Lietuvos pieno pramonė neišsiverstų bei importo iš kaimyninių šalių.
Kol kas Lietuvos pieno pramonę gelbsti importas iš latvių bei estų. Tačiau net ir tai kai kurių perdirbėjų Lietuvoje nebedžiugina: paklausa tik didėja, tad kai kurie gamintojai jau pradeda stabdyti investicijas į gamybą.
„Įmonių pajėgumas dvigubai didesnis nei pagaminame žaliavos“, – „Verslo žinioms“ teigė Andriejus Stančikas, Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas.
Audrius Jukna, UAB „MGL Baltija“, gaminančios pieno baltymus, vykdomasis direktorius, priduria, kad Lietuvoje žaliavos jau trūksta ir trūks dar daugelį metų. Todėl „MGL Baltija“ neskuba vežti naujų įrenginių, nes baiminasi, kad tiesiog nebus iš ko gaminti produktų.
Pasak jo, planuojama plėsti gamybą, gaminti vaikų maistą, statyti naujas linijas, tačiau tai bus tik 2013–2014 m., kai bus aišku, į kur krypsta mūsų pieno rinka. „Kol kas ji panaši į milžiną ant molinių kojų. Iš vienos pusės ją reguliuoja klimato pokyčiai, iš kitos – didieji pasaulinės rinkos dalyviai daro korekcijas“, – teigė A. Jukna.
Tačiau perdirbimo gamyklą Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje statančio kooperatyvo „Pienas LT“ atstovai mano, kad kai žaliavos reikės – jos atsiras.
„Pienas LT“ dabar iš ūkininkų per dieną surenka apie 400 t pieno. Naujoje gamykloje 2013 m. planuojama perdirbti 650 t, o gamybai įsibėgėjus – 1500 t per dieną. Tai ketvirtadalis šalyje primelžiamo pieno.
Tačiau niekas nesiūlo recepto, kaip plėtoti Lietuvos pienininkystę. A. Jukna duria pirštu į valdžią ir sako, kad jau laikas būtų pasukti galvą, kaip ūkininkus paskatinti daugiau gaminti. Tačiau patys ūkininkai nenori būti valstybės motyvuojami ir kalba tik apie teisingus santykius su perdirbėjais bei žaliavos kainas.
