O. Lukošius.
Liepos 12 dieną prezidentė Dalia Grybauskaitė minėjo antrąsias vadovavimo valstybei metines. Tai dar ne pusiaukelė, tačiau pakankamas laiko tarpas pateikti apibendrinančias išvadas apie pirmosios moters aukščiausiame valstybės poste vadovavimo stilių, pasiekimus ir nuvylimus.
Jau pirmajame rinkimų ture surinkusi daugiau nei 68 proc. rinkėjų balsų D. Grybauskaitė gavo milžinišką tautos pasitikėjimo kreditą, kurio neturėjo nė vienas prieš tai valstybei vadovavęs politikas. Prie balsadėžių atėjusi tautos dalis pasiuntė nedviprasmišką signalą senajam politiniam elitui – dar eurokomisarės poste populiarumą užsitarnavusiai D. Grybauskaitei pirštinę rinkimuose metę politinių partijų lyderiai buvo sutrypti.
Ypač pirmaisiais prezidentės darbo metais susidarė įspūdis, kad daugiau nei įtikinanti pergalė ir neblėstantis populiarumas valstybės vadovę tiesiog apsvaigino. Jos surinkta komanda atrodė pilka ir paslaptinga, o rėmėjai – nematoma minia, bet ne ryškios asmenybės. D. Grybauskaitė įkūnijo versle gerai žinomą vadovo tipą, kuris nepasitiki pavaldiniais, yra darboholikas, nemėgsta kritikos, vadovauja pakeltu tonu, priima radikalius sprendimus ir jų nekeičia.
Būtent šios vienišo miško sanitaro savybės, kurioms simpatizuoja didelė dalis tautos, yra D. Grybauskaitės Achilo kulnas. Ji – vieniša lyderė, todėl jei bent kartą rimtai suklystų, patektų į labai pavojingą situaciją – minios meilę ir neapykantą skiria vienas žingsnis, gali paaiškėti, kad ištikimų rėmėjų tiesiog nėra ir nebuvo. Nepraleisiančių progos duoti atkirtį prezidentei tikrai atsirastų.
D. Grybauskaitės kova prieš korupciją, supuvusią teisėsaugos ir teismų sistemą, interesų grupėms, o ne rinkėjams tarnaujančius tiek vietinės, tiek nacionalinės reikšmės politinius veikėjus tikrai yra ilgai laukta ir sveikintina iniciatyva. Ši kova – pakanka prisiminti politiniais anekdotais virtusius posakius apie prezidentūroje kinkas drebinančius prokurorus ir ministrus – atrodo efektingai. Tačiau ar ji yra efektyvi? Kol kas tikrai ne.
Populiarumo užnugaris ir asmeninės savybės D. Grybauskaitei leido tapti ryškia ir veiklia politine žaidėja. Ji, priešingai nei pirmtakai, nesiskundė silpnais prezidento įgaliojimais ir ryžtingai atsiriekė savo teritoriją politinės kovos lauke. Krizės įkarštyje tapusi šalies vadove D. Grybauskaitė tenkino nusivylusios ir piktos tautos instinktus – ieškojo atpirkimo ožių ir juos baudė. Publika plojo.
Tačiau net ir išrovus dykynėje visas piktžoles, sodas nesužaliuos – jį reikia pasodinti, laistyti ir puoselėti. Būtent naujų idėjų, pozityvių krypčių ir tikslo, kurio Lietuva turėtų siekti, D. Grybauskaitė kol kas nepasiūlė.
Priešingai, jos diktatoriškas vadovavimo stilius ir šokiruojantis palankumas Baltarusijos diktatoriui Aliaksandrui Lukašenkai jau kadencijos pradžioje nuvylė visuomenės dalį, kuriai nenusispjauti į demokratines vertybes ir žmogaus teises. Tai – visuomenės dalis, kuri linkusi kurti ir rūpintis savo bei šalies ateitimi, o ne laukti valdžios dovanų.
Tie beveik 20 proc. Lietuvos gyventojų, kurie nedemonstruoja aklo pasitikėjimo D. Grybauskaite, tikrai nėra tik korumpuotos sistemos atstovai, virš kurių galvų iškeltas prezidentės kirvis. Tikėtina, kad būtent šioje mažumoje yra ir ta visuomenės dalis, kuri sugeba kritiškai vertinti procesus, vykstančius Lietuvoje ir kuri tikisi racionalių ir, tebūnie, skausmingų pokyčių.
Premjeras Andrius Kubilius ir prezidentė D. Grybauskaitė galėjo tapti tuo tandemu, kuris krizės metais turėjo ryžtingiau kovoti su didžiausiomis Lietuvos problemomis – korupcija, kontrabanda, išsikerojusia ir verslą paralyžiuojančia biurokratija, apkerpėjusiu visuomeniniu sektoriumi, politiniu populizmu, parlamentarų degradacija ir pačia visuomene, kuri vis dar vengia imtis iniciatyvos kurti savo ateitį. Reitingų duobėje atsidūręs A. Kubilius neturi ko prarasti, o tautos meilės viršukalnėje įsitaisiusi D. Grybauskaitė turi milžinišką rezervą, kad galėtų šiek tiek rizikuoti ir inicijuoti skausmingus, bet būtinus pokyčius.
Šiame IQ numeryje spausdinamame interviu prezidentė skundžiasi, kad A. Kubiliaus Vyriausybė žino, ko nori, bet nesugeba įgyvendinti. Šį sakinį galima perfrazuoti ir kitaip – prezidentė žino Vyriausybės problemas, bet nėra pajėgi ką nors pakeisti.
Jei milžiniškas prezidentės energijos užtaisas dar nepraranda galios, dalį jos reikėtų nukreipti esminėms permainoms. Ateinančius trejus metus toliau puoselėjamas vienišos kovotojos įvaizdis D. Grybauskaitei neabejotinai užtikrintų lengvą pergalę rinkimuose antrajai kadencijai, tačiau sutelkus kūrybingų sąjungininkų armiją nuveikti būtų galima gerokai daugiau. Sujudinti dumblą pelkėje užtenka dviejų rankų ir storo pagalio, tačiau dumblui iškuopti reikia darbščios komandos.
___________________
Ovidijus Lukošius yra IQ žurnalo vyriausiasis redaktorius
