Justina Pažimeckaitė į Angliją išvyko ne ieškoti geresnio gyvenimo, o pabėgti nuo rutinos. Bet į Panevėžį grįžo supratusi: kartais tam, kad rastum kryptį, reikia nueiti labai toli, o kartais – tiesiog sugrįžti namo.
Dvylika metų emigracijoje, tūkstančiai nueitų kilometrų pėsčiomis, autostopu kirstos valstybių sienos, nakvynės palapinėje laukuose ar net Vokietijos viešnamyje, ilgos tylos pauzės gamtoje ir atrastas judesio menas, tapęs gyvenimo ašimi.
Šiandien Justina Pažimeckaitė vėl Panevėžyje. Be skubėjimo, be konkrečių darbų grafiko, bet su aiškia vizija dalintis tuo, kas per tuos metus ją augino ir išmokė gyventi sąmoningiau.
„Dabar koncentruojuosi į savo svajonę supažindinti panevėžiečius su šokio su lanku menu – užkrėsti šiuo virusu. Taip pat bandau įgyvendinti kitus projektus, kuriuos prieš daugelį metų pradėjau, bet vis nerasdavau jiems laiko, – prisipažįsta pašnekovė. – Šiuo metu kuriu kelionių vaizdo atsiminimus. Taip pat rašau knygą apie vieną savo kelionių. Smagu šitaip viską prisiminti!“
Dar Justina daug skaito, užsiima kūrybine veikla. Ir kadangi jos mama Irma Pažimeckienė yra žinoma dailininkė, Justina taip pat pradėjo mokytis tapyti.
Mama jai – ir mokytoja, ir įkvėpimas.
„Trumpam“ į Angliją
Panevėžyje gimusi ir augusi, Šiauliuose studijavusi, Vilniuje dirbusi, bet, kaip pati sako, tik Anglijoje subrendusi J. Pažimeckaitė teigia, kad išvykimas į Jungtinę Karalystę nebuvo jos svajonė ar strateginis sprendimas. Greičiau impulsyvus bandymas pakeisti aplinką, kai Lietuvoje visur atrodė per ankšta.
„Tuo metu mano ir sesė, ir pusseserė jau buvo išvykusios – viena į Norvegiją, kita į Angliją, – prisimena Justina. – O aš visada sakydavau, kad taip myliu Panevėžį, taip myliu Lietuvą, – tikrai niekada niekur kitur negyvensiu. Kokia nesąmonė emigruoti į kitą šalį! Be to, buvau drovi, bijodavau kalbėti su nepažįstamais žmonėmis, juolab užsienio kalba.“
Visgi po audiovizualinio meno studijų Šiauliuose ir darbo Vilniuje grafikos dizaino srityje tapo aišku: pasirinktas kelias neveda ten, kur norisi.
Asmeniniai santykiai, vidinė sumaištis ir noras pakeisti aplinką nulėmė sprendimą, kuris buvo priimtas vos per savaitę.
Vienas mažas lagaminas, bilietas į Angliją ir planas išvykti tik trumpam. Gerai išmokti kalbą, užsidirbti, o tada įgyvendinti vieną savo svajonių – leistis Santjago de Kompostela piligriminiu keliu.
Tas „trumpam“ virto dvylika metų.
Ir gėda, ir juokinga
Spontaniškas apsisprendimas lėmė, kad panevėžietė užsienyje atsidūrė kišenėje turėdama visai nedaug pinigų. Apsistojo name, kurį dalijosi su dar septyniais žmonėmis mažame Pietvakarių Anglijos miestelyje.
Taip susiklostė, kad dauguma Justinos kaimynų naujuosiuose namuose buvo būtent iš Panevėžio, todėl visi smagiai susigyveno.
„Mano alga tais laikais buvo labai nedidelė – atvažiavau be nieko. Iš viso turėjau keturiasdešimt litų, arba dešimt svarų savaitei“, – J. Pažimeckaitė dabar šypsosi prisiminusi, kokių gudrybių tekdavo imtis, kad santaupų užtektų bent kiek ilgiau.
Jau pirmąjį savaitgalį Justina su bičiuliais išsiruošė pasilinksminti į vietos klubą.
„Buvo kovas, dėvėjau striukę, kurią pasikabinti rūbinėje kainavo vieną svarą. Mintyse paverčiau į litus ir tokie pinigai man tada pasirodė tiesiog kosmosas! Tad tą mano striukytę kažkaip sukišome į kito palto rankovę. Aplinkui pilna žmonių, o rūbininkė žiūri tiesiai į mus ir sako: aš matau, kad ten yra striukė. Buvo ir gėda, ir juokinga… Taip prasidėjo mano gyvenimas Anglijoje.“
Pamoka, kurią teko išmokti
Kalbos barjeras irgi tapo rimtesniu išbandymu, nei mergina tikėjosi.
„Iš pradžių dirbau sportinių prekių parduotuvės kasoje, – pasakoja Justina. – Maniau, kad gerai moku anglų kalbą, bet susidūrusi su britišku akcentu pamačiau, kad nieko nesuprantu! Vis kviesdavau pusseserę padėti.“
Vėliau J. Pažimeckaitė susirado darbą vienoje gamyklų, kur gaminamos smulkios detalės sportiniams automobiliams, motociklams.
Darbas pasirodė monotoniškas, užtat stabilus. Vėliau Justina net buvo paaukštinta, sėkmingai darbavosi biure. Tačiau prisipažįsta: tai būta etapo, per kurį reikėjo išmokti paprastą, bet svarbią pamoką – kaip išbūti svetimoje šalyje su savimi.
„Visada buvau labai kūrybiška, šokau, kūriau muziką, ko tik nedarydavau! Turėjau šimtus pomėgių. Tad sėdėdavau tame biure ir svarstydavau: kokia beprasmybė čia dirbti… – atvirai pasakoja Justina. – Norėjau veikti kažką prasmingo, padėti žmonėms, skleisti džiaugsmą, teikti įkvėpimo.“
Kai tokios mintys pradėjo vis dažniau lįsti į galvą, o artimųjų ilgesys – kankinti vis stipriau, J. Pažimeckaitė suprato: metas namo.
Gamta kaip vaistas
Tiesa, gyvenimą Anglijoje panevėžietė prasiskaidrindavo kelionėmis ir žygiais po apylinkes.
Iš pradžių trumpi pasivaikščiojimai vis ilgėjo, kol virto labai drąsiais maršrutais.
Vietos kraštovaizdžiai – nuostabaus grožio laukai, miškai, ypač Kornvalio pakrantės Justinai padėjo suprasti, jog atgaivos širdžiai galima rasti visur.
Gamta merginai tapo ne fonu, o vaistu.
„Ji man yra kaip vaistas nuo visko. Jeigu man blogai, iš karto viską metu ir tiesiog einu“, – sako J. Pažimeckaitė, sykį žygyje praleidusi dvidešimt keturias valandas be nakvynės – tiek ji iš šios veiklos pasikrauna energijos ir gerų emocijų.
Kartais perdien įveikianti ir daugiau nei dešimt kilometrų, Justina žygiuoja ne dėl atstumo, ne dėl greičio, o dėl galimybės pasimėgauti gamta, jos teikiama ramybe.
„Jeigu einu ne viena, su draugais arba su partneriu, tai aš visą laiką slenku paskutinė. Manęs tada jau ieško, domisi, gal kažkur nuo skardžio nukritau, – juokiasi J. Pažimeckaitė. – Bet aš pamatau gražų vaizdą, noriu pasigėrėti juo, nufotografuoti, pafilmuoti iš vienos, iš kitos pusės, pauostyti gėlytę, pastebėti bitę… Man kiekvienas toks mažmožis atrodo stebuklas.“
Tuomet, anot pašnekovės, visos problemos tarsi išnyksta, širdyje ir galvoje įsivyrauja ramybė.
Judesys, sustabdantis laiką
Žygiuose Justiną visada lydi ištikimas palydovas – lankas.
„Nuo tada, kai pradėjau šokti su lanku, aš jį visur kartu ir tampausi. Sustoji valandėlei pavalgyti, pasuki lanką… Pavalgai, paskaitai knygą, pasukti lanką, o tada vėl į kelią“, – šypsosi J. Pažimeckaitė.
Šokis su lanku į jos gyvenimą irgi atėjo netikėtai – per pusseserę.
Vienas parodytas triukas, vienas apsisukimas ir užsimezgė ryšys, virtęs didžiausia aistra.
Tiesa, iš pradžių jis, pasak Justinos, kaip ir dauguma pomėgių, buvo tik epizodinis. Bet tada prasidėjo pandemija, privertusi visą pasaulį sustoti. Valandų valandos treniruočių parkuose, judesių analizė, kantrybė ir smalsumas – taip šokis su lanku tapo panevėžietei ne tik fiziniu užsiėmimu, bet ir gyvenimo būdu.
„Mano pusseserė – daug metų jaunesnė – gyvena Havajuose, – pasakoja Justina. – Kartais peržiūrėdavau jos įrašus instagrame – ji šokdavo su lankais. Niekada nebuvau mačiusi nieko panašaus. Juolab nebuvo kilusi mintis išbandyti kažką tokio.“
Pusseserės net nebuvo labai artimos, kol jaunoji J. Pažimeckaitės giminaitė pradėjo labiau domėtis savo lietuviškomis šaknimis.
„Kartą ji man tiesiog parašė: „Gal galėčiau atvažiuoti pas tave? Man būtų tikrai įdomu.“ Sakau, žinoma, su malonumu priimsiu!“ – prisimena Justina, kaip 2018-aisiais juodvi pagaliau susitiko Anglijoje.
Pusseserė atsivežė ir lanką.
„Kai mudvi kartu eidavome į žygius, pasiimdavome ir tą lanką. Ji sukdavo jį visaip, o aš stebėdavau ir galvodavau: kaip tai iš viso įmanoma?! – sako J. Pažimeckaitė. – Kai pusseserė man parodė pirmąjį triuką, buvo kažkas nerealaus – aš sukau lanką ant delno! Nuo to ir užsivedžiau.“
Bet, juokiasi, kaip ir visi jos pomėgiai, šis irgi truko neilgai.
„Nusipirkau lanką, galvoju – mokysiuosi! „YouTube“ pasižiūrėjau kelis triukus, truputį pasimakalavau ir… viskas tuo baigėsi, nes radau kitą užsiėmimą“, – šypsosi pašnekovė.
Lankas liko gulėti, kol pasaulį užklupo koronavirusas, prasidėjo karantinas. Justina išėjo iš darbo neapmokamų atostogų nė neįsivaizduodama, kiek laiko tai truks.
„Pirmus porą mėnesių dar buvau Anglijoje, nes niekur važinėti neleido. Sėdėjau namuose ir pasiėmiau tą lanką. Tada viskas ir prasidėjo: ėmiau daugiau mokytis, įvaldžiau daugiau triukų, eidavau į parką, praleisdavau ten valandų valandas“, – mena Justina.
O ir dabar, kai pasiima lanką į rankas, atrodo, jog laikas sustoja.
„Sakau, ai, dešimt minučių pašoksiu, tada vakarienę gaminsiu. Pasiimu lanką, pabandau vieną triuką, pabandau dar vieną, tada pafilmuoju, kad nepamirščiau. Žiūriu, jau miegoti reikia, o vakarienės nė nepavalgiau“, – juokauja Justina, dabar jau neabejojanti, kad šis jos pomėgis tikrai prilipo visam laikui.
Skleidžia „virusą“
Šokio su lankais (angl. hoop dance) ištakos siekia Šiaurės Amerikos čiabuvius.
Istoriškai tai buvo pasakojamasis šokis, kuriame lankas simbolizavo niekada nesibaigiantį gyvenimo ratą, besikeičiančius metų laikus ir visų gyvų būtybių tarpusavio ryšį.
Moderni, pasaulyje išplitusi šio šokio forma atsirado tik XX amžiaus viduryje.
Dar gyvendama Anglijoje J. Pažimeckaitė ne tik tobulino šokio su lankais praktiką, bet ir pradėjo mokyti to kitus.
Pamokose dalyvaudavo įvairiausio amžiaus žmonės – net senjorės, kurios, tarp kitko, neretai pasirodydavo esančios pačios atkakliausios.
Populiarumą tarp senjorų šis užsiėmimas rado ir Panevėžyje.
Justina jau kuris laikas šokio su lankais pamokas veda Trečiojo amžiaus universiteto lankytojams.
Šis judesio menas, anot Justinos, lavina koordinaciją, kūno sąmoningumą, smegenų koncentraciją. Be to, tai be galo smagus užsiėmimas, pritaikomas kiekvienam nepriklausomai nuo amžiaus ar fizinio pasirengimo.
„Dažnai žmonės bijo – sako, aš nelankstus, aš per senas… Bet visi gali pabandyti. Viena mano mokinė turėjo bėdų dėl peties, tai tiesiog dirbo kita ranka. Viską galima pritaikyti“, – pabrėžia Justina, kuriai labai norėtųsi, kad jos mėgstamas užsiėmimas suleistų šaknis ir gimtajame mieste.
„Iš pradžių noriu supažindinti bendruomenę su šokiu su lankais. Šį šeštadienį rengiu nemokamą pamoką. Jei bus susidomėjimas, ketinu rengti visą kursą, o vėliau – reguliarias pamokas visiems norintiems“, – planuoja J. Pažimeckaitė. Ji įsitikinusi, jog sudominti panevėžiečius tikrai pavyks: „Jei apie tai pati būčiau sužinojusi anksčiau, ko gero, būčiau pradėjusi dar paauglystėje. Aš tikiu, kad Panevėžyje yra žmonių, kurie pamatę ir išbandę užsidegs“, – sako Justina.
Namus kuria Panevėžyje
Sugrįžimas į gimtąjį Panevėžį po dvylikos metų emigracijos nebuvo paskatintas vien ilgesio.
Greičiau, anot J. Pažimeckaitės, natūralus etapas.
„Visiškai tam nesiruošiau, nors dabar galvoju, kad tai buvo labai geras sprendimas. Man taip palengvėjo!“ – šypsosi Justina, prisipažįstanti, jog dar iki šiol pusė jos daiktų tebėra likę Anglijoje. Kaip ir mylimasis britas, su kuriuo dabar palaiko santykius per atstumą.
„Jis dažnai atvažiuoja – kartą per mėnesį. Pamatęs Lietuvą nustebo, kad čia taip gražu. Dabar pats mokosi lietuviškai, jam puikiai sekasi ir norėtų atsikraustyti“, – pasakoja Justina.
Jos pačios pirmieji mėnesiai Panevėžyje buvo skirti šeimai, įsikūrimui. Bet šiandien panevėžietės gyvenime jau ryškėja konkretūs planai: pažintinės šokio su lanku pamokos Aukštaitijos sostinėje, vaizdo medžiagos kūrimas, bendruomenės telkimas.
Tikslas paprastas – supažindinti žmones su judesio forma, kuri pačiai tapo didžiausiu atradimu.
Lygiagrečiai gimsta ir knyga apie dar vieną Justinos aistrą – keliones.
Knygos centre – 2012-ųjų autostopu įveiktas beprotiškas kelias nuo Lietuvos iki Gibraltaro, Jungtinės Karalystės užjūrio teritorijos.
Be pinigų, be aiškaus plano, bet su atvirumu pasauliui.
Svajonės nugali baimes
„Tada man jau seniai kirbėjo mintis, kad reikėtų pakeliauti. Tuo metu dar dirbau Vilniuje, neturėjau tam daug pinigų. Bet keliauti labai norėjau. Vis galvojau, kaip čia padarius, kad be tų pinigų išeitų pakeliauti ir pamatyti pasaulio. Gal reikėtų autostopu važiuoti?“ – į galvą anuomet atėjusias mintis mena J. Pažimeckaitė.
Tiesa, merginą kiek stabdė baimė dėl kalbų nemokėjimo, atrodė baisu parašyti pagalbos, o kur dar važiuoti kažkur su nepažįstamaisiais.
Visgi noras keliauti pasirodė esąs didesnis.
„Prasitariau vienai draugei. O ji man ir sako: „Aš irgi tą patį galvojau, bet nieko tau nesakiau, nes abejojau, kad sutiktum.“ Tada užsiminiau dar kitai draugei, kuri tuo metu gyveno Vokietijoje. Ji pasakė dar kitai savo draugei… Taip mes jau buvome keturios keliautojos“, – juokiasi Justina.
Nutrūktgalvišką kelionę autostopu merginos trise pradėjo Lietuvoje, pasiekė ketvirtąją bendrakeleivę Vokietijoje. Tuomet pakeleivingais automobiliais visos keturios nuvyko iki Portugalijos. Ten draugų turėjusios dvi keliautojos pasiliko, o Justina su bičiule galiausiai pasiekė išsvajotąjį Gibraltarą.
„Tad nieko nebeplanavome. Kur vežė, ten ir važiavome. Svarbiausia – į pietus“, – juokiasi J. Pažimeckaitė.
Kelionė, verta nuotykių filmo
Į trijų savaičių kelionę autostopu merginos išsiruošė su šimtu eurų kišenėje. Tiek sau tegalėjo leisti.
„Ispanijoje už dvidešimt eurų dar nusipirkau platformines basutes ir namo parsivežiau dar dvidešimt eurų. Išėjo šešiasdešimt eurų trims savaitėms“, – skaičiuoja Justina.
Merginos stengėsi neišlaidauti, būtiniausio maisto pirkdavo paprasčiausiose parduotuvėse.
Šią kelionę panevėžietė apibūdina kaip vieną milžinišką gyvenimo nuotykį.
„Nakvojome ir viešnamyje, ir po atviru dangumi, ir prie kažkieno baseino, ir net viloje, kurios šeimininkė mus pamatė vaikštančias paplūdimyje“, – vardija J. Pažimeckaitė.
Vilos šeimininkei pasiteiravus, kur keliaujančios, merginos išskleidė iš pavėžėjusio lenko gautą milžinišką žemėlapį, ir pirštu bedė nuo Lietuvos iki Gibraltaro, esančio pačioje jo apačioje.
„Tas lenkas, beje, nekalbėjo nei rusiškai, nei angliškai, bet mums atidavė viską, ką turėjo mašinoje valgomo ir nevalgomo. Ir dar nusivedė mus tris į restoraną ir ekskursiją pravedė pakeliui“, – juokiasi priminusi Justina.
Ilga naktis
Turbūt pati didžiausia šios kelionės avantiūra merginų laukė dar Lenkijoje.
„Lenkija išvis mums buvo iššūkis – didelė, važiuoti ilgai. Kažkas paleido tiesiog ant autostrados, jau pradėjo temti, mašinų beveik nebuvo. Svajojome, kad kas nors mus paimtų ir per visą Lenkiją nuvežtų iki Vokietijos. Svajojame, svajojame ir žiūrime, atvažiuoja mašina. Pradėjom stabdyti. Sustojo mersedesas su baltarusiškais numeriais“, – pasakoja Justina.
Automobilio vairuotojas didelio pasitikėjimo keliautojoms nesukėlė.
„Aš iškart pasakau: „Merginos, nelipkim. Iš veido matyti, kad jis suteneris ir dar važiuoja į Vokietiją.“ Bet jos nuramino: eik tu, nebekliedėk, važiuojam. Mes trise – ką jis mums padarys“, – prisimena.
Kol važiavo, ir su vairuotoju susipažino. Šis parodė žmonos ir dukrytės nuotraukas. Papasakojo, kad važiuoja į Vokietiją pas draugą, su kuriuo neva suka kažkokį versliuką. Keliautojoms tapo kažkiek ramiau.
Kai pasiekė Vokietiją, buvo naktis, smarkiai pliaupė lietus. Pavėžėjęs vyras paklausė, kur merginos žada nakvoti.
„Atsakėme, kad nežinome, tai jis paskambino draugui, kuris esą netoliese turi butą ir vienas kambarių laisvas. Nuvažiuojame to draugo paimti, pažiūriu į jį ir sakau: Dievulėliau, mergos, čia antras suteneris! Nors sakoma, nespręsk iš knygos viršelio apie turinį, bet mane tuo metu kankino tokia nuojauta“, – šypsosi Justina.
Nerami naktis „meilės rūmuose“
Į butą atvykusios lietuvės iš karto suprato patekusios į tikrus „meilės rūmus“: milžiniška lova, virš jos – veidrodis. Sienas puošė pusnuogių moterų plakatai, greta išdėliotos vizitinės kortelės, paslaugų kainoraštis ir priemonės.
„Pirmoji mintis: mes po tokios kelionės, visos apibrizgusios, baisios, susivėlusios, kam mes būsime reikalingos? Žinojau, kad Vokietijoje tokių paslaugų teikimas yra legalus verslas. Tikrai yra norinčių dirbti. Nelogiška mums kažką daryti, vis tiek dokumentų neatėmė, telefonų neatėmė. Atrodė, kad tikrai nori padėti“, – sako Justina.
Baisiausius scenarijus nustūmusios į šalį, keliautojos įsikūrė, nusimaudė ir įsitaisė lovoje.
„Visą naktį negalėjom patikėti, juokėmės, filmavomės, draugei, mūsų laukusiai Vokietijoje, siuntinėjome vaizdo įrašus: „Jeigu dingsim – ieškok mūsų čia. Mes radome darbą!“ – kvatoja J. Pažimeckaitė.
Įtarimus apie tai, kad pateko į tikrų tikriausia viešnamį, tik dar labiau sustiprino kitą rytą su kuklia nėriniuota suknele kito kambario tarpduryje sušmėžavusi dama.
Paslaugūs vyrai jau kitą rytą atvažiavo merginų paimti, pasiteiravo, kur jas nuvežti, ar nenorinčios papusryčiauti.
„Mandagiai atsakėme, kad nenorime, ir tiesiog kuo greičiau dingome iš ten“, – juokiasi Justina.
Nepaisant visų kuriozų, panevėžietė sako, jog toji kelionė jai labai patiko, atvėrė vartus į platųjį pasaulį. Išmokė pasitikėti, prašyti pagalbos, tikėti ir svajoti drąsiai. Tai buvo didelis šuolis per save.
O svarbiausia – visos šios patirtys parodė, kad mintys – tiek blogos, tiek geros – linkusios materializuotis.
