Stipriausia Lietuvos moterimi tituluojama panevėžietė Lilija Venciūtė-Šeštokė galiūnų sporte atrado tai, ko ilgai ieškojo – adrenaliną, riziką ir nuolatinį iššūkį sau.
Galiūnų sportas vis dar laikomas vyrų teritorija, tačiau panevėžietė Lilija Venciūtė-Šeštokė laužo visus stereotipus ir kasmet gerina pačios pasiektus rekordus.
Galiūnų rungtyse ji atrado tai, ko ilgai ieškojo – adrenaliną, riziką ir nuolatinį iššūkį sau.
„Man kuo sunkiau, tuo įdomiau, noriu išbandyti, kokios mano galimybių ribos“, – šypsosi panevėžietė, jau antrus metus iš eilės tituluojama stipriausia Lietuvos moterimi.
Nepralenkiama Lietuvoje
L. Venciūtė-Šeštokė galiūnų sporte dar vos trejus metus, tačiau per šį laiką tapo ta, kuri pranoksta pati save – kasmet ji gerina sau pačiai priklausančius rekordus.
O jie išties „sunkūs“ – Lilija gali iškelti 90 kilogramų sveriantį rąstą ar atkelti 215 kilogramų štangą.
Aistrą šiam galiūnų sportui Lilija pajuto iš emigracijos grįžusi į Panevėžį – po draugės pasiūlymo pabandyti taip įsitraukė, kad nori siekti vis daugiau ir daugiau.
Tiesa, sporto pasaulis jai niekuomet nebuvo svetimas, aktyviai sportavo nuo paauglystės. Lilija dalyvavo trikovėje, tačiau ilgainiui pajuto, kad trys vis tos pačios rungtys ir griežta rutina nebesuteikia to, ko ieškojo.
„Trikovėje viskas aišku – trys rungtys ir jos visada tokios pačios. Ilgainiui tai tampa rutina, o adrenalino nebelieka. Galiūnų sporte kiek kitaip – daugiau užduočių, daugiau rizikos, daugiau azarto. Atrodytų, varžybos dar tik po savaitės, o aš jau visa spirgu, kaip noriu dalyvauti“, – pasakojo stipriausia Lietuvos moteris.
Šiandien ji – nepralenkiama Lietuvoje.
Prieš dvejus metus dar turėjo rimtą varžovę, net vykdavo neoficialūs statymai, kuri laimės.
Tačiau jau dvejus metus iš eilės Lilija lipa ant aukščiausios nugalėtojų pakylos, nors moterų, kurios užsiima šiuo sportu, netrūksta.
Paradoksas tai, kad nors galiūnų sportas Lietuvoje gana populiarus, specializuotų salių nėra. Norint rimtai ruoštis, įrangą tenka įsigyti patiems.
„Kai normalūs žmonės terasoje sodina gėles, mes su vyru rikiuojame štangas. Pamenu, kai pirmą kartą išėjau į kiemą sportuoti, ir kaimynai išėjo – kas takelių šluoti, kas langų valyti – visi norėjo pažiūrėti, ką čia darau“, – juokiasi L. Venciūtė-Šeštokė.
Treniruojasi nuotoliu
Galiūnė šypsosi, kad aplinkiniams šis sportas dažnai atrodo pavojingas – juk reikia kelti tokius svorius.
„Daugelis išsigąsta – kaip taip galima, juk nuo tokių svorių gausi traumą. Bet tam kasdien ir dirbu, kad traumų nebūtų“, – sako sportininkė.
Vis dėlto traumų neišvengia ir ji.
Pradėjusi sportuoti patyrė stuburo išvaržą – tuometis treneris, svarsto Lilija, labiau rūpinosi rezultatu nei sportininkės sveikata. Jo tikslas buvo tik vienas – pirma vieta, nesvarbu, kokia kaina. Tačiau apsilankiusi pas specialistą L. Venciūtė-Šeštokė išgirdo aiškų patarimą – jei turės galvą ant pečių, daugiau susitikti nereikės.
Praėjo treji metai – ir iš tiesų neprireikė.
„Labai svarbu technika – nugara visuomet privalo išlikti tiesi. Jeigu ji lenkiasi, vadinasi, kažką darai neteisingai“, – sako sportininkė.
Šiuo metu Lilija treniruojasi su Vokietijoje gyvenančia trenere. Per trejus metus gyvai jos matėsi tik kartą – visos treniruotės vyksta nuotoliu. Sportininkė filmuoja savo daromus pratimus, siunčia įrašus vertinti ir tobulina techniką savarankiškai.
Pasak Lilijos, kai nori, viskas įmanoma, svarbiausia ir treniruotėse, ir varžybose savęs negailėti.
O atiduoti šiam sportui tikrai tenka nemažai.
Penkias dienas per savaitę po dvi tris valandas ji praleidžia sporto salėje, o kartais, kai laukia svarbios varžybos, į salę tenka eiti net ir du kartus.
Tiesa, po varžybų save apdovanojanti ilgesniu poilsiu.
Lilija šypsosi, kad gerai bent tai, jog kultūristams reikia labai kruopščiai atsirinkti maistą, valgyti kuo mažiau, o galiūnų sporte atvirkščiai – galima valgyti viską ir kuo daugiau, kad būtų kuo daugiau jėgų.
„Galiu kad ir kasdien valgyti pyragėlius. Paprastai, kai krenta svoris, moterys džiaugiasi, bet aš tokiais atvejais jau pradedu panikuoti, nes svorį man reikia auginti“, – pasakoja L. Venciūtė-Šeštokė.
Anglijoje gelbėjo sportas
Uždariusi sporto salės duris, Lilija skuba į grožio saloną, kuriame dirba nagų meistre.
Šio amato ėmėsi dar gyvendama emigracijoje Anglijoje.
O pati šypsosi, kad tikroji jos specialybė – stalė, nors šio darbo nedirbusi nė dienos.
„Anglijoje baigiau staliaus specialybę. Buvo 50 pasirinkimų, bet man nė vienas netiko. Pamenu, paskutinę pasirinkimų dieną atėjo du staliai pristatyti šios specialybės ir iš karto pasakiau, kad mokysiuosi tik čia. Bet tam, kad galėčiau dirbti, reikėjo atlikti praktiką, o tiek laukti negalėjau, labai norėjau finansiškai kuo greičiau atsistoti ant savo kojų“, – pasakoja grožio meistrė.
Į Angliją ji išvyko būdama trylikos.
Po tėvų skyrybų išgyveno itin sudėtingą paauglystės laikotarpį.
Susikaupusį skausmą paauglė liejo maištaudama, bėgdama iš namų, tad mama nusprendė dukrą išsiųsti į Angliją pas savo seserį.
Pasak Lilijos, pradžia nebuvo lengva, nes angliškai nemokėjo nei skaityti, nei kalbėti.
Tarsi būtų maža šių išbandymų, būdama šešiolikos neteko tėčio, su kuriuo siejo stiprus ryšys. Savotišku išsigelbėjimu jai tapo netikėtai atrastas sportas.
„Reikėjo kažkur nukreipti mintis, kitaip būčiau pasukusi kitu keliu – būčiau pradėjusi gerti, rūkyti ar vartoti kitas draudžiamas medžiagas. Man visuomet patiko vienai sportuoti, man tai ramybės uostas, kur galiu atitrūkti nuo išorinio pasaulio“, – atvirauja L. Venciūtė-Šeštokė.
Likimo vingiai
Per dvylika emigracijoje praleistų metų Lilija jau buvo įleidusi šaknis Anglijoje.
Ji ir aplinkiniams dažnai sakydavo, kad į Lietuvą niekuomet negrįš, net surištos jos niekas neišvežtų.
Tačiau pandemijos metu netikėtai užsimezgusi draugystė su panevėžiečiu buvo lemtinga.
Palikusi gyvenimą Anglijoje, iš Kuršėnų kilusi Lilija apsigyveno Panevėžyje.
Tiesa, staiga užgimusi internetinė meilė ateities neturėjo – abu pasuko skirtingais keliais.
Jauna moteris dar svarstė grįžti atgal į Angliją, tačiau iš pradžių didelis ir svetimas atrodęs Panevėžys tapo jos namais.
O jau netrukus sporto salėje ji sutiko tikrąją meilę – Gerardą, su kuriuo pernai žengė į Santuokų rūmus.
Lilija džiaugiasi, kad sutuoktinis, iš pradžių ją tik lydėjęs į varžybas, ir pats užsidegė šiuo sportu ir jau taip pat pradėjo skinti pergales.
Dėl savo kiek netradicinio pomėgio kilnoti tokius svorius ir itin raumeningo kūno, išpuošto tatuiruotėmis, Lilija sulaukia ne visuomet tik susižavėjimo kupinų žvilgsnių ar pagyrų.
Moteris neslepia, kad iš aplinkinių, dažniausiai, kaip pati sako, sofos lygos ekspertų, arba, kad ir kaip būtų keista, mūsų senjorų, ji gauna ir ne tokių malonių replikų. Visgi į jas stengiasi nekreipti dėmesio.
„Atrodai kaip vyras, kaip iš viso taip galima, juk tai vyriškas sportas – ko tik netenka girdėti! Anglijoje jau nieko nestebina raumeningi, tatuiruotėmis išdailinti kūnai ar įvairiomis ryškiomis spalvomis nudažyti plaukai, tačiau Panevėžys šiuo klausimu dar labai konservatyvus. Pamenu, tik atvykus gyventi į Panevėžį nepažįstama senjorė mane paklausė, kiek metų sėdėjau“, – juokiasi Lilija.
Šturmuos aukščiausias viršukalnes
Ne tik tekę gyvenimo sunkumai, bet ir sportas suteikia fizinės ir dvasinės stiprybės, grūdina charakterį.
Nors L. Venciūtė-Šeštokė – tituluota stipriausia Lietuvos moteris, ji sustoti neketina.
Gegužę Lilijos laukia Europos galiūnų varžybos Vokietijoje, o vėliau ir pasaulio varžybos, bet dar nėra apsisprendusi, ar į šias vyks.
„Nors pasirodyti pasauliui jau reikėtų. Pernai važiavau į Estiją, tai buvo pirmas tolimesnių vandenų testavimas, buvo smagu grįžti su pirmos vietos laimėtojos taure. Lietuvoje pačiai varžytis su savimi jau pabodo. Adrenalinas jau ne toks, kai žinai, kad vis tiek laimėsi. Didžiausia mano svajonė – pagerinti kokį pasaulio rekordą, bet tam dar turiu pasiruošti“, – ambicijų nestokoja L. Venciūtė-Šeštokė.
