Būdamas 78-erių, panevėžietis Alvydas Masiliūnas jau turi lėktuvo bilietą ir aiškų planą rudeniui — nuvykti į anūkės vestuves Anglijoje.
Nors ligų netrūksta, o ir vaikščioti nėra lengva, senjoras nenusiteikęs sėdėti vietoje. Per gyvenimą apkeliavęs kone pusę pasaulio, vienas užauginęs dvi dukteris, dargi pelnęs ir Metų džentelmeno titulą, A. Masiliūnas sako esantis vienas laimingiausių žmonių.
Pasiutęs senjoras
„Iš tiesų esu pasiutęs, karštos prigimties, todėl visą gyvenimą turėjau save tramdyti. Bet dabar, kai artėju prie 80-ies, galiu patvirtinti, kad pažaboti save įmanoma“, – šypsosi senjoras.
Per gyvenimą įkarštį, sako Alvydas, išliedavęs daug dirbdamas.
Daugybė metų prabėgo įmonėje „Aukštaitijos vandenys“. Pradėjo dirbti šaltkalviu, baigė vairuotoju. O dar teko paragauti ir transporto cecho viršininko duonos. Turėdamas laisvo laiko, griebdavosi ir papildomų darbų.
O daug dirbti teko, nes Alvydas vienas užaugino, į mokslus išleido dvi dukteris.
Su žmona išsiskyrė, kai jos tebuvo paauglės. Šeimai iširus, mergaitės liko gyventi pas tėtį.
Dabar ir jos, ir A. Masiliūno anūkai įsikūrę Anglijoje.
Alvydas džiaugiasi: jau turi lėktuvo bilietą ir rudenį skris į Angliją, į anūkės vestuves.
„Turiu tikslą rudens sulaukti kiek įmanoma sveikas, kad pasveikinčiau anūkę“, – nusiteikęs A. Masiliūnas.
O jis – aistringas keliautojas.
Sovietmečiu išmaišęs kone visą sovietų sąjungą, atėjus nepriklausomybei perskrido jūras marias – lankėsi Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, kruiziniu laivu plaukiojo palei Kubos, Meksikos krantus. Būta ir Afrikoje, ir daugelyje Europos šalių.
Draugę primena aguonos
Senjoras šypsosi: jį maitina žemė, tad sau galėjo leisti ir tiek daug maišyti pasaulį.
Mat paveldėjo senelių žemę itin geroje vietoje.
Ją pardavus, piniginė pasipildė kaip reikiant, o tai Alvydui leido ne tik pasirūpinti buitimi, kokios norėtų daugelis, bet ir pamatyti pasaulio.
„Taip buvau išsiilgęs kelionių, kad gavęs pinigų ir iš salono nusipirkęs lengvąjį automobilį, su drauge nuvairavau į Veneciją, pakeliui dar aplankėme nemažai šalių. Dukros, tiesa, baisėjosi tokiu mano poelgiu, nerimavo, kad labai sunki kelionė. O man ji buvo labai maloni“, – sako A. Masiliūnas.
Jis neslepia – su žmona dar gana jaunam teko išsiskirti šiai pasirinkus ne visai tinkamą gyvenimo būdą.
O kai jau užaugino ir į žmones išleido dukras, likimas pamėtėjo puikią bičiulę, tolimųjų kelionių pakeleivę.
Jiedu ne tik drauge negyveno, bet dargi buvo įsikūrę skirtinguose miestuose. Atstumas netrukdė džiaugtis draugyste ir lankyti vienam kitą.
„Susipažinome su ta puikia moterimi per internetą. Išsiaiškinome, kad abu jaučiame aistrą kelionėms, ir pradėjome draugauti. Juk gera turėti artimą žmogų, su kuriuo ir internetu pasišneki, ir pasidalini įspūdžiais, o susitikus turi prie ko prisiglausti“, – atvirauja Alvydas.
Svajojo jis su šia brangia moterimi susieti gyvenimus, netgi jau buvo nupirkęs sužadėtuvių žiedą.
Bet nutiko nelaimė – draugę užklupo sunki liga.
Ilgokai ją slaugęs pats, A. Masiliūnas galop pajuto, kad ligonei negali suteikti tokios pagalbos, kokia šiai reikalinga.
Dabar moteris slaugoma stacionarioje įstaigoje, kur Alvydas ją aplanko.
O paties namuose brangią moterį primena … aguonos.
Pati labai mėgusi šias gėles, A. Masiliūnui pridovanojo įvairių daiktų su jų vaizdais.
Aguonos puošia kilimėlį, patiestą prie senjoro buto durų, jomis išpiešti kavos puodeliai, namų sienas taip pat dabina paveikslai su aguonomis. Ant kambario sienos – nuotrauka, kurioje Alvydo draugė žydinčių aguonų lauke.
Beje, A. Masiliūnas sako padedantis ir nelaimių kamuojamai buvusiai savo žmonai, dukrų motinai.
Metų džentelmenas
Senjoras džiaugiasi: internetas jam dovanojo ne vien brangią bičiulę, bet ir daugybę draugų ir pažįstamų, gyvenančių įvairiausiuose Lietuvos kampeliuose.
Savarankiškai, be kitų pagalbos išmokęs naudotis kompiuteriu, prieš keletą metų jis įsitraukė į organizacijos „Senjorų pasaulis“ veiklą.
Ši organizacija vienija per du šimtus narių. Retkarčiais jie rengia susitikimus kurioje nors Lietuvos vietoje.
Panevėžį aplankiusias klubo nares vilnietes Alvydas pasitiko su gėlėmis.
Už tokį parodytą dėmesį pelnė ne tik padėkų, bet ir Metų džentelmeno titulą.
O kartais A. Masiliūnas daugiabučio kaimynes susisodina į automobilį ir leidžiasi į keliones po Lietuvą.
Alvydas sako, kad nuo to laiko, kai tapo senjoru, visas jo gyvenimas – ištisas laisvalaikis.
Didžiąją jo dalį leidžia prie kompiuterio. Taip sužino pasaulio, Lietuvos ir savo miesto naujienas, dar ir pakeliauja po pasaulį.
„Į Ameriką ar į kurią nors Azijos šalį jau vargu ar benuskrisiu. Bet ten mane nuskraidina kompiuteris“, – šypsosi A. Masiliūnas.
Panevėžio marių kaimynas
Nevardinsime ligų, kokios buvo ar tebėra užklupusios Alvydą, o jų, ir gana sunkių, nemažai.
Senjoras pasiguodė, kad nelengva eiti, ne taip paprasta užkopti į antrą daugiabučio aukštą.
Tačiau nusipirkęs bėgimo takelį. Rodos, žingsniuoja vietoje, o takelis skaičiuoja nueitus metrus, kai kada – kilometrus bei sudegintas kalorijas.
Netoli Panevėžio marių gyvenantis A. Masiliūnas taip namuose sportuoja pro langą žvelgdamas į vandenų platybes.
Į marias jis žvelgia ir mindamas dviratį treniruoklį.
„Reikia gi kažkiek judėti“, – šypsosi senjoras.
Pagalbininkų atsisakė
Dėl ne pačios geriausios sveikatos A. Masiliūnui suteikta teisė turėti pagalbininką buityje.
Sako, kad anksčiau jų ateidavę, bet supratęs, kad apsitarnauti gali ir pats, padėjėjų paslaugų Alvydas atsisakė.
„Būdavo, padėjėjos palydėdavo mane į parduotuvę ar pačios nupirkdavo man maisto. Bet dabar produktų užsisakau internetu, o jau gaminu tai pats“, – teigia senjoras.
Dar Alvydas išduoda turintis įprotį prigulti popiečio miego. Vadina jį grožio miegu.
O sekmadieniais nepraleidžia internetu transliuojamų mišių.
Augęs Panevėžio rajone, Uliūnuose, vaikystėje šio kaimo bažnytėlėje buvęs patarnautoju. Atvykęs gyventi į Panevėžį, nepraleisdavo mišių Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, o per šventes būdavo ir bažnyčios procesijų dalyvis – nešdavęs baldakimą.
Senjoras šypsosi sulaukęs ne tik garbaus amžiaus, bet ir gerų laikų, kai ir maistas „atvažiuoja“ į namus, o kad pasiklausytum mišių, nebereikia nė kojos iškelti iš namų.
„Tai ar ne geras mūsų gyvenimas? Kodėl juo nesidžiaugti?“ – geros nuotaikos nestokoja A. Masiliūnas.
