgis buvo labai stiprus – Margaret patyrė sunkią galvos traumą.

Nuvežta į ligoninę, penkias dienas kovojo dėl gyvybės. Sąmonės ji taip ir neatgavo. 1949 m. rugpjūčio 16-ąją mirė būdama vos 48-erių.

Jos mirtis sukrėtė visą šalį. Laikraščiai skelbė nekrologus, mieste paskelbtas gedulas, o prie Margaret namų žmonės nešė gėles.

Rašytoja, parašiusi vieną vienintelį, bet nemirtingą meilės ir išlikimo romaną, palaidota gimtojo miesto kapinėse.