A. Laurinavičius.
Lietuva jau daugiau kaip du dešimtmečius vejasi turtingesnes Vakarų Europos šalis. Per visus tuos metus įpratę būti lyginami su turtingesniais europiečiais, turbūt nedažnai susimąstome, ar Lietuvos pasirinkta „vijimosi“ strategija – perimti pažangių Vakarų šalių ir korporacijų patirtį ir pritaikyti visuose valstybės valdymo ir verslo sektoriuose – turi kokių nors alternatyvų. Ar apskritai gali būti tokių alternatyvų?
Galbūt vertėtų stengtis identifikuoti naujas strategines galimybes, kurios galėtų tapti šalies strateginio proveržio pradžia ir, negrįžtamos plėtotės pagalba, užtikrintų naują visuomenės raidos kokybę? Minėtoms galimybėms identifikuoti ir įgyvendinti reikalingos tinklinės strateginio valdymo sistemos, kurių viena iš svarbiausių sudedamųjų dalių – rizikos kapitalo fondai.
Rizikos kapitalo fondai, kaip finansavimo instrumentas, pasaulyje žinomi jau seniai (JAV – maždaug nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos). Iš tiesų jie sudaro didesnės finansavimo instrumentų grupės – privataus kapitalo fondų – dalį. Be rizikos kapitalo, privataus kapitalo fondai dar apima išpirkimo kapitalą (angl. buyout capital), kuris nuo rizikos kapitalo skiriasi tuo, kad dažniausiai finansuoja didesnių, jau veikiančių įmonių įsigijimą/išpirkimą.
Tuo tarpu rizikos kapitalas, priklausomai nuo jo rūšies, investuoja į mokslinius tyrimus ir plėtrą (angl. seed capital), pradinį rinkų ir idėjų vystymą (angl. start-up capital) ir jau veikiančių įmonių auginimą ir išplėtimą (angl. expansion, kitur – development, growth capital). Tad rizikos kapitalą galima apibrėžti kaip privataus kapitalo rūšį, kai lėšos investuojamos į ankstyvojoje ir augimo stadijose esančias įmones. Iš to išplaukia, kad rizikos kapitalo fondai lėšas daugiausia investuoja į nelistinguojamas ar naujai kuriamas įmones. Kitas svarbus įmonių, į kurias investuoja rizikos kapitalas, veiklos aspektas – inovatyvumas. T. y. rizikos kapitalą stengiasi pritraukti tokios įmonės, kurioms tradiciniai finansavimo šaltiniai sunkiai prieinami – tai naujos/naujoviškos/inovatyvios įmonės.
Kaip tik todėl, kad rizikos kapitalas linkęs finansuoti inovatyvias įmones, galima manyti, jog, sukūrus ir išplėtojus rizikos kapitalo finansavimo infrastruktūrą, galima tikėtis ir inovacijų proveržio. Vien tik sukūrus ir Vyriausybėje patvirtinus įvairias inovacijų ar aukštųjų technologijų plėtros strategijas ar programas (2006 m. priimta Aukštųjų technologijų plėtros 2007-2013 metų programa; 2010 m. priimta Lietuvos inovacijų 2010-2020 metų strategija), pačios inovacijos neims dygti kaip grybai šiltą rudens dieną, nes joms dar reikia ir lietaus – tinkamo finansavimo. Vien tik bankai tokio finansavimo užtikrinti negali, nes inovatyvios įmonės yra per daug rizikingos skolintam kapitalui, kuriuo iš esmės disponuoja bankai. Tad šalis, nesukūrusi ir neturinti tinkamos inovacijų finansavimo infrastruktūros, pasmerkta laikytis „vijimosi“ strategijos – ir ne todėl, kad tokią strategiją pasirinko, o todėl, kad jokia kita jai neprieinama.
Rizikos kapitalo fondai, kaip tik dėl savo didesnio polinkio į riziką, ne visada įmanomi be valstybės paramos: privatiems investuotojams tokia rizika ne visada priimtina, tačiau valstybės mastu „atsiperka“. Valstybės įsikišimas taip pat reikalingas formuojant jau minėtas tinklines strateginio valdymo sistemas. Ir tos pastangos būtų daug labiau reikalingos bei, tikėtina, rezultatyvesnės (tegu ir ilgalaikėje perspektyvoje) nei atskirų investicijų „medžioklė“: juk, kaip sakoma, geriau vieną kartą pagaminti laikrodį nei nuolat pranešinėti laiką.
Kas nuveikta Lietuvoje?
Jei privataus kapitalo fondų investicijas išreikštume kaip procentą nuo BVP, pamatytume, kad Lietuva kartu su kitomis Baltijos šalimis Europos šalių rikiuotėje dalijasi paskutiniąsias vietas, nuo vidurkio atsilikdamos net keliolika kartų. Europos rizikos kapitalo asociacijos duomenimis, privataus kapitalo fondų investicijos Lietuvoje 2009 m. sudarė tik 0,011% nuo BVP, kai tuo tarpu bendras Europos vidurkis siekė 0,186%, Skandinavijos šalių, t. y. Danijos, Suomijos, Norvegijos, viršija 0,2%, Švedijos – 0,4%, o Jungtinės Karalystės – net 0,5%.
Tad nieko stebėtino, jog jei 2002 m. tik 17,3% Lietuvoje pagamintos produkcijos buvo sukuriama naudojant pažangiąsias ir vidutinio pažangumo technologijas, beveik ta pati situacija ir išliko ir po šešerių metų.
Europos inovacijų švieslentės (angl. European Innovation Scoreboard) 2008 m. duomenimis, Lietuvos suminis inovatyvumo indeksas sudarė 0,29, kai tuo tarpu ES-27 vidurkis buvo lygus 0,47. Pagal šį rodiklį Lietuva lenkė tik Rumuniją, Latviją ir Bulgariją. Ten pat konstatuojama, jog Lietuvos atsilikimą nuo kitų valstybių lemia per mažas mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) finansavimas (2007 m. Lietuvoje tam skirta 0,82%, ES – 1,85% BVP) ir prasti pramoninės nuosavybės apsaugos rodikliai (2005 m. 1 mln. Lietuvos gyventojų teko 1,3 Europos patento ir tik 0,5 patento pagal Patentinės kooperacijos sutartį, o ES valstybėse – atitinkamai 105,7 ir 52,2).
Tuo tarpu pagal MTEP darbuotojų skaičių Lietuva mažai atsilieka nuo ES valstybių vidurkio: „Eurostat“ duomenimis, 2007 m. tūkstančiui darbuotojų Lietuvoje teko 11,5, ES – 14,6 MTEP srities darbuotojo. Vadinasi, Lietuvoje egzistuoja pakankamas žinių potencialas, problema – tų žinių komercializavimas, ką ir rodo neįtikėtinai mažas patentų skaičius. Tą patį faktą vaizdžiai iliustruoja kitas rodiklis: dauguma MTEP srities darbuotojų Lietuvoje dirba aukštojo mokslo ir valdžios institucijose, verslo sektoriuje 2007 m. dirbo tik 13,7%. Daugelyje ES valstybių verslo sektoriuje dirba kur kas daugiau MTEP srities darbuotojų nei Lietuvoje (2007 m. ES valstybių vidurkis – 42,3%).
Mokslinių tyrimų rezultatų komercializavimas neįmanomas be inovacijų pradinio finansavimo; jį ir turėtų atlikti jau minėti rizikos kapitalo fondai su galimai daliniu valstybės kapitalu.
Vis dėlto dar laukia ilgas kelias, kol rizikos kapitalas Lietuvoje bus suprastas ir pripažintas kaip verslo finansavimo instrumentas. Rinkos tyrimų bendrovės „Vilmorus“ 2010 m. spalio 18–lapkričio 3 dienomis atlikta apklausa parodė, kad net 93% apklausoje dalyvavusių įmonių vadovų nežinojo nė vieno Lietuvoje veikiančio rizikos kapitalo fondo, o 91,5% apklaustųjų negalėjo įvardinti lietuviškų įmonių, į kurias buvo ar yra investavę tokie fondai. Tad nieko nuostabaus, kad, remiantis to paties tyrimo duomenimis, 78% apklaustų vadovų neįtraukė rizikos kapitalo fondų į galimų įmonės plėtros veiksnių sąrašą.
Apibendrinant galima teigti, kad norint sukurti aukštos pridėtinės vertės ekonomiką Lietuvai reikalingos inovatyvios įmonės, kurios kurtų konkurencingą verslo aplinką šalyje ir prisidėtų prie užimtumo bei ekonomikos augimo; inovatyvioms įmonėms reikalinga tinkama finansavimo infrastruktūra, kurią gali užtikrinti rizikos kapitalo fondai. Šie fondai maksimalų efektą gali duoti tiktai jų veiklą apjungus su universitetiniais tyrimų centrais (mokslo slėniais) – tik taip bus pasiektas sinergijos efektas atskleidžiant ir realizuojant strategines šalies galimybes.
____________________
Antanas Laurinavičius yra Vilniaus universiteto ekonomikos mokslų doktorantas, UAB „IKFA“ finansų direktorius.
